16 įrašas

Lapkričio 30 diena

-Labas rytas,Mantai,-nusišypsojau vos jam pramerkus akis.

-Kur aš?-dairėsi aplinkui.

-Ten pat,kur ir gulėjau aš. Mini ligoninėje... Kur yra tik viena palata,-nusijuokiau.

-Ai.. Palatoj,-nusistebėjo.

-Taip. Kas yra?-nusistebėjau.

-Ne nieko,-vis dar keistai kalbėjo Mantas.

-Aš tuoj pakviesiu gydytoją,-sunerimau.

-Nereikia,man viskas gerai.

-Ne,Mantai,taip neatrodo..

-Gerai jau.. Pakviesk,-iš veido išraiškos supratau,kad jis pats nesuprato ką pasakė.

-Tuoj. Aš greit,-ir jau po truputį ėjau,bet šį tą išgirdau..

-Tai vadinasi aš Mantas,o čia ligoninė.. 

-Mantai?-paklausiau.

-Ką?

-Ar man pasigirdo,ar tu sakei,kad tu esi Mantas ir,kad čia pasirodo,jog ligoninė?-netekau žado.
-Tau pasigirdo.
-Mh,-nusisukau ir nuėjau.

Susiradau gydytoją,su kuriuo man tarp kitko buvo labai lengva susikalbėti,kadangi jis mokėjo lietuviškai.. Tiksliau atostogauja, dirba Havajuose šokią tokią "praktiką"..Mano akimis,čia viskas per daug keista.
-Sveiki,čia kas nors yra?-pralindau pro užuolaidas.
Tyla. Niekas nieko neatsakė.
-Ei? Sveiki?-vis dar stengiausi išgirsti balsų.
-Taip,esu. Labas,-pagaliau pasirodė kažkoks senis atėjęs iš lauko,-kuo galėčiau padėt?-sušilęs pasikrapštė galvą.
-Prisimenat na tą,vaikiną kur sumušė. Mantą..
-O taip,kas jo nežino. Jis gi mano sūnėnas. Tai kas jam čia dabar?
-O,-kiek nustebau,-negalvojau,kad jis jūsų sūnėnas. Na,jis man įtartinas,elgiasi keistai.. Gal galit pasižiūrėti kas jam yra?
-Sakai keistai,-ir vėl pasikrapštė galvą,-einu pasižiūrėti.

Jo dėdė sparčiu žingsniu ėjo prie vadinamos ligoninės,o aš kai pasiuntinė ėjau iš paskos. Štai,pagaliau priėjome prie jo mini palatos.. Mantas atrodė tragiškai. Negana to,kad jis buvo sumuštas ir su mėlynėmis jo veido išraiška buvo stebinančiai baugi.
-Ei Mantai,-papurtė galvą jo dėdė,-atsipeikėk.
Mantas papurtė galvą ir nužvelgė savo dėdę lyg nesuprasdamas kas čia prieš jį per asilas stovi.
-Kas tu toks?-paklausė.
-Aš juk tavo dėdė,Aleksas,-nustebo.
-Kas jam?-pasiteiravau.
-Nežinau.. Man rodos..
-Kas? Kas jam?-vis nerimavau.
-Man atrodo,jis neteko atminties.. Jam juk labai stipriai sutrenkė galvą.
-Negali būt.!!!
-Manau.. Bet aš to.. Tiksliai negaliu pasakyt,-pasitaisė akinius,-tau reikia kuo greičiau vykti į Lietuvą ir nuvežti jį pas gydytojus.
-Bet kaip? Kaip aš dabar gausiu bilietus?
-Aš turiu nuosavą lėktuvą,taip pat čia yra lakūnas kuris nuskraidins. Eik dėkis daiktus,aš tuoj pranešiu jam,kad ruoštųsi skrydžiui ir paruošiu Mantą kelionei.
-Gerai,tuoj.

Aš greit nubėgau į savo namuką,pasiėmiau daiktus,viską ką vežiausi ir prisiminiau,kad čia važiavau su Bartu,net nenutuokdama,kas čia įvyks.. Prisiminiau Barto žodžius kaip tave myliu ir kitus.. Iki tų įvykių buvo gera..
-Labas,-tarpdury stoviniuodamas pratarė Bartas.
-Traukis,-piktai tariau.
-Pala,pala.. Kur ruošiesi?-ant piršto sukinėdamas raktus paklausė.
-Ne tavo reikalas. Traukis,-nudelbiau į jį piktą žvilgsnį.
-Kur skubi? Kaip Mantulis?-įtartinai kalbėjo.
-Jis puikiai,o dabar praleisk.
-Ne. Pasakyk kur važiuoji ir duok bučkį.
-Važiuoju toli nuo čia,-atėjau prie jo ir apsimečiau kad pabučiuosiu,bet iš visų jėgų jam trenkiau į veidą.

Jis man sugriebė už rankos ir tarė:
-Dar nepasimokei?
-Pasakiau traukis!-bandžiau išsilaisvinti iš jo jėgos.
Jis mane paleido. Kas buvo keisčiausia vos pasakius tai paleido ir pasitraukė nuo durų.
-Eik. Perduok savo tėveliams ir Mantukui linkėjimus,-nusišypsojo.
-Tiek mano tėvams,tiek Mantui jų iš tavęs NEREIKIA.-atsikirtau,- o dabar sudie,Bartai,-kaip keista,bet geranoriškai ištariau.
-Važiuok tik tai.. Be to žinok,kad ir kur tu bebūtum,vistiek tave rasiu.
-Tai aišku,kad rasi,juk tu žudikas,o jiems sužinoti aukos gyvenamąją vietą kurią ir taip žinai nėra problemų.
-O taip.. Sėkmės kelionėj,Mažyt,-nusiuntė man oro bučinį.
-Iš tavęs sėkmės man nereikia.
-O norėjau su tavim gražiai,-ir vėl pagriebė mane už rankos ir stipriai laikė.
-Paleisk,neturiu laiko su psichais kalbėtis.

Paleido. Pasiėmiau lagaminus ir išėjau pro duris.
-Geros kelionės!-lyg kažką suplanavęs pasakė jis,-myliu tave labai,-nusijuokė.
-Bla bla bla,-surėkiau ir išėjau.

-Na tai kur Mantas?-paklausiau Alekso.
-Jis jau lėktuve.
-Puiku,-nešiau lagaminus į lėktuvą.
-Sėkmės. Kai nuvyksit, iš Manto telefono parašyk man. Būtinai.
-Žinoma. Būtinai.-šyptelėjau,-ačiū jums už lėktuvą! Be to jeigu bus kokių žinių apie Bartą,jei jis išvyks ar ką,praneškit būtinai. Gerai?
-Gerai. Na,o dabar skrisk,kol nepradėjo temti. Greičiau nuvyksit.
-Ach.. Gaila,kad atostogos,kurios maniau,kad bus puikios baigėsi taip..
-Tai jau taip,-suaimanavo,-bet neliūdėk,viskas bus gerai. Svarbiausia,kad jūs gyvi!
-Taip. Na,o dabar bėgu,nes išskris be manęs,-nusijuokiau.
Aleksas,kaip koks senelis mane apkabino.. Šiltai šiltai.

-Viso geriausio! Tikiuosi,kad dar kada nors išvysiu jūsų veidą,-nusišypsojau ir pamojavau.
-Aš taip pat,-nusišypsojo,-viso!

Įsėdau į lėktuvą.
-Viskas bus gerai,Mantai,aš tikiu,-pabučiavau jį  į kaktą.

Edita.

15 įrašas

Lapkričio 29 diena (tęsinys)

-Bartai.. Būk geras,nesielk taip su manimi,prašau.
-Galiu nesielgti, bet su viena sąlyga.
-Kokia?-nusistebėjau.
-Kad tu pasakysi viską,ką tau sakė apie mane Mantas.
-Oh.. Bartai,argi tu nesupranti,kad jis man nieko nesakė,tik sakė,kad tave palikčiau?
-O kodėl,nesakė?
-Ne. Būtent,kad nesakė,-tikinau jį.
-Gerai jau.. Nedarysiu tau nieko...-šyptelėjo.
-Tikrai?-nudžiugau.
-Jei manęs neapgaudinėsi ir viską sakysi,ką žinai. Man reikia žinot.
-Ar aš tau kada nors kiek mes,nors ir trumpai kai draugavom,melavau?-pasiteiravau.
-Nežinau. Dar nespėjau tavęs pažinti,-prigulęs į lovą ištarė.
-Ir manau,kad neteks..
-Kodėl?
-Kaip kodėl? Tu ant tiek kvailas,kad klausi? Bandei mane nužudyt,o dabar klausi kodėl neteks manęs daugiau pažinti..??!-nustebau.
-Ai taip. Tu pyksti,-nusišypsojo.
-O tu nepyktum,jei tave bandytų nužudyti žmogus,kurį tu myli ir manei,kad jis tave myli?!-priekaištavau jam.
-Ne,nes aš jį mylėčiau..
-O dieve,Bartai, nejuokink geriau. Tai visai.. Nedomina manęs.
-Bet juk tu mane myli,pripažink tai. Nors ir ką tau padariau.
-Ne..
-Pripažink,juk jausmai taip greitai nedingsta.
-Šiuo atveju dingo,Bartai,-nuliūdinau jį.
-Nemoki tu meluot..
-Tikrai?
-Taip.
-Tai žinok,kad taip aš tave myliu ir nors ir ką man padarytum,vistiek tave mylėsiu.
-Ir tu vis dar jį myli?-pro duris įžengė Mantas,-kaip apgailėtina..
-Mantai,nesikišk.
-Tu man net nepadėkojai,-ir vėl pradėjo savo.
-Mantai,ne dabar. Aš noriu pasikalbėti su Bartu.
-Nepaliksiu tavęs su juo. Jis pavojingas.
-Jau nebe,-prabudo ir Bartas.
-Už ją.. Už ją tu dar atsiimsi. Išmalsiu tau snukį,asile,-įniršo Mantas.
-Mantai,baik. Čia ne muštinių vieta.
-Tai išmalk mano snukį dabar,-vis labiau jį erzino,-aš gi sveikas,-atsistojo.-Nagi. Pasirodyk,koks tu stiprus.. Stiprus,kai gulėsi leisgyvis.
-Baikit!-įsikišau.
-Nesikišk,-piktai atšovė Mantas.-Nesivelk į tai. Tai mūsų reikalai..
-Mantai.. Nesitepk rankų to avigalvio krauju.
-Avigalvio,kurį tu myli? Negi tu nesupranti,Edita,kad jis bandė tave nužudyt,atimt iš tavęs gyvybę.. Atimti tave iš manęs.
-Aš jau seniai nebe tavo,-atkirtau.
-Nesvarbu.
-Bravo,-pasišaipė ir pradėjo ploti Bartas,-kaip graudu.
-Dink iš čia!-ne juokais supyko Mantas.
-Tai tu čia dink,-nusišypsojo,-sugriovei mūsų su Edita romantišką pokalbį.-įžeidinėjo jį ir toliau.

Staiga tarp mūsų trijų stojo tyla. Visi mes nutilome. Turbūt kiekvienas apmąstė apie paskutinę Barto frazę. Romantišką pokalbį? Ką jis čia nusišneka.. Nors ir sakau,kad myliu tą idiotą,vistiek didesnė mano dalis jo nekenčia.
-Ką tu čia svaigsti?-supykau.
-Argi prisipažinimas meilėje ne romantiškas pokalbis?
-Šiuo atveju ne,-už mane įniršęs atsakė Mantas
-Baikit! Užknisot. Ar jūs norit susipešt,kad man būtų dar blogiau? Kas iš to? Kas iš to bus,kad jūs daužysit vienas kitam savo tobulus kūnus,kad gadinsit savo nuostabius veidus? kas iš to,kad iš gražių,iš pirmo žvilgsnio normalių vaikinų virsit į priešingai - negražius,nenormalius padarus?-šį kart jau supykau ir aš.
-Kas bus? Aš noriu jam atkeršyti už tave,-atsakė man Mantas.
-Bet aš to neprašau. Aš gyva,sveika ir man viskas gerai! Ko tau dar trūksta?!-supykau.
-Tavęs,Edita.. Tavęs,kad būtum šalia manęs.
-Žinokit man neįdomu čia stovėt,-sutrukdė ir toliau Mantui tęsti savo nuobodžią dainelę.
-Bartai,tu sveikas?
-Taip,kaip matai,gražuole.
-Tuomet tu dink iš čia,-liepiau,- ir tu,-parodžiau pirštu į Mantą,-dink iš čia.
-Bet..Edita?!-nustebo Bartas.
-Ko nori?
-Ar tu mane išvarai?
-Pasakiau dink,kas tau dar neaišku?

Bartas užsičiaupė ir išėjo. Išėjo į lauką,bet ėjo labai lėtai,lyg erzindamas Mantą.
-Mantai,o tu nusiramink ir palik jį ramybėj.
-Ne,aš jo nepaliksiu,-ištaręs šiuos žodžius jis išbėgo pro duris.
-Mantai!! MANTAI!-šaukiau,bet jam tai nerūpėjo.

Nujaučiau kažką negero. Išlipau iš lovos,kiek sukosi galva,tačiau šiaip jaučiausi pakankamai gerai. Nuėjau į lauką ir pamačiau muštynes. Iš pašalies žiūrint jos neatrodė tokios baisios,kai priartėjau arčiau. Mantas atrodė tragiškai,pilnas mėlynių.. Iš nosies bėgo kraujas.,. O Bartas lyg nepajudintas.

Ir paskutinis Barto smūgis Mantui. Mantas krito ir liko be sąmonės. Sukaupiau savo jėgas ir pribėgau prie Manto verkdama.
-Sakiau,kad esu už jį stipresnis,-pasišaipė.
-Nekenčiu tavęs!-su ašaromis akyse,šaukiu.
-Jau sakei tai,-nusigręžė ir nuėjo.

-Nagi Mantai,atsipeikėk.. Būk geras,-glaudžiau jo galvą prie savęs,-Mantai.. Nagi. Aš žinau,kad tu gali.
-Myliu tave,-ištarė.-Viskas ką sugebėjau padaryti.. Padaryti per visą laiką,kiek mes buvome drauge - išgelbėti tave nuo jo. Tai padariau. O dabar.. Palik mane čia,-sunkiai prakalbėjo Mantas,-palik mane ir važiuok iš čia kuo greičiau.
-Mantai,jei važiuosim,tai važiuosim kartu.. Prisiekiu.

Jis užsimerkė. Aš pravirkau dar stipriau. Nepaleidau jo ir dar stipriau prispaudžiau jį prie savęs.. Lyg netekdama dalelės savęs.. Visgi pasirodo,kad aš jį be galo myliu ir būtent šiuo momentu.. Šiuo momentu meilė jam ir vėl sustiprėjo.

Edita.

14 įrašas

Lapkričio 29 diena

Pajutau švelnias rankas,kurios mane žadino. Tos šiltos ir švelnios rankos buvo.. Buvo Barto rankos. Jutau,kaip jis mane žadino ir į ausį kuždėjo- “Kelkis,mums reikia pasikalbėti“.

-Kelkis,nuu..-kiek piktoku balsu ištarė.

-Ei,-žvilgtelėjau į laikrodį,-dar anksti..

-Reikia pasikalbėt,-rimtai išlemeno.

-Būtinai dabar?

-Taip,būtinai.

-Bartai,tu atrodai piktas,-prasitryniau akis.

-Toks ir esu.

-Pyksti ant manęs?-išlipau iš lovos ir pasiėmiau chalatą,- ką vėl padariau?-įkišau kojas į šlepetes.

-Apsirenk,eisim pabraidžioti ir pasikalbėti. Greitai,Edita.

-Gerai,palauk manęs.

Greit apsirengiau.. Užsidėjau šortukus ir palaidinę,susišukavau akinius ir pasiėmiau akinius nuo saulės. Užrakinau namus,įsimečiau raktus į rankinę.. Tarp kitko,pamiršau paminėti,kad užsidėjau ir maudymosi kostiumėlį..

-Na,jau galim eiti,-pasakiau ir žvilgtelėjau į Manto namų langą.. Jis pro jį žiūrėjo.

-Eime.

Ėjome smėliu,šiltas vanduo skalavo krantą ir taip pat iš šonų "užtvindė" mano kojas.. Vaikščiojom ir kiek pastebėjau, jis vis dar nedrįso pradėti kalbos,kuri nujaučiu,kad bus be galo miela ir romantiška.. Sprendžiant iš to,kaip jis atrodo.

-Taigi,norėjai pasikalbėt..-pradėjau.

-Ai taip,bandžiau užmiršt,bet negaliu..

-Kas yra? Juk man gali pasakyti viską..

-Eime išsimaudyti?-pasiūlė.

-Žinoma,galim,-nusileidau jam ir nusiėmiau palaidinę bei šortukus.

Kartu nuėjome daug giliau.. Ir tada jis pradėjo su manimi kalbėti.

-Kada vakar nuėjai miegot?-lyg kažką žinodamas,klausinėjo.

-Aš? Tada kai ir tu..

-Nemeluok,Edita.

-Na,neužmigau.. Bet gulėjau,kol pavyko užmigt,-nusišypsojau.

-Tikrai? 

-Taip..

-Nemeluoji?

-Argi galėčiau?

-TAIP. Tu man meluoji dabar.

- Tikrai ne.. Bartai,aš nemeluoju.

-Prisiek savo mylimais žmonėm,kad tu man sakai tiesą.

Sustingau. Aš negalėjau to prisiekt..

-Negaliu..

-Sakiau,kad tu meluoji,Edita! Apie ką vakar kalbėjaisi su Mantu?

-Apie nieką.

-Edita,negi ir toliau man meluosi? Ką jis tau priskiedė apie mane?

-Nieko!-supykau.

-Sakyk,ką priskiedė.

-Dar kartą kartoju,kad NIEKO. Jis man apie tave nieko nesakė.

-Juk meluoji.

-Ne.

-Sakyk,arba..

-Arba? Kas arba? Ką tu man padarysi? Nužudysi? Nemanau,kad galėtum. Tad nesisvaidyk bereikšmiais žodžiais.

-Atleisk,-apsidairė aplinkui,-jei nenori gražiuoju... Teks bloguoju.

Pajutau,kad jis sugriebė mano galvą ir ją nardino po vandeniu. Laikė taip stipriai.. Taip stipriai man spaudė galvą, kad vien nuo jo jėgos man svaigo galva. Bandžiau išsilaisvinti,bet vis jaučiau,kad man į nosį patenką vis daugiau vandens. Ir staiga.. Nualpau. Plūduriavau vandenyje.

-Asile,paleisk ją!!!-iš toliau šūktelėjo Mantas.

-Nesikišk,-nekreipė į jį dėmesio.

-Dar ir kaip kišiuos. PALEISK JĄ,-piktai surėkė.

-Gerai,vistiek ji nebegyva.

-Ji negali būti negyva.. 

-Pasirodo gali,-nusijuokė.

-Vyručiai!-sušuko Mantas ir prieš Barto akis atbėgo penki vaikinai.-išimkit merginą,o jį sutvarkykit.

-Laisvai.

Jie ištraukė Editą iš vandens,stengėsi  padaryti dirbtinį kvėpavimą,bet ji vis nesidavė. Bartas kaip reikiant gerai palaikė ją po vandeniu.. Na,o kol jie užsiėmė su Edita, kiti du,o su jais buvo ir Mantas sumušė Bartą.. Paliko jį vandenyje,vos gyvą.. Pasielgė su juo panašiai,kaip jis pasielgė su Edita.

Ji išspjovė vandenį,atsimerkė.. Pirmasis žmogus,kurį ji pamatė buvo Mantas.

-Mantai.. Mantai.

-Ššš,-prilietė savo pirštus man prie lūpų Mantas,-tau reikia atsigauti.

-Tu buvai teisus,Mantai..

-Edita,nekalbėk. Pasikalbėsim vėliau.

-Mantai,atsiprašau.Atleisk man,kad netikėjau tavim. Nemaniau,kad jis taip būtų galėjęs.. Atrodė toks nuoširdus ir tikrai maniau,kad jis mane myli..

-Edita,-ir vėl jis prašė,- nekalbėk,būk gera.

Užmigau. Manto prašymu mane nunešė į jo namuką.. Kadangi čia šalia buvo įsikūrusi lyg mini ligoninė,ten gulėjau.. Pramerkiau akis. Buvo viena palata ir prieš save, šone išvydau.. Išvydau taip pat panašios būsenos kaip ir aš Bartą.. Pasidarė negera.

-Labas, mažute..,-pasityčiojo,-visgi tu stipri,-vos vos šyptelėjo,-tai kaip,pasakysi ką sakė,ar man ir toliau užsiimti tavimi?-šyptelėjo.

-Tu per silpnas,kad man ką nors padarytum.

-Klysti,-iš lovos išlipo Bartas,- tai tik ligonio priedanga,kad būčiau šalia tavęs,-nusišypsojo,- o kadangi palatų čia daugiau nėra, o man "labai" reikia gydytojų pagalbos.. Būsime čia daug laiko vieni du,-pažvelgė į mane,-tai dar ne pabaiga. Nepasidavei pirmai,teks pasiduoti dabar..

Edita.

13 įrašas

Lapkričio 28 diena (tęsinys nr. 2)

-Labas,-šaltai ir piktai ištariau.

-Tai kaip nuotaikos atvykus į Havajus?-vis veidmainiškai klausinėjo Mantas.

-Buvo puikios,kol nepasirodei tu,brangusis,-ironiškai išlemenau.

-Ai taip,atleisk,-pasišaipė,-turbūt visą laiką kol būsi čia,gadinsiu tau atostogas,-nusišypsojo.

-Tai jau tikrai.

Nutilau. Apmąsčiau ką sakau ir nusprendžiau iškrėsti šiek tiek išdaigų jam. Bet apie jas reikės pasikalbėti su sese. Jeigu jis gadins man atostogas čia,aš jam taip pat pagadinsiu.

-Edita,dabar rimtai,gal galim pasikalbėt?

-Ne,-atrėžiau.

-Nagi prašau.

-Tarp mūsų viskas baigta,ar tau dar neaišku?-atsisukau ir nukreipiau į jį piktą žvilgsnį.

-žinau. Tu net nežinai apie ką pasikalbėt noriu,Ed...

-Ir man neįdomu,-nutraukiau jį,-viskas atsiknisk. Kaip tavo..Kaip ten tos blondinės vardas? Gal gali primint?

-Vardą ir taip žinai. Na,o kadangi jeigu jau rimtai pamiršai tos blondinkos vardą tai jis yra Adrija.

-O,blondinkos. Nuo kada ant savo panos varai? Ir ant manęs varei,kai draugavom?-mirktelėjau.

-Va apie tai ir turim pasikalbėt,išsiaiškinti.

-Ne dabar,gerai?-dabar jis mane kiek sudomino,-aš noriu čia truputį pavaikščioti su Bartu,-viliojančiai nusišypsojau.

-Tu su juo draugauji?!-nustebo.

-Taip,o kam daugiau siūlai daryt? Kentėt? Na jau ne,tu mane išmokei,kad tokiais kaip tu pasitikėt negalima. O jis paprastas,-nusišypsojau.

-Tu klysti.. Geriau mesk jį kuo greičiau,kol nesužinojai,kas jis.

-Dėl tavęs jo tikrai nemesiu.

-Ne dėl manęs,tiesiog mesk. Tu nežinai kas jis toks.

-Ir man neįdomu.

-Eime pasikalbėt vaikščiojant,nenoriu,kad kiti girdėtų.

-Ne.

-EINAM,-pagriebė už rankos.

-Paleisk ją,-piktai sušaukė Bartas.

-Puiku,kad įsikišai,Bartai,-pažiūrėjo į jį degančiu žvilgsniu,-pasakei jai kas iš tiesų esi?

-Aš esu Bartas,-nusijuokė.

-Ne to norėjau,asile tu.-pasižiūrėjo į jį kaip į nesveiką,-bet Edita,nepabėgsi. Pasikalbėsim vėliau.

-Nepriversi.

-Dar ir kaip priversiu,-nusišypsojo,-geros viešnagės,mielieji,-pasityčiojo.

Kiek netekau žado. Kaip jis gali mane versti daryti tai,ko aš nenoriu? Tai tik įrodo,kad jis kvailys.

Na,o pamiršusi tai,nuėjau susidėjau daiktus į spintelę ir truputį numigau. Bartas taip pat. Eglė su Lauriu kažkur "išbėgo".. Romantikai du. Miegodama pajutau,lyg kažkas būtų atidaręs namuko duris. Prabudau. Lyg ir nieko nebuvo. Žvilgtelėjau į laikrodį. Havajų laiku,buvo jau 19 ir jau pakankamai tamsu.

Kažkas pagriebė už rankos.

-Ko tu nori iš manęs?

-Pasikalbėt. Daugiau nieko.

-Apie ką? Tu manai,kad mes iš viso turim apie ką kalbėtis? 

-Taip. Tiesiog eime. Nesijaudink,aš nieko nepadarysiu,tik noriu pasikalbėt.

-Gerai,jau.. Su viena sąlyga,jeigu po pokalbio atstosi nuo manęs visam laikui..

-Nemanau,kad norėsi to.

-Tai aišku,kad norėsiu. Dar ir kaip,-nusišypsojau.-Eik į lauką,palauk manęs ten ir nė žodžio apie tai Bartui,aišku tau?

-Aišku,aišku.. Greičiau,-nulipo laiptais.

Užsimečiau megztuką. Nuėjome prie jūros,ėjome pakrante,per dar visai šiltoką smėlį.

-Na,tai pasakok ko norėjai,-atsisukau.

-Klausyk,žinau,kad nepatikėsi,bet.. Ji tada,tą dieną kuri tau buvo be galo svarbi nugirdė mane. Juk tu žinai,kokia ji klastūnė.

-Nepradėk,-nusišypsojau,-manai,kad aš ant tiek kvaila ir patikėsiu tavo pasakom? Juk tu žinai,kaip laukiau kai bus metai.. Kai bus kažkas kitokio.

-Aš irgi laukiau. Ir ta viską sugriovė.

-Taip taip. O kai bučiavotės stotelėj,tai nesiskaitė? Ką tu bandai apgauti,Mantai?-kreipiausi,-aš juk ne durna.

-Aš tavęs ir nelaikau tokia. Tiesiog viskas buvo taip. Ji man paskambino,pasakė,kad jos mamai negerai,o ji juk nevairuoja. Na ir aš kaip kvailys nuvažiavau padėti. Na ir kas iš to? Atėjau,o ji pasakė man- "štai ir pakliuvai,kvailuti". Pargriovė mane,pradėjo bučiuoti,bandžiau atstumti.. Tuomet nežinau kas man pasidarė,aš..

-Tu pasidavei jai ir atsakei tuo pačiu,-supykau dar labiau.

-Ne. Tu klysti. Bandžiau ją atstumti,tada ji man kažko sušvirkštė ir aš greitai.. Greitai pasidariau lyg nesavas. Tas kažkas,o manau,kad tai buvo narkotikai,pakeitė mane. Negalėjau orentuotis ir viskas taip įvyko. O ryte kai pabudau jos lovoje,pamačiau ją šalia ir iš karto dingau iš namų.

-rimtai? Eik tu sau,-suvaidinau nustebusią.

-Patikėk,-paprašė.

-Melagi tu melagi. Geriau pasakyk tikrą versiją.Ji buvo tokia- tu pasidavei jos bučiniams,atsakei tuo pačiu ir tada.

-Ššš,-priglaudė prie lūpų pirštą,-nieko nesakyk.

-Gal leisk man kalbėt? Juk norėjai pasikalbėt,tai klausyk ką ir aš sakau?!-supykau.

-Nepyk,-vėl nutildė ir priglaudė savo lūpas prie manųjų.

Bandžiau jį atstumti,tačiau ir  vėl sukilo visi prisiminimai. Jo bučinys buvo saldus,kaip ir visada..

-Baik,-atstūmiau.

-Myliu tave.

-Žinai.. Pastebėjau,kad myliu tave žodžiai prarado savo reikšmę,nes juos sakai man,nors taip iš tiesų nėra. Tada kaip man paaiškinsi jūsų bučinį stotelėje? Ai,gal pasakysi,kad pavydas apėmė? O gal,kad ji pakerėjo?-skaudinau jį.

Jis ir vėl bandė mane pabučiuoti ir jam pavyko. Tik tai buvo dar aistringiau. Kaip norėčiau jam atsakyti tuo pačiu.. Pasirodo,aš jį vis dar be galo myliu.

-Baik mane bučiuot,-atstūmiau jį ir vėl,bet šį kartą jau jam ir trenkiau,-aš tau ne ji. Kiekvienam neleidžiu manęs bučiuot.

-Bet Edita.. Aš juk MYLIU tave,ar tu nesupranti?-tikino ir toliau.

-Ne nesuprantu.

Apsisukau ir nuėjau.

-Palauk!

Sustojau. Atsisukau.

-Sudomink mane,kol aš dar nenuėjau,-nusišypsojau.

-Bartas.. Bartas nedoras žmogus.. Negeras. Kaip manai iš kur pas jį tiek pinigų.. Mesk jį prašau,dėl savo saugumo.

-Nesvaik tu vieną kartą. Aš jį labai myliu,-pažvelgiau,-labiau negu mylėjau tave.

-Bet tu mane vis dar myli.

-Nebe.

-Žinau,kad tu meluoji.

-Deja. Jeigu meluočiau,būčiau tau atsakiusi tau tuo pačiu,bet kaip matai,atsispiriu tavo bučiniams,vadinasi tu jau išbrauktas iš mano gyveno ir esi tik gražus,bet sugadintas prisiminimas.

Pastebėjau,kad jo veide sužibo ašara. Niekada nemačiau jo verkiančio. Ir man pasidarė negera. Juk aš ir pati,giliai širdyje žinau,kad jis tikrai praleido naktį su ja ne savo noru.. Bet aš nenoriu jam atleisti. Aš myliu ir Bartą.

-Gerai.. Tebūnie,Edita. Būk laiminga,-kaip niekada silpnu balsu tarė jis. Nusisuko ir nuėjo. Pajaučiau,kad netekau dalelės savęs.

Pribėgau prie jo,paėmiau jį už rankos,prisiglaudžiau ir tyliai į ausį sušnabždėjau.

-Atleisk man,- apsikabinau jį be galo stipriai ir pabučiavau,taip kaip niekada,-atleisk man už tokį elgesį.. Aš irgi tave myliu,bet.. bet mes negalim būti kartu. Tai paskutinis bučinys.. Atsisveikinimo bučinys. 

Paleidau jį ir nuėjau namo.

Edita

12 įrašas

lapkričio 28 diena (tęsinys)

-Tai?-kiek su virpesiu balse paklausiau.

-Nesijaudink,jis ne Havajuose,-nusišypsojo Egle.

-Tu rimtai?-nudžiugau.

-Visiškai.

Dabar man kelionė pasidarė visai nesvarbi,kuo greičiau norėjau ten nuvykti,nes žinojau,jog ten nėra Manto ir dėl to buvau labai laiminga. Nebent mane Eglė apgavo? Bet ne,nemanau.. Jai iš to tikrai nėra prasmės. Tad įsijungiau ausinuką iš naujo,kadangi tol kol iš jos pešiau atsakymą (nors tai nebuvo labai sunku) jis išsijungė.. Ir vėl ta daina kuri man primena Mantą,laiką,kai buvom kartu. Perjungiau. Nuėjau į visą sąrašą ir ištryniau ją taip,kaip jis jau irgi ištrintas iš mano gyvenimo. Na,bet pamiršusi tai toliau įsijaučiau į muziką. O ji man tikrai patinka,visada pradžiugina kai nėra nuotaikos.

-Ei,-bakstelėjo man į nugarą už manęs sėdintis Bartas.

-Na?-nusiėmiau ausines.

-Myliu tave,-žiūrėdamas man tiesiai į akis ištarė.

Aš neturėjau ką pasakyti,tik..

-Aš tave irgi,-ir priartėjusi pabučiavau jį.

-Gera tai iš tavęs girdėti,Edita,-nusišypsojo.

-Tai aš manau,-nusijuokiau,-Mantui tai sakydavau,bet nejaučiau jam meilės.. Nejaučiau jam tokios meilės kurią jaučiu tau.

-Miela,-nusijuokė,-normaliai pasikalbėsim ir visą kitą kai nuvyksim,gerai?-nusijuokė.

-Žinoma,-atsakiau jam tuo pačiu,- o dabar aš truputį numigsiu,noriu miego..

-Gerai. Aš taip pat,-nusišypsojo.

Vienas. Du. Trys. Aš jau miegu. Ir iš karto sapnas.. Sapnas kuriame regiu save,Bartą ir Mantą. Ir man reikia pasirinkti vieną iš jų. Ir kas keisčiausia,vieta kur renkuosi yra Havajai. Dabar manyje ir vėl užsidegė ta liepsnelė. Liepsnelė,kuri kužda,kad Havajuose kažkas bus. Kažkas negero ir netikėto.. Pabudau ir krūptelėjau.

-Kas yra?-paklausė šone sėdinti Eglė.

-Ne,nieko..

-Kažką sapnavai?-vartydama žurnalą paklausė.

-Taip..

-Papasakok ką,-kiek sunerimusi užmetė akį į mane Eglė.

-Sapnavau,kad turėjau rinkis Mantą arba Bartą ir,kad tas pasirinkimas turėjo būti Havajuose..

-Ah,-sunerimo Eglė.

-Kas? Tu kažką man pasakei neteisingo?-sunerimau.

-Pasirodo,sapnai viską pasako.

-Ką? Ką tu turi galvoje tai sakydama?

-Na..

-EGLE,-piktai pasižiūrėjau.

-Gerai,baik. Mantas ten.

-Kur ten?

-Havajuose,kur kur.-atrėžė.

Nebeturėjau ką pasakyti. Aš jį norėjau pamiršti,daugiau nebepamatyti,o dabar.. Visą savaitę ten..

-Jis ten vienas?-paklausiau.

-Ne.

-O dieve.. Kodėl tu man to nepasakei iš karto?-piktai atšoviau.

-Negalėjau. Aš..

-Tu?

-Daugiau tau nieko nesakysiu.

Ji toliau skaitė žurnalą ir ignoravo mane. O man buvo negera,nes žinojau,jog ir vėl ten susidursiu su juo.. Bet,kad ir kas benutiktų.. Bartas turės mane apsaugoti. Nemanau,kad jis leis,kad man kažkas kažką padarytų.. Ir juolabiau Mantas.

* * *

-Kelkis,jau leidžiamės,-šaltai mane žadino sesuo.

Nieko jai neatsakiau,tik piktai nužvelgiau ją. Išlipome iš lėktuvo,pasiėmėme daiktus ir tęsėme kelionę toliau. Priekyje sėdėjo Eglė,o vairavo Lauris. Gale su manimi sėdėjo Bartas ir glostė man galvą,plaukus kai buvau atsirėmusi į jį. Jis matė,kad man kažkas yra,tačiau kai pamėgino paklausti,atsakymo jis nesulaukė. Aš tiesiog kaip praradusi kalbos dovaną ramiai ir paprastai ilsėjausi. Atsirėmusi į mylimo žmogaus petį,kuris glostė plaukus ir bučiavo mane. Tai buvo bent šis tas,kuris man bent kiek pakėlė nuotaiką..

-Atvažiavom!-sušuko Lauris.

Eglė greitai išlipo iš mašinos. Lauris taip pat. Ji pribėgo prie jo,stipriai apsikabino,jie pasibučiavo. Ji atrodė laiminga. Bartas taip pat išlipo,tad metas ir man. Metas blogą nuotaiką palikti mašinoje. Aš priėjau prie Barto. Šone pastebėjau kažką panašaus į Mantą. Pasidarė negera,bet to neparodžiau.

-Nepyk,-apsikabinusi kuždėjau jam į ausį.

-Nepykstu,-pažvelgė jis į mane.

-Nagi,pabučiuok mane,-prašiau jo.

Aišku,jis nesipriešino,bet nesuprato dėl ko. Bet jam tai patiko. Aš jį perpratau,kad jam patinka, kai jos kas nors ko nors prašo. Vaikinai nuėjo išiminėti iš bagažinės daiktus. Nešė juos į namuką kuris yra prie jūros.

-Jūs jį nuomuojatės? - paklausiau Barto ir Laurio vienu metu.

-Ne. Jis mano,-nusišypsojo Bartas.

-O kieno tas prie jūsų?

-Irgi lietuvių.

-Pažįsti juos?-paklausiau.

-Ne. Bet tą vaikiną iš matymo žinau.

Vaikiną.. Tai dar kartą įrodo,kad čia yra Mantas,bet galbūt čia bent ne jo namas? Tikiuosi.

-O nauji kaimynai,-iš šalia esančio namuko išėjęs pasisveikint pasakė tobulo kūno savininkas,-sveiki visi,aš Mantas,-piktdžiugiškai nusišypsojo ir pažvelgė į mane.

Asilas!

11 įrašas

Lapkričio 28 diena

Rytas. Šiandien pabudau kaip niekada lengvai,bet su šiokia tokia baime viduje. Kažkas lyg gniaužė kvapą ir stengėsi įvaryti man baimę dėl dviejų dalykų. Pirmasis dėl to,kad bijau skrydžio,o antrasis,kad visą tą savaitę,kol būsiu Havajuose nuotaiką man sugadins,kad ten bus Mantas. Na,bet nepaisant to ėjau ruoštis. Išsiploviau galvą,išsidžiovinau,pasišukavau. Pasidažiau blakstienas. Apsirengiau ir ėjau virtis arbatos,pasidariau keletą sumuštinių. Kas keisčiausia,sesė dar miega,arba ji tyliai ruošiasi?

-Haha!- iš šono iššoko Eglė.

-Ei,tu mane išgąsdinai,-nusijuokiau.

-Nepyyk,-laiminga nutęsė y raidę ši,-jau pasiruošusi tu?

-Taip. Teliko papusryčiauti,pasiimti lagaminus,išeiti į lauką,užsimesti striukę ir laukti vairuotojo. O tu?-nusišypsojau ir atsigėriau gurkšnį skanios arbatos,-aš jos pasiilgsiu..

-Tai aišku,aš jau nuo 4:30 ant kojų!! Pailsėsiu nuvykusi ten.. Čia nebegaliu ištverti,kaip viskas įgriso. Pasiilgsi ko? Arbatos?

-Taip..

-Edi,tai pasiimk ten tos arbatos,kame problema?-nusijuokė Eglė.

-Ai taip. Kažkaip nepagalvojau,-taip pat nusijuokiau.

Ji nusišypsojo ir taip pat pasidarė arbatos ir atsisėdo prie manęs.

-Ei,o tai sakei šiandien pasakysi,kur yra Mantas,-gerdama arbatą pasakiau.

-Neužknisk. Tau jis vis dar rūpi?

-Ne. NE! Aš nekenčiu jo. Bartas žymiai už jį geresnis.. Pasižiūrėk,kur jis mus su Lauriu veža. O Mantas to niekada nebūtų padaręs.

-Ai,tik nepradėk,-vartė akis Eglė,-mane dažnai nervini su savo nesąmoningom kalbom.

-Gerai,tyliu,-surimtėjau ir atsigėriau arbatos.

Likusį laiką tarp mūsų buvo tyla. Turbūt ji kiek užpyko.

-Mūsų jau laukia!-išgirdau iš kambario Eglė.

-Gerai,ateinu.

Greitai nuvaliau stalą,puodelį padėjau prie indaplovės ir ant šaldytuvo užklijavau lapelį tėvams,kurie dabar darbe. Džiaugiuosi,kad jie pasikeitė. Na,o kadangi jau metas,pasiėmiau lagaminus,užsimečiau striukę,užsidėjau platformas ir savaitei atsisveikinau su savo namais. 

-Na tai,ką iki greito!-kaip lyg su žmogum kalbėjausi su namais.

Užrakinau duris. Ach,keistas tas jausmas.

-Nagi,greičiau!-ragino mane Bartas,-be to labas.

-Labas,-nusišypsojau. 

-Sveikos,-pagaliau iš mašinos išlindo ir Lauris.

-Labutis,-vienu metu lyg susitarusios pasisveikinom su Lauriu.

Bartas priartėjo prie manęs ir pabučiavo,bei pridūrė:

-Senokai to nesulaukiau,tad teko pačiam imtis veiksmų,-kiek su neviltim pasakė.

Aš neturėjau ką pridurti,nes iš tiesų jis yra teisus. Pastaruoju metu jam skiriu pakankamai nedaug laiko.. Bet kai būsim Havajuose,jam iš manęs laiško bus iki soties!!

Tai ką,sėdam?

* * *

Atvykome į oro uostą ir pasiėmėme savo lagaminus. Ėjome prie registracijos. 

-Pasus turit?

-Taip,-ramiai atsakiau į Barto klausimą.

-Aišku,kad turiu!-nuotaikingai atsakė Eglė.

-Šaunu.

Registracijoje viskas vyko greitai,todėl galėjome eiti ir ramiai laukti skrydžio. Aš kalbėjau su Bartu,o Egle buvo kavinėje,gėrė kavą kartu su Lauriu. 

-Manau,šios atostogos bus puikios,nes jos bus kartu su tavimi!!-patenkintas pasakė Bartas.

-Aš taip pat taip manau,-nusišypsojau ir pabučiavau jį.

Sedėjom ir laukėm ir net nepastebėjom,kai jau teko praeiti pro vartus ir laukti laipinimo.

Po dvidešimties minučių jau sėdėjau lėktuve ir segiausi saugos diržą ir klausiau instruktažo. Na ir štai,ramiai atsisėdau. Taip jau pavyko,kad aš sėdėjau su Egle,o už mūsų - mylimi vaikinai. Pakilome ir aš įsijungiau ausinuką. Tai nelabai gerai,bet klausiau ne viena aš. Ir grojo daina kuri man priminė Mantą..

-Ei,Egle?

-Ką? Tik nesakyk,kad ir vėl klausinėsi apie jį..

-Taip. Juk tu man pažadėjai,-su pakylėjimu tariau.

-Gerai jau.. Mantas dabar yra..

-Ei,sakyk!

-Mantas dabar kurį laiką yra..

10 įrašas

Lapkričio 27 diena (tęsinys)

- Tu išvažiuoji?-netekusi žado pareiškė mama.

-Taip,mama. Aš ir Eglė.

-Tu turbūt juokauji!

-Ne. Aš rimtai,-kiek sunerimau.

-Bet kur jūs išvykstat? Kada?-atsipeikėjęs pradėjo klausinėti tėtis.

-Rytoj.. Į Havajus,-nusišypsojau.

-Ar tu tikrai rimtai?-vis dar negalėjo patikėti mama,-jei tu rimtai,tuomet pats metas eiti krautis daiktus..
-Mama argi tu manai,kad tiek aš tiek Eglė meluosim tokia tema?-nusijuokiau.
-Na ne.. Jūs pas mus šeimoje ne melagės,-nusijuokė.
-Tai mes bėgam krautis daiktus!!-patenkintos nusijuokėm.

Su Egle kelias valandas lakstėm iš kampo į kampą,dėjomės reikalingus daiktus,bent jau manėm,kad tai ką susidėjom mums bus reikalinga. Nors jeigu kas būtų pasižiūrėję kiek mes prisidėjom- palaikytų mus psichėm. Aš susidėjau 4 lagaminus ir daug ko susimąsčiau,kad man nereikės,o Eglė iš viso 5! Tad teko atsidaryti lagaminus iš naujo ir viską perkrauti ir VĖL iš naujo.. Visgi per daug tų lagaminų.
-Ei,kaip manai,imti šią suknelę?-paklausė mano nuomonės Eglė.
-Šitą? Aišku imk!
- O šitą?-parodė man nuostabaus grožio suknelę,-tai aišku imk!

Ir taip ji man rodė rodė ir atsisakė tik kelių drabužių.. Ir visgi ji paklausė mano nuomonės,todėl jai sumažinti daiktų nepavyko ir ji tiesiog lyg burtų tvarka rinkosi drabužius. Iš eilės. Vieną ar du ėmė,o kitus du arba vieną ne. Ir taip greitai iš penkių lagaminų liko vos 2. O man buvo kiek sunkiau.. Susirinkau viską ko reikėjo.. Kremus,truputį makiažo,bikinius,šortukus,maikutes,batus,sukneles ir viską ko reikėtų,kad atrodyčiau gražiai.. Ir atsisakiau trijų suknelių, vienos striukės (wtf,kodėl aš manau,kad ten bus šalta? bet kaip mama sakė pasiruošti reikia visiems atvejams), kelių palaidinių kurios man pasirodė nelabai svarbios ir kitų aksesuarų. Ir man liko taip pat du lagaminai. Mes jau susiruošusios.
Eglė išsivirė puodelį kavos,išvirė ir man. Jos kava man visada patinka,kadangi ji būna su trupučiu saldumo,o man taip niekada nepavyksta padaryti.
-Tai kaip,lauki rytojaus kelionės?
-Žinoma,o tu?
-Tai jau taip,-užsisvajojusi pasakė Eglė.
Nusišypsojau.
-Gal žinai ką apie Mantą?-net neįsivaizduoju,kodėl to jos paklausiu.
-Ai taip,jis man prašė perduoti,kad niekada daugiau jo nepamatysi.
-Tu rimtai?-nustebau.
-Taip,negi tu manai aš meluoju?
-Na ne...
-Dar sakė,kad jo neieškotum net jei ir reikėtų. Jis išvyko toli toli,kur šilta,jūra,palmės..
-O dieve,dar pasakyk,kad į Havajus,-su sarkazmu nusijuokiau.
-Galbūt.. Jis man sakė KUR,bet aš tau tai pasakysiu tik rytoj.
-Patvirtink,kad jis išvyko ne į Havajus.. PRAŠAU,-visiškai netekusi amo sėdėjau.
-Negaliu to patvirtinti,nes ši viena bus atmesta iš tų kur jis gali būti.
-Tai kaip supratau jis ne ten?
-RYTOJ. Pakentėk.
-Gerai jau.-išgėrusi kavą iš karto nudūmiau į savo kambarį su dideliu nerimu,kad ten sutiksiu jį.

* * *

Pažvelgiau į laikrodį. Jis rodė lygiai 23:23. Oho. Vos dabar pabaigusios dėtis daiktus su Egle dar ir susitvarkėm kambarį,kad tiek išvažiavus,tiek grįžus būtų tvarka. Dabar man jau ramu išvykti,bet baisu,kad ten gali būti Mantas.. Ir kas baisiausia, Eglė nei patvirtina,kad jis ten ir nei paneigia.. Bet pamiršus tai, tiesą pasakius kiek bijau skrydžio.. Rimtai. Bet tik dabar man į galvą iš niekur nieko atėjo kvailas,bet savaip įdomus klausimas. Kodėl Bartas pasirinko vykti būtent su manimi? Kodėl ne su kitais draugais ir kodėl tik jis,aš,mano sesuo ir Lauris? Bet.. Iš dalies tai skamba puikiai. Puikus derinys vadinasi bus ir puikus laikas! 

Jau lygiai dvylika. Kol apie viską mąsčiau visai pamiršau laiką ir į jį pažvelgus esu priversta eiti miegoti,nes kitaip rytoj neatsikelsiu. O  Eglė jau saldžiai miega. Apsivilkau naktinius ir atsiguliau. Ant spintelės pasidėjau savo telefoną. Vos jį padėjusi pasiėmiau atgal jį į rankas,norėjau parašyti Bartui,palinkėti labos nakties. Ir pamačiau gautą žinutę- " rytoj 7 ryte būk pasiruošusi,pasiimsiu tave". Tad turiu miego tik penkias valandas. Penkias valandas miego ir dar kelias iki skrydžio. Ir nuvyksiu ten kur galbūt kažkada maniau,kad niekada nenuvyksiu.

Labanaktis,

Edita