2012 m. kovo 24 d., šeštadienis

Misija baigta

Labas vakaras visi kurie dar čia apsilanko,
pirmiausia tai džiaugiuosi, kad pabaigiau istoriją. Tai pirmoji istorija su pabaiga!! Aplodismentai man. :D
Na, o toliau norėčiau pasakyti pačią didžiausią padėką jums nuo manęs, kad skaitėte šią istoriją, kad komentavot, kad palaikėt, kad ;laukėt naujų įrašų ir aplamai, kad buvot kartu su manimi.

Pasirodo, kad kai noriu - galiu pabaigti istoriją.. Ir dėl to džiaugiuosi, nes aš tai padariau! O kadangi aš negaliu nustoti kurti (visiškai) šiandien tvarkiau naująją savo istoriją.. Ji skirsis nuo šios - tai ne meilės istorija,o draugystės, galbūt paremta truputį tikrais faktais, realistiškumu ir tiesiog.. Kasdieniniu gyvenimu su trupučiu ne kasdienybės.

Todėl visiems skaitytojams, kurie nori toliau sekti mano kūrinius siūlau apsilankyti -


Šiaip labai norėčiau, kad ten persikeltų vos ne visi skaitytojai ir, kad jie reikštųsi taip, kaip reiškėsi čia.. Labiausiai nekenčiu kurti istorijų pradžias - jos sunkiausios, tačiau su pačiais nuostabiausiais skaitytojais (yeeaa, tai jūs) viskas lengva ir malonu! Tad norėčiau paprašyti, kad apsilankytumėte, taptumėt sekėjais, komentuotumėte, patartumėte ir tiesiog padėtumėte man tobulinti save, savo rašybą, savo idėjas ir mintis ir tiesiog norėčiau, kad jūs ją įvertintumėte.. Kaip kitokio pobūdžio, ne meilės istoriją.

Lauksiu jūsų ten, pirmasis įrašas jau yra, veikėjai yra, visa kita yra, tiesiog užsukam, mėgaujamės ir skaitom bei komentuojam ir žinoma tampam sekėjais, o jei patiks galbūt pasiūlom draugams?

Gero vakaro, ir dar kartą ačiū ačiū visiems! :)*

2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

32 ĮRAŠAS

Gruodžio 9 diena


Mano saldų miegą pertraukė skambučiai. Jie buvo nuo mamos. Matyt ji dėl manęs labai jaudinosi, nors neturėjo dėl ko - kaip vakarėlis baigėsi, aš net neįsivaizduoju, kadangi mes su Bartu vakar nuėjome ankščiau "miegoti".. Ir tai buvo nuostabu. Niekada nemaniau, kad jį taip pamilsiu, kad jis toks tobulas.. Kad tik jis gali atimti norą gyventi ir, kad tik jis gali jį pažadinti.. Bet nutraukusi visas mintis pagaliau atsiliepiau į mamos skambutį:
- Labas rytas, mieloji,- mielu balsu ištarė.
- Labas, mama,- nusišypsojau, nors žinoma, telefonu ji mano šypsenos nematė.
- Kaip praėjo vakar diena? Nepamiršai, kad šiandien pas psichologę?
- Puikiai.. Nepamiršau, kur jau pamirši,- atsidusau,- neramu.
- Kodėl? Kas yra?
- Supranti.. Na, pirmą kartą.. Mes praleidome naktį kartu..
- Taip, aš jau viską supratau,- nusijuokė mama.- Na, o pas psichologę pirmą valandą, tad susiruošk.
- Gerai,- atsidusau,- kaip nors.. Nes po vakar skauda galvą, nors galiu pasigirti, kad beveik negėriau.
- Gerai, pasikalbėsim vėliau. Atvažiuoti tavęs pasiimti pusę pirmos ar tave atveš Bartas? 
- Atvažiuok tu,- nusijuokiau,- baiminuosi, kad Bartas nepajudės.. 
- Gerai.
Mama nusijuokė ir baigė pokalbį.

Aš apsidariau aplinkui - Bartas gulėjo šalia manęs, visas, kaip pat mieliausias pasaulyje žmogus susisukęs į antklodę. Žadinti jo nesiruošiau - tiesiog nuo manęs trenkė alkoholiu, bijojau, kad jis dėl šio kvapo prabus.. Tiesa geriau ne daug, todėl neįsivaizduoju, kodėl aš užuodžiu alkoholį.. Na, bet vistiek buvau priversta palįsti po dušu. Jis buvo gaivinantis - drugnas vanduo tekėjo mano oda, šlapi plaukai.. Tai aš mėgstu, kadangi tada aš atsipalaiduoju, pajaučiu save, kad esu vis dar gyva. Ir dėl to džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad aš esu gyva. Po pusvalandžio tupėjimo duše, pagaliau priverčiau save išlįsti į šaltą orą. Na, jis nėra toks šaltas, tiesiog po dušo taip atrodo.

Išsidžiovinau plaukus, susišukavau, įlindau į patogius bei šiltus drabužius, pasidažiau, susidėjau daiktus į rankinę kurie liko po vakar - ir pagaliau ruošiausi nupėdinti į apačią, tačiau mane sustabdė ranka, kuri prilietė manąją.
- Labas rytas,- susivėlęs, bet tobulai gražus ištarė Bartas.
- Labas,- pabučiavau jį.
- Kaip miegojai?- šelmiška šypsenėle šyptelėjo.
- Ypač gerai.. Kaip niekad. O tu leisk spėti - dar geriau.
Jis linktelėjo.
- Kur eisi? - pasiteiravo.
- Na, tau dar nesakiau, bet dėl bandymo nusižudyti mama mane nusprendė užrašyti pas psichologę.. Bent vienam apsilankymui. Tad šiandien jis - pirmasis. Labai jaudinuosi,- užsimerkiau.
- Viskas bus gerai, nesijaudink. Gal tau, palaikyti kompaniją?- pasisiūlė.
- Būtų miela, bet tavęs ten neįleis.. Pokalbis vyks tik tarp manęs ir JOS. Arba jo. Nežinau ar taip psichologas ar psichologė.. 
- Viskas bus gerai,- apkabino jis mane,- viskas bus gerai.

Mane jo žodžiai, jo apkabinimai, jo bučiniai ir jis pats visada stiprina, visada padeda susitaikyti su padėtimi.. Visada dėka jo būvimo iškenčiu viską, bet tik ne tai ir ne tada, kai jo nėra.. Šiandien tai turbūt bus pirmasis mano susitikimas su psichologe (po galais, nežinau tai bus mergina ar vyras!!). Aš jaudinuosi, bijau, bet žinau, kad man nenutiks nieko blogo. Nes mane saugo ir saugos Bartas. Jis mano angelas.
 Kelyje buvo plikledis, tai pamačiau pro langą.
Na, bet nepaisant to nulipau žemyn, užsisakiau truputį maisto pasistiprinimui, o jeigu neklįstu, Bartas dabar duše, todėl teks pietauti vienai. Tiksliau pusryčiauti. Bet man lemta klysti. Prie manęs artėjo mano gražiosios pusseserės! Tai Agnė ir Sara. Jos į mane žvelgė draugišku žvilgsniu, kol pagaliau prisėdo prie manęs.
- Skanaus ir labas!- šyptelėjo Agnė.
- Sveikos,- pasisveikinau iš karto su abiem.- Papasakokit, kaip, kas ir ar patiko jums vakar.. Nežinau, kas ten dėjosi.
- Na, vyko daug kas,- įsikišo Sara,- pradedant nuo alkoholio pilstymo (valytojos turėjo dauuuug darbo), baigiant nuo šokių prie stulpų.. Dieve, čia tai vakarėlis! Visi buvo patenkinti, laimingi, visi buvo už tave.. Ir bus žinoma.. Na, pasakot man sunku, po vakar plyšta galva.. Na žinai, ką reiškia prisigerti,- sumurmėjo ir nusijuokė.
- Žinau...- patenkinta ištariau.
- O ko jūs taip anksti dingot su Bartuku?- nusijuokė.
- Na..
- Viskas aišku. Žinok mes visi per tavo gimtadienį linksminomės taip, lyg jis būtų paskutinis. Na, ta prasme labai labai labai stipriai ir triukšmingai!- pagaliau prabudo Agnė.
- Malonu..-apsidairiau,- tikrai.
Jos šyptelėjo. Aš toliau kramsnojau maistą kol pagaliau trumpai pasišnekučiavom ir aš žvilgtelėjau į laikrodį telefone. Du praleisti skambučiai, o laikrodis jau rodė po pirmos valandos.. Tiesa, pamiršau paminėti, kad šiandien prabudau po vienuoliktos valandos, todėl visai nenuostabu, kodėl laikas taip greitai praėjo!
Pamačiau žemyn laiptais lipantį Bartą. Jis ėjo link manęs.
- Na, tai sėkmės,- pabučiavo,- be to, tu vėluoji.
- Žinau, žinau,- sunerimau,- ačiū, aš bėgu,- trumpai apsikabinau jį ir pasprukau.
Vos įsėdusi į mamos mašiną greitai prisisegiau saugos diržą, nes mama važiavo it pasiutusi - gal šimtą penkiasdešimt kilometrų per valandą greičiu.
- Aš tavęs laukiau daugiau negu pusę valandos, tu nesiteikei atsiliepti!!
- Žinau mama, žinau.. Nepyk.- pasižiūrėjau į ją.
- Neturiu laiko pykt,- nusijuokė. - Tiesiog važiuokim pagaliau, mūsų juk laukia.

Visą kelią tarp mūsų nelabai mezgėsi kalba.. Bet nepaisant to, įjungiau muziką, kad nebūtų taip tylu lyg kokiose nors laidotuvėse.. Ir štai, pagaliau po kokių trylikos minučių pasiekėme šviesių plytų pastatą, o trumpiau - kliniką.. Na, ten buvo "įrengtas" psichologo kabinetas. Vos išlipus iš mašinos bėgau link durų. Bet kur ten pabėgsi - slidu. Įėjus į pastatą pasijaučiau kiek saugiau. Jame man dvokė vaistais, ligoniais. Grindys bei lubos ir sienos buvo šviesios, kaip kokiame beprotnamyje. Pagaliau užlipome į ketvirtą aukštą ir ieškojome trys šimtai ketvirto kabineto. Ir štai - vos po kelių minučių aš stovėjau priešais jį ir pasibeldžiau į duris. Pasigirdo šaižus balsas:
- Prašom.
Atsidusau, atidariau duris ir užėjau.
- Laba diena,- pasisveikinau.
- Sveika, sėskis,- ištarė moteriškė kuri mane pradėjo nužiūrinėti nuo galvos iki kojų.- Kuo tu vardu?
- Aš Edita,-pritilau,- Tamaškevičiūtė.
- Ai taip,- šyptelėjau,- vėluoji,- susiraukė.
- Na...Taip jau nutiko,- puoliau teisintis,- tiesiog per ilgai..
- Gerai, nusiramink, per tą laiką kol laukiau tavęs spėjau užkąsti. Visgi, šis tas. Taigi gal pradžiai susipažinkim?- pasiūlė,- Aš Raminta, tavo psichologė. Nežinau kiek ilgai mums pavyks bendrauti, bet..
- Malonu,- padaviau ranką,- aš kaip ir žinot, Edita.
Ji šyptelėjo. Pagaliau praėjus vos keletai minučių ji manęs pradėjo klausinėti įvairiausių klausimų - ką mėgstu, kuo užsiimu, koks mano gyvenimas, ar turiu antrąją pusę, kokie mano santykiai su artimaisiais ir draugais bei panašiai..
- Tai, jei turiu antrąją pusę, šeimą.. Aplamai jei turi viską ko reikia žmogui, kodėl norėjai tiesiog nusižudyti? Kas tave slegia?- ramiai paklausė.
- Na,- atsidusau,- Bartas, tai mano vaikino vardas, buvo mane lyg ir metęs dėl tuo metu buvusio mano būdo. Tada aš buvau labai irzli, galbūt viduje norėjau ramybės ir poilsio.. Tą dieną mirė mano geriausios draugės tėtis, kuris man buvo labai geras. Tai mane ypač sukrėtė. Ir dar tą dieną viskas pratrūko dėl senesnių įvykių - pagrobimų ir taip  toliau.. Na, jaučiausi lyg melodramų auka, kuriai vis nesisekė.. Ir galiausiai.. Na jis dėl to mane tą dieną metė. Tai mane sukrėtė.. O dar susipykau su tėčiu. Pamaniau, kam aš reikalinga..
- Pamanei neteisingai.
- Žinau,- tęsiau toliau,- man tiesiog reikėjo šilumos ir žmogaus, kuris man galėtų padėti, kuris mane paguostų, kuris man dovanotų savo laiką, kuris manęs nepaliktų sunkiomis akimirkomis.. Galų gale, kuris mane mylėtų ir sakytų, kad viskas bus gerai..
Ji susimąstė. Nežinau kodėl. Ar aš per daug protingai kalbu, ar aš per daug jautriai viską pasakoju (pasakojam man kartas nuo karto riedėjo ašaros). Kol pagaliau po dešimties minučių tylos ji prabilo:
- Na, tavo atvejis turbūt per mano kaip psichologės egzistavimą toks pirmas.. Kad žmogus taip nuoširdžiai kalba.. Geriau pasakyk, kodėl tu manei, kad tau nusižudžius viskas pagerės?
- Nes aš buvau egoistė. Tikrai,- atsidusau ir su rankove nusivaliau ašaras.- Galbūt todėl, kad nepagalvojau, kaip jausis kiti ir kaip jausis mano patys artimiausi žmonės. Nepamaniau, kaip jausis tėtis - galbūt jis būtų visą savo likusį gyvenimą kaltinęs save, kad aš nusižudžiau. Bet laimei, man to neužteko, aš likau gyva ir vos per pirmą dieną ligoninėje viskas pasikeitė.
- Hm.. Gal šiandien užteks,- lyg neturėdama žodžių ištarė ji.- pakviesk mamą, mačiau, per langą, kad ji tave palydėjo.
Linktelėjau, geranorišku ir dėkingu žvilgsniu pasižiūrėjau ir išėjau.
- Mama, tave kvietė,- ištariau.
JI sunkiai atsistojo ir nuėjo į kabinetą. Man daužėsi širdis, kadangi nežinau, kokią beprotybės stadiją man nustatė Raminta. Iš kišenės išsiėmiau telefoną ir patikrinau jį- kaip ir visada vienas naujas pranešimas. Širdis man kuždėjo, kad jis nuo Barto. Ir taip, jis buvo nuo Barto!
"Viskas bus gerai.:*".
Tokie jo žodžiai rimtai priverčia mane tikėti, kad taip ir bus. Ir pagaliau, po dešimties minučių baimės ir jaudulio iš kabineto išėjo mano mama. Visai patenkinta. Ji linktelėjo, nieko nepasakiusi ėjo link išėjimo. Žinoma, aš ėjau paskui ją.
- Mama, ką sakė?- klausinėjau lyg mažas vaikas.
Ji tylėjo.
- Mama, ką sakė?- pakartojau. Ji vis dar tylėjo,- MAMA!
- Ša,- šyptelėjo,- mašinoje.
Gerai. Nuėjome iki mašinos, aš į ją įsėdau kaip ir ji. Mama užvedė variklį ir mes pagaliau pajudėjome.
- Na, tai ką sakė?
- Viskas labai šaunu,- kilmingai ištarė,- ji padarė išvada, kad tau jokių psichinių sutrikimų ar dar ko nors nėra. Pasak jos, tu labai logiškai mąstai ir ją viduje net sugraudino,- įsijautė.- Tau tiesiog reikėjo žmogaus, kuris tau padėtų sunkiu momentu..
Šyptelėjau ir mintyse pamaniau- "Dabar viskas šaunu, nes yra Bartas".
- Kur dabar?- pasiteiravo visai ne į temą.
- Nuvežk mane į mokyklą. Dabar pertrauka, trumpam pabūsiu ir toliau gyvensiu.
Mama taip ir padarė. Nuvežė mane į mokyklą ir sustojo aikštelėje. Lauke nebuvo nė gyvos dvasios - visi buvo koridoriuose, apspitę palanges. Dabar mano klasei lietuvių kalba. Iškilmingai nuėjau prie kabineto.
- Ei, kas gi čia!- džiaugsmingai sušuko Edvinas.
- Editaaa!- bėgdama iš kito galo šaukė mano pati pačiausia draugė Daniela.
- Nemirtingoji grįžo!- pasigirdo Gintarės balsas iš kairės pusės. Jis buvo kaip ir visada mielas bei truputį drovus.
Visi puolė prie manęs, klausinėjo, kaip gyvenu dabar, kas naujo, kaip po vakar gimtadienio, paklausė, ar aš laiminga, kada grįšiu į mokyklą ir visi negalėjo nustoti pasakoti, kaip jiems manęs trūksta. Iš ties, žinoti, kad tavo visiems bendraklasiams esi vienas iš tų žmonių, kurie užima jų mintis yra svarbu ir gera, nes žinai, kad esi reikalingas. Esi reikalingas ne tik šeimai ar vaikinui, bet net ir draugams, bendraklasiams, kurie visą laiką tavęs laukia grįžtant.

Buvau nusprendusi čia pabūti dešimt minučių, bet kadangi mano klasei buvo "langas", pabuvau su jais ilgiau. Turėjo būti lietuvių kalba - mokytoja netikėtai išvyko, o jos pavaduoti nebuvo kam. Bet man tiesą sakant nesvarbu, kadangi man svarbiau su kuo esu dabar.

Visi kaip senais, gerais laikais bendravome. Klasiokai pasakojo kas vyko klasėje, taip pat apie naująsias poreles ir naujas meiles, apie visų santykius, apie penkis dalykus/ žmones kurių pasiilgo bendraklasiai. Ir aš džiaugiuosi, nes tarp jų buvau ir aš. Ir štai - mūsų visų šiltą pokalbį pertraukė skambutis. Visi puolėm atsisveikinti.. Nors po savaitgalio, aš jau grįšiu į mokyklą. Pagaliau, žinoma..
- Lauksim tavęs grįžtant!- šūktelėjo Paulė.
Atsisveikinom, atsibučiavom, apsikabinėjom pakankamai daug ir pagaliau išėjau į lauką. Vėjas kedeno mano plaukus. Pala.. Visai pamiršau Kajų ir Vėją.. Jie tiesiog PRAPUOLĖ.

Pagaliau grįžau namo. Ten manęs laukė mama, tėtis, Lauris bei Eglė, o prie televizoriaus kiurksojo Bartas. Visi pamatę mane apsidžiaugė - pagaliau grįžo Edita.. Ir štai žadėtasis gimtadienio šventimas tarp šeimos narių - mama iškepė mano mėgstamą pyragą, įteikė šiokią tokią dovaną nuo jos ir nuo tėčiu. Kaip ji teigė - tai tėčio parinkta. O mano tėtis galiu pasigirti, bet turiu tikrai gerą akį dovanoms.
- Su gimtadieniu. Nors jis buvo ir vakar, bet..- šyptelėjo tėtis.
- Ačiū,- priėjau ir apkabinau jį bei mamą.

Taip pat padėjusi dovaną žvilgtelėjau į telefoną (paskutinėmis dienomis jo negaliu paleisti iš rankų) ir ten VĖL buvo naujas pranešimas.. Nuo Danielos-

" Negaliu patikėt, negaliu patikėt!! Kajus man pasiūlė draugauti!
Tu nežinai, kokia aš laiminga!"



Džiaugiuosi už ją.

Kadangi lauke pradėjo temti, mes visi susėdome prie židinio.. Aš su Bartu, Eglė su Lauriu, mama su tėčiu. Visi su savo antrosiomis pusėmis.. Ir viskas buvo gražu. Kiekvienas pasakojome apie savo vaikystę, kokią prisimename. Sužinojau, kad būdama maža labai mėgau staipytis prieš veidrodį su mamos aukštakulniais ir pasidažiusi lūpas.. Na, koks ten pasidažymas tebuvo - terlionė. Bekalbant nepastebėjom, kaip ėjo laikas.. Mes kalbėjomės, buvo šilta.. Ugnis man visada siejasi su šiluma.. Labiausiai man patiko, kai Bartas pasakojo apie save - apie savo vaikystę. Jis buvo tikras...Parazitas! Padarydavo daug kiaulysčių (kaip ir dauguma mažų vaikų), bet visada atsiprašydavo ir, kad ir koks kvailutis bebuvo stengdavosi ką nors pakeisti savo jėgomis..

Ir štai ilgai laukta akimirka. Man vakar suėjo devyniolika, o šiandien.. Šiandien Bartas man pasipiršo. Galbūt, aš tam per jauna, bet. Aš jį myliu, noriu būti su juo, ir tai, kad susituoksiu mano gyvenimo super nepakeis -  mes turėsim šeimą, mes gyvensim, mes mylėsim, mes auginsim vaikus.. Tą akimirką, kai jis pasipiršo, aš nieko nelaukdama atsakiau - " TAIP!! TAIP!!" . Ko laukti? Reikia džiaugtis gyvenimu. Tą akimirką, aš puoliau jam į glėbį, įsikabinau ir stipriai stipriai apkabinau bei pabučiavau. Aš myliu jį.

Nesvarbu, kad jis mane bandė nužudyti..  Nesvarbu, kad jis šimtus kartų buvo mane įskaudinęs..Visa tai jau seniai pamiršta. Svarbiausia yra tai, kad jis tūkstančius kartų mane džiugino, kad vieną vienintelį, bet svarbiausią kartą išgelbėjo mane.. Tiesiog - jis tas žmogus, kuris priverčia mane šypsotis, kuris priverčia gyventi ir galvoti, kas bus rytoj.. Kuris priverčia mane mylėti pačią save. Nes norint būti mylimam, pirmiausia reikia išmokti mylėti save..

Per savo trumpą gyvenimą, apie kurį jums pasakojau kaip Edita, supratau daugybę dalykų. Pirmiausia tai, kad tikra meilė yra ta, kuri nemiršta. Kuri nesvarbu, kas atsitiktų, nesvarbu koks tas žmogus bebūtų, ji vistiek egzistuos. Supratau, kad ne viskas yra auksas, kas auksu blizga. Mantas nėra ir nebuvo toks geras kaip atrodė kai mes draugavome.. Supratau, kad žmonės kurie atrodo yra blogi - viduje ir jie turi vietą kuri pažeidžia juos.

Ir supratau, kad gyventi - tai džiuginti kitus savo būvimu šalia, meile ir tiesiog egzistavimu.
Myliu tave, Bartai.

Pabaiga.

2012 m. kovo 18 d., sekmadienis

31 įrašas. Gimtadienis su trupučiu tiesos ir taikos

Gruodžio 8 diena

Pramerkiau akis. Viduje buvau laiminga dėl dviejų dalykų - susitaikiau su Bartu ir šiandien mano gimtadienis! Pagaliau galėsiu atsigauti po visų įvykių kurie įvyko ir pasidžiaugti savo diena. Taip pat dar vienas dalykas dėl kurio džiaugiausi - lauke švietė saulutė, kuri mane džiugino. Ir dar vienas dalykas kuris mane džiugino - šiandien mane išleidžia iš ligoninės. Nors čia pabuvau tik vieną dieną.. Man čia patiko. Susipažinau su Sara ir Agne taip pat nutiko vienas iš mano gyvenimą pagerinusių dalykų - susitaikiau su Bartu. Eilinį kartą tai įvyko romantiškai ir netikėtai.. Kaip ir visada - tai jo manieros.
- Labas rytas! - pramerkusi vieną akį, su šypsena veide ištarė Agnė.
- Labas, labas! - pasiėmiau telefoną į rankas.
- Su gimtadieniu! - pasveikino ir išsiropštė iš lovos. Priartėjo prie manęs ir šiltai bei draugiškai apkabino. 
- Kaip ačiū! - nuoširdžiai padėkojau.
Vos jai atsitraukus nuo manęs, antrą kartą į rankas pasiėmiau savo telefoną. Jame buvo jau PENKIOS ŽINUTĖS! O laikrodis rodė vos devintą valandą ryto.. Visi normalūs žmonės dar miega! Ai tiesa, juk šiandien ketvirtadienis.. Bet TIK NE AŠ! TIK NE AŠ ESU NORMALI! JUK ŠIANDIEN MANO GIMTADIENIS! Galbūt ir per daug jį sureikšminu, per daug išsireiškiu, bet, patyrus tai ką patyriau paskutiniosiomis savo aštuoniolikos metų dienomis. Vieną žinutę gavau nuo Gintarės, kitą nuo Dovydo, trečią nuo Danielos (keista, ji mane prisiminė!), ketvirtą nuo Barto ir penktą.. Nuo Adrijos? Kiek nustebau, bet jos žinutę pasilikau galui. Tikriausiai eilinį kartą ji man parašė kažką žeidžiančio, kad tik sugadinti nuotaiką. Bet tau, kale, nepavyks! Visos žinutės buvo nuoširdžios - Gintarė parašė labai gražius žodžius.
"O brangi Edita,

pasižiūrėk, kokia mano draugė tapo didelė! Kokia graži! Labai nuoširdžiai,labai labai, sveikinu tave su gimtadieniu. Kaip ir visada linkėčiau daug, daug ir dar kartą daug! Bet turbūt, tam neužtektų mano sąskaitos.. Žinok, kad linkiu tau būti sveikai, tobulai kokia esi, linkiu gražiai sutarti su Bartu, galbūt net sukurti su juo gyvenimą.. Linkiu, kad mūsų ryšys niekada nepasibaigtų, kad tu būtum stipri, kad nepasiduotum, kovotum už save, už artimuosius ir, kad nedurniuotum ir negąsdintum mūsų su paguldymais į ligoninę! Lauksim tavęs grįžtant.

Su didžiule draugiška meile,
gaudyk didelį hug'ą nuo manęs, bučkį į skruostą!
Gintarė. "

Kokia ji tobula draugė! Ne bet kas sugalvotų tai parašyti sveikinime ir dar taip nuoširdžiai. Atrašiau jai - "Ačiū", vistiek negalėčiau parašyti to ką noriu sms žinute. Kaip ji sakė, jai neužtektų sąskaitos - o aš to negalėčiau pasakyti telefonu. Skaičiau toliau. Dovydas parašė tiesiog "Sveikinu su gimtadieniu, gražuole! Sėkmės tau visame kame, būk laiminga (su Bartu žinoma!). Taip pat padėkojau. Sekanti žinutė nuo Danielos. Parašė taip pat labai nuoširdžiai.. 

" Edita,

štai ir sulaukei savo devynioliktojo gimtadienio. Nors tau jį pasiekti atrodo buvo sunku - daug nesėkmių, pykčių, nuotykių ir įvykių, kuriuos tikiu, kad tu tikrai norėtum pakartoti. Bet žinok, aš tau neleisčiau, nes tai pavojinga tau! Na, bet žinok, kad be galo džiaugiuosi, kad dabar galiu rašyti tau šią žinutę ir žinau, kad tu ją skaitai. Žinok, kad ačiū, jog esi, ačiū už visas akimirkas, kurios kartu su tavimi buvo nuostabios! Tikiuosi, jų bus dar ir dar! Tiesiog išlik tokia nuostabi draugė, tokia graži, tokia miela, tokia žaisminga ir kartais vaikiška, išlik šiokia tokia romantikė kokia esi.. Vienu žodžiu išlik tobula! Žinok, nemėgau Barto, bet supratau, kad jis yra nuostabus vaikinas.. Ir dabar jis man patinka - kaip draugas. Jis tikrai nuoširdus, užjaučiantis ir žinoma - romantikas.. Turėtum būti pati laimingiausia, kad sutikai jį. Linkiu tau sėkmės su juo - tikiuosi, kad tau su juo pavyks sukurti bendrą gyvenimą, nes jūs - nuostabi pora!

Sveikinu, sveikinu ir dar kartą sveikinu!
Daniela.:*"

Jos žinutė buvo labai ilga, bet ji mane pravirkdė. Iš laimės, kadangi žodžiai tokie nuoširdūs ir verčiantis susimąstyti. Bet po galais, visi susitarę, ar kaip? Ar aš turėčiau savo gyvenimu dalintis ir jį tęsti su Bartu? Pavyzdžiui ateityje susikurti šeimą? Gal ir nebloga mintis. Nuo Barto gavau keistoką žinutę - "Lauk vakaro." Laukiu, brangusis, laukiu! Ir pagaliau, drebančiomis rankomis pasiekiau Adrijos žinutę, kuri mane nustebino. Labai labai!

"Edita,

nors ir kiek tarp mūsų buvo nesutarimų, bet tiesiog pats metas juos pabaigti. Sveikinu tave su gimtadieniu. Galbūt ir kokia aš savanaudė, bet atleist, nebepykt ir nedaryt asmeniui nieko blogo tikrai sugebu. Tiesiog nematau prasmės pyktis - tu turi Bartą, aš turiu Mantą kurio tau pavydėjau.

Tiesiog laimingo tau gimtadienio. Suprasiu, jei neatleisi.
Adrija."

Turbūt šis sveikinimas mane labiausiai nustebino ir aš priėmiau iššūkį - nusprendžiau pakankamai išsamiai atsakyti. Manau, kad kuo geriau mokykloje sulaukti kreivų žvilgsnių ir turėti priešų. Taigi, parašiau jai, kad pykčiai tarp mūsų baigti - taika ir ramybė kaip sakant. Galiausiai išjungiau telefono garsą ir priguliau. Agnė skaitė žurnalą, o mane netikėtai suėmė miegas. Bet miegoti man nelemta - į palatą vos po kelių minučių įžengė du asmenys. Tai buvo mama ir tėtis. Mamą matyti buvo džiugu, bet tėtį.. Truputį neramu, nes į galvą man lindo mintys, kad jis ir vėl eilinį kartą rėks ir pyks ant manęs.. Net ir per man pakankamai svarbią dieną. Bet kaip ir dažniausiai - mano pamąstymai visiškai neatitinka realybės.
- Labas rytas, brangioji,- mielu balsu ištarė tėtis.
- Labas, labas,- varčiau akis,- būtų šaunu, jei taip sakytum nuoširdžiai, o ne mamos paliepimu,- pasižiūrėjau į ją.
- Klausyk, Edita,- atsiduso,- tikrai atsiprašau. Aš buvau kaltas ir tu teisingai padarei, kad mane užsipuolei.. Turbūt aš būčiau daręs tą patį. Bet suprask ir mane, nemaniau, kad tai nutiks.. Tiesiog jei negali man atleisti, tai bent neignoruok.
- Tėti, ar tu manai, kad aš tai darau specialiai? Aš ant tavęs seniai nebepykstu, viskas pamiršta.. Tiesiog noriu būti kartu. Kartu su savo šeima ir pamiršti viską, kas buvo!
Tėčiui skruostu nuriedėjo ašara. Jis mane stipriai apkabino ir į ausį pasakė - "Ačiū". Ta minutė buvo tobula.. Atrodo, kad jau nuo šiandien prasideda naujas mano gyvenimas, nuo kurio pačios pirmos dienos vos ne viskas keičiasi geryn.
- Ai tiesą,- su rankovė nusivalė ašaras,- čia tau. Su gimtadieniu.
Geranoriškai šyptelėjau.
- Ačiū,- padėkojau.
Mama su tėčiu susižvalgė.
- Kas yra? - prisiminiau vakar dieną, kai sakiau tą patį.
- Ne nieko,- keistai šyptelėjo mama,- darysi šiandien gimtadienį?
- Mama, manęs dar neišleido, o tu jau kalbi apie vakarėlį..
Su lig šiais žodžiais į palatą atėjo gydytojas ir iškilmingai pareiškė, kad esu stipri ir galiu grįžti namo. O kadangi prieš įeinant išgirdo mamos žodžius apie vakarėlį, pasidomėjo kokia proga. Sužinojo, kad mano gimtadienis, tad pasveikino. Ir dar pasiūlė nenusigerti. Nusijuokiau ir žvilgtelėjau į Agnės lovą. Ji buvo tuščia. Saros taip pat. O aš jas norėjau supažindinti su mano tėvais..
- Kas yra? - pakartojo mano klausimą mama.
- Ieškau Agnės, Saros.. Na su jomis susipažinau vakar. Šiandien jas irgi turėtų išleisti.. - žvalgiausi.
- Ag..Agnės ? - mikčiojo mama,- Sa..Saros?
Tėtis su mama antrą kartą susižvalgė. Tiesą sakant nekenčiu to jausmo, kai aš kažko nežinau, kai nuo manęs ką nors slepia... Svarbaus.
- Kas yra, gal galit pasakyt?
- Ne, nieko.. Tai kur norėsi surengti vakarėlį? - staigia pakeitė temą tėtis.
- Klube.
- Be mūsų? - kiek liūdnu balsu paklausė mama.
- M, - kiek paraudau,- nežinau.. Ten bus šokiai..
- Viskas jaunimui,- nusijuokė mama,- atšvęsim tavo gimtadienį keturiese arba šešiese kitą kart. O dabar linksminkis su draugais, brangioji.
Aš myliu savo tėvus, nes jie kitokie negu visi. Jie visada mane supranta, būna už mane, jie nesikiša ten kur nereikia, tiesiog tokie tėvai, kurių pavydėtų daug kas. Juo labiau man patinka, kad tiek mano mama tiek mano tėtis kartais mane moka tikrai nustebinti arba pakelti nuotaiką.
- Tu išsirink klubą, valandą ir pranešk draugams, mes viską suruošim..- šyptelėjo mama.
- Gerai, namuose, kai grįšim susirasiu ko man reikia, gerai?
- Gerai.
Pagaliau išsiropščiau iš lovos, persirengiau kitą palaidinę ir kelnes, įkišau savo kojas į mano mylimus platforminius batus, pasiėmiau daiktus, į kišenę įbrukau telefoną, ant pečių užsimečiau striukę, susirinkau daiktus ir kiek nusivyliau, kad nepavyko atsisveikinti su Agne ir Sara. Bent jau iki vakaro..

Bet kaip ir visada - nusivyliau per anksti. Eidama koridoriumi, užsiseginėdama striukę priešais išvydau dvi gražuoles. Tai buvo Sara ir Agnė.
- Su gimtadieniu! - sušuko abi vienu metu ir įteikė man mažą puokštę gėlių.
- Šąąą!- tildžiau,- argi būtina taip garsiai? - dairiausi stebėdama, ar kas nors neišgirdo.
- Aišku, kad būtina! - mirktelėjo Agnė.
- Ei, užrašykit man ant lapelio jūsų telefono numerius. Šiandien vakare tikiuosi atvyksit į klubą? Bus "užsakytas" specialiai..
- Vakarėlis? BŪSIM! - nusijuokė Sara.
Jos mielos asmenybės. Džiaugiuosi, kad su jomis susipažinau. Jos atrodo tokios savos, panašios į mane ir linksmos.. Agnė užrašė savo ir Saros numerius ant balto lapelio mėlynai ir padavė man į rankas.
- Štai,- šyptelėjo,- lauksim tavo pakvietimo, adreso, laiko. BŪSIM!
- Būtinai.- atsakiau šypsniu,- be to, kada jus išleis?
- Jau einam krauti daiktus, mūsų atvažiuos paimti mama su tėčiu.. Arba jie jau atvažiavo. Jei nori palauk, nusileisim iki apačios kartu.
- Gerai, vistiek mano tėvai tvarko mini reikaliukus dėl išleidimo,- nusijuokiau.
Vėl grįžau į palatą. Jos it žaibas greit viską susikrovė, sutvarkė lovą, pasišukavo, spėjo net kiek pasidažyt ir pagaliau besišnekučiuodamos nulipome žemyn. Apačioje stovėjo mano tėvai kurie kalbėjosi su nepažįstama pora. Spėju, tai buvo Saros ir Agnės tėvai.. Jie man kažkur matyti.
- Štai, metas, - išgirdau mamos žodžius.
- Metas kam? - lyg susitarusios visos trys paklausėm.
- Edita.. Niekada tau to nesakiau, bet Agnė ir Sara yra tavo pusseserės.. Tos su kuriomis kažkada tau neleidau bendrauti..
- Aš savo mergaitėms taipogi neleidau bendrauti su tavąja,- įsikišo Agnės ir Saros mama.
Nustebau. Še tau ir naujienos! Tai štai, kodėl jos man tokios artimos.. Jos mano PUSSESERĖS! Čia tai naujiena, kuri mane privertė mano galvoje padaryti " klausimų atranką".
- Bet kodėl neleidai? Kodėl? Kodėl? - puoliau klausinėti,- jos tokios mielos, nuostabios asmenybės! - puoliau nepastebimai priekaištauti.
- Neklausk. Tarp mūsų su tavo mama buvo prasti santykiai,- įsikišo jų mama,- nenorėjom, kad nei viena iš mūsų dukrų bendrautų su kita. Na, nenorėjom, kad Agnė bei Sara bendrautų su tavimi, o tavo mama atvirkščiai, kad tu nebendrautum su mano mergaitėmis..
- Bet dabar galėsit bendraut į valias! - šyptelėjo mama,- mes supratom, kad mūsų santykiai neturi gadinti ir mūsų vaikų santykių..
Visos trys - aš, Sara ir Agnė susižvalgėm ir puolėm juoktis. Mano mama, tėtis bei mano teta ir jos vyras taip pat nesulaikė viduje laimės ir pradėjo juoktis.
- Viskas po senovėj,- šyptelėjau,- svarbiausia, kad atradau jas netikėtu būdu ir mes būsim geros draugės, taip? - pasižiūrėjau į jas.
- Taip! - sutiko abi vienu metu.

Pagaliau bestovėdamos prakalbėjome apie valandą. Pasidarė šaltoka, visgi lauke buvo pagaliau minusas (mamos teigimu, kai išsikalbėjome apie orą), todėl nusprendėme vieną dalyką - šiandien į mano gimtadienį atvyks Agnė ir Sara, o Jolanta ir Marijus (tokie buvo jų tėvų vardai) šį vakarą bus pas mano tėvus ir atsiims už viską ką prarado. Atsisveikinome tik su šypsenomis, nes žinojome, jog šiandien dar kartą vistiek susitiksime. 

Vos po pusvalandžio kelionės namo ir apsilankymų parduotuvėje (ak ta mano mama, vakarui su savo seserimi ir jos vyru bei mano tėčiu ruošiasi lyg kokiam BALIUI, kur susirinktų visa aukštuomenė) bei šiaip parduotuvėse kur yra įvairių suvenyrų ir ne tik saugiai, laimingai ir su geromis nuotaikomis pasiekėme namus. Aš tryškau gera nuotaika, tad vos ne šokinėdama prišokau prie namų durų, jas atidariau, o ten.. Manęs laukė STAIGMENA!

Spėju, kad tai buvo mano sesers Eglės, jos vaikino Laurio ir mano vaikino Barto idėja. Prie durų šono namuose, buvo susirikiavę mano trečdalis draugų, kurie vos man atidarius duris iššoko iš šono (vos neįvarė infarkto!) ir ištiesė didelį plakatą - "SU GIMTADIENIU SVEIKINAM TAVE!" Iš tos laimės vos nenukritau.. Kaip pasiilgau savo draugų, pokalbių su jais per pamokas ir šiaip pasivaikščiojimų naktį. Mano gyvenime pagrindinis veiksmas dažniausiai vyksta naktį.. Aš gyvenu lyg NAKTYJE. Įrodymas - šiandien naktį vyks mano gimtadienis.. Ne veltui nemėgstu dienos.. Bet ką aš čia galvoju - mano mintis nutraukė karštas, labai karštas Barto bučinys!! Jis kaip ir visada - pilnas romantikos, meilės, netikėtumo ir jo nuostabumo.. Ir lyg kokiose vestuvėse - visi per bučinį pradėjo švilpti, ploti ir šypsotis.. Nereali akimirka. 
- Štai tau mažytė dovanėlė nuo manęs,- sukuždėjo mylimasis.
- Mažytė? Čia visai ne mažytė! - nusijuokiau.
- Na, kaip tau.. Tai mažytė.. Vakare bus didesnė, palauk,- greitai pabučiavo. VOS SPĖJAU SUREAGUOTI!
- Nereikia man dovanų.. Man reikia tavęs ir aš būsiu laiminga!- įsikibau ir stipriai apkabinau jį.
Visi pradėjo šnekučiuotis. Mamai buvo užduotis - išvirti daug (mažiausiai penkiasdešimčiai žmonių) kavos arba arbatos, kol mes su Bartu rinkomės šio vakaro vietą. Ir išsirinkom. Buvo palanku, kadangi šalia klubo yra viešbutis.. Na, jeigu kai kurie per daug nusigers ir negalės grįžti namo. (ši mintis mane prajuokino).  Paskambinom, užsakėm, klubas priklausys MUMS!!! Išdidžiai nulipome laiptais ir su Bartu lyg stovėdami ant pakylos pasakėm kur vyks gimtadienis, adresą ir panašiai. Kaip tik buvo visi žmonės kuriuos būčiau kvietusi išskyrus.. Sarą ir Agnę. Jų čia deja nebuvo, tačiau adresą greitai sumaigiau telefono klaviatūroje ir išsiunčiau į du numerius kuriuos ant lapelio parašė Agnė. Ir praėjus minutei gavau atsakymą - "Būsim."

Tad visi išvažiavo ruoštis, Bartas liko su manimi. Mes užlipome į viršų.
- Žinai, tu šiandien be galo graži, - bandė man įtikti.
- Ai, tik nereikia, - rišausi plaukus.
- Aš rimtai,- gulėdamas ant mano lovos toliau nusišnekėjo jis.
Nusišypsojau. 
- Einu į dušą, užsiimk kokia nors veikla..- nusijuokiau.
Greit išsimaudžiau, išsiploviau galvą, nes negalėjau pakęsti ligoninės kvapo kuris vis dar negalėjo dingti pasikvepinau skaniais ir labai saldžiais kvepalais, įsispyriau į šlepetes, užsidėjau chalatą ir nuėjau į kambarį. Bartas skaitinėjo mano dienoraštį. Pala, pala. Dienoraštį?!
- Ei, ką čia darai? - atėmiau iš jo rankų mano knygelę.
- Sakei užsiimti veikla.. Kokia nors. Tai mane sudomino tavo dienoraštis,- nusijuokė.
- Mhm,- pyktelėjau.
- Nepyk. Perskaičiau tik tai, kad tu mane labai myli ir aš tau esu labai svarbus,- šyptelėjo.
Priėjau prie jo. Jis paėmė mane už rankos ir parvertė ant lovos. Pradėjo bučiuoti. 
- Bartai, man reikia ruoštis,- nusijuokiau.
- Paleisiu, jei pabučiuosi.- nusijuokė.
Pabučiavau.
- Dar.
Ir vėl pabučiavau.
- Dar..
Pabučiavau.
- Dar..
- Gal gana? - nusijuokiau.
- Niekada,- pabučiavo mane.. Per minutę gal šimtą kartų!
- Eii... Man reikia ruoštis. - šyptelėjau.
- Gerai jau,- paleido mane,- susitiksim vakare, aš važiuoju savo garbanas susisukt...- pašmaikštavo.
Nusijuokiau ir pabučiavau jį.
- Atvažiuosiu tavęs.- tai pasakęs dingo už durų.
Na, o ką dariau aš? Puoliau ieškoti ko nors gražaus! Iš spintos išsitraukiau pėdkelnes, kurios buvo visiškai naujos, iš Londono. Tiesą sakant nežinau kuo jos skiriasi nuo paprastų, bet man tai nerūpėjo. Rūpestingai jas užsidėjau ir toliau ieškojau suknelės. Kažkada esu pirkusi suknelę, kurios viršus juodas, o apatinė dalis gepardinė. ŠIAM VAKARUI KAIP TIK! Apsivilkau ją ir pasižiūrėjau per veidrodį.. Atrodžiau gražiai. Kai ateis metas vykti, kojas įkišiu į aukštakulnius ir viskas bus čiki piki.

Pagaliau metas makiažui. Pasidažiau blakstienas, jos buvo kaip niekada ilgos (turbūt mano naujo tušo dėka), kiek "papudrinau nosytę" ir tada.. Tvarkiau akių šešėlius. Na tai man pavyko kaip ir visada gražiai ir elegantiškai. Priėjo metas nagams - pasidariau prancūzišką manikiūrą. Pasišukavau plaukus, išsitiesinau ir aš jau susiruošusi! Kaip tik laiku. Jau dvidešimta valanda, pas metas veiksmui. Užsimetusi striukę ant pečių, į delninukę įsidėjusi reikiamus daiktus bei įsispyrusi į aukštakulnius nulipau žemyn. Namuose jau buvo Agnės ir Saros mama su tėčiu.
- Gero vakaro! - palinkėjo visi.
- Ačiū! - mirktelėjau.
Atidarinėdama pamačiau, kad prie namų punktualiai privažiavo Bartas. Greitai nuėjau iki mašinos, kadangi pradėjo snigti (keista!) ir užsisegiau saugos diržą.
- Tu nuostabi..- nužiūrinėdamas ištarė Bartas.
- Džiaugiuosi,- išraudau,- na, kad tau patinka.
Nusijuokė. Važiuodami kalbėjomės apie viską - kad šiandien nusigersim, kad rytoj pasirodysiu mokykloj per paskutinę pamoką, kad šiandien bus puiku..! Ir pagaliau privažiavom prie klubo. Čia jau stovėjo nemažai automobilių. Bartas man kaip džentelmenas atidarė duris, aš išlipau. Susikibę už rankų įžengėme į klubą. Paklausė kas aš, kas jis ir ar esame pakviesti į vakarėlį.. O kai atsakiau, kad esu jo kaltininkė, dar ir su gimtadieniu pasveikino. Įžengiau. Skambėjo mano mėgiama muzika, taip pat įžvelgiau mikrofoną. Ir pagaliau laikas prasidėti vakarėliui. Peržvelgiau esančius, visi yra. Net ir Sandra ir Sara susirado vakaro vaikinus. Ach, tas Karolis ir Donatas - mergišiai.. 
- Su gimtadieniu! - pribėgusi ir su visai gera nuotaika ištarė Daniela. Be to, ji mane labai stipriai apkabino.
- Ačiū tau! - apsikabinau ją,- prižadėk, kad bent per šį vakarą pamirši tai kas tave užgriuvo..
- Pasistengsiu, nenoriu tau sugadinti vakarėlio.
- Nesugadinsi.
- Veikia? Veikia? - išgirdau Barto balsą. Jis stebinantis! Stovėjo ant scenos (kokia ten jau ta scena..)- gerai, Editos balsu noriu padėkoti visiems, kurie atėjo atšvęsti šios moters gimtadienio!
"Ach tu, parazite!" pagalvojau. Atsiimsi už tą moters.. Pati nusijuokiau iš to ką pamaniau.
- Norėčiau pasakyti šiokį tokį tostą. Tiesiog Edita man yra labai labai svarbi asmenybė, svarbi mergina.. Aš ją myliu ir noriu, kad jai nebūtų nieko blogo.. Noriu, kad ji būtų tokia kokia yra, tik, kad būtų dar geresnė, jei dar nepasiekė geriausios viršūnės.. Manau daug kas arba net visi sutinka su manimi. Jeigu sutinkat, tada šiandien šiame vakarėlyje atsiaučiam taip, kad neliktų gyvų! Dar kartą visi kartu sudainuokim Editai su gimtadieniu.
Išradau.Visi pradėjo dainuoti, juoktis.. Vieni nepataikė į taktą, kiti dainavo tiesiog tobulai.. Bet tobuliausiai dainavo Bartas.. Jis visas toks tobulas.. Pagaliau suskambo šokių muzika - visi atėjo į aikštelę ir pradėjo šokti kaip tik sugeba.. Ir visiems buvo nesvarbu, kaip jie atrodo. Jie tiesiog linksminosi. Ir man buvo gera į visus juos stebėt. Bet nuėjau į lauką pakvėpuoti grynu oru.

Prie laiptų su Adrija stovėjo Mantas. 
- O štai ji,- maloniu balsu pasakė Mantui.
Jie užlipo.
- Gavai mano žinutę? - paklausė Adrija.
- Taip, ačiū už sveikinimą dar kart.
- Su gimtadieniu, Edita,- įsikišo Mantas.
- Ačiū.
Stengiausi neužmegzti pokalbio, nenorėjau su jais bendrauti, atrodė įtartini. Bet išsikalbėjome apie visus įvykius kurie buvo ir netikiu, bet.. Susitaikiau su MANTU! Turbūt dėl to, kad visos tos nesąmonės baigtos. 
- Tai gal priimsi ir mus į vakarėlį? - šyptelėjo Mantas.
- Na, gerai,- galbūt kiek nenorom leidau.
Jie greitai įsmuko, o paskui juos ėjau ir aš. Pagaliau sutikau seserį su vaikinu. Tai padaryti buvo sunku, kadangi čia it skruzdėlių buvo pilna žmonių. Žodžiu ji mane pasveikino, davė vokelį ir prisijungė prie švenčiančių žmonių. Susiradau Bartą, pradėjau šokti su juo.

Praėjo gal valanda, bešokant, begeriant, bekalbant, besijuokiant..
- Eime.
- Kur?
- Visi eina į lauką,- paėmė mane už rankos Bartas.
Išėjome į lauką. Visi aplink sustojo, o dangų nuplieskė fėjerverkai. Jų buvo daugybė ir jie buvo tiesiog apibūdinant vienu žodžiu - nuostabūs! Turbūt tai Bartas ir turėjo galvoje..
- Eime.
- Vėl? Kur?
- Matei kiek valandų? - nusijuokė.
- Nesvarbu. - nors laikrodis rodė pusę pirmos.
Jis paėmė mane už rankos, užrišęs akis nusivedė į kažkokią patalpą kur buvo šilta. Atrišo. Tai buvo raudonas, romantiškas kambarys. Jis toliau paėmęs mane už rankos vedėsi kažkur toliau. Link miegamojo. Ir tada.. Pradėjo bučiuoti.. Parvertė ant lovos ir bučiavo. Taip jis niekada manęs nebučiavo.. Taip gerai ir aistringai.

Tai vienintelis gimtadienis, kurį ir kurio naktį prisiminsiu visą savo gyvenimą.

Edita.

2012 m. kovo 17 d., šeštadienis


UŽSUKAM!!!


(Buvęs tinklaraštis "rašliavos" pavirto į "MLIGO")

2012 m. kovo 16 d., penktadienis

30 įrašas. Naujos pažintys,romantika ir neatslūgstantis pyktis


Gruodžio 7 diena

Išaušo gražus rytas. Gaila, lauke spigino saulė, todėl buvau priversta bandyti pramerkti savo nelemtas akis. Dar nepramerkusi aplinkui girdėjau balsus. Rankos pakelti negalėjau, buvo prijungta sakyčiau tuzinas vamzdelių, bet pramerkti akis buvo dar sunkiau. Lyg jos būtų suklijuotos. Kas kelias sekundes stengiausi pakelti akių vokus - ir štai, man pavyko! Ne tokia aš jau silpna. Tiesa, vaizdas akyse dar kiek liejosi, pajudėti buvo pakankamai sunku, bet.. Aš išgyvenau. Po galais.
- Pasižiūrėk, mūsų mergaitė pramerkė akis!- verkdama sušuko mama.
Greitu žingsniu ji priartėjo prie manęs. Uždėjo savo ranką ant manosios.  Nors vaizdas ir liejosi, bet akivaizdžiai mačiau, kad ji vos prieš kelias minutes, vos prieš man pabundant verkė. 
- Ačiū dievui tau viskas gerai!- laimės ašaromis prapliupo tėtis.
- Mhm, taip taip..
- Ką tu sau galvojai?- netikėtai iš gerumo būsenos tėtis ją pakeitė į pykčio.
- Almantai, nusiramink,- piktu žvilgsniu nužiūrėjo jį mama.
- Nusiramint? Ji galėjo mirti! Tiksliau mirė ir buvo lyg prikelta iš numirusių. Ir dar sakai nusiramint.
- Tėti,- silpnu balsu ištariau,- tau vertėtų patylėti. Nes dėl to ką pasidariau esi kaltas tu,- stengiausi viską užversti ant jo.
- Ar aš? 
- Taip tu,- piktai atkirtau.
Gaila, kad buvau silpna. Kitaip būčiau išrėžus, arba net išrėkus jam viską. VISKĄ. Tėtis iš to pykčio arba liūdesio ar net viduje esančio jausmo "aš dėl to kaltas" išėjo.
- Galėjai taip nesakyt..
- O ką turėjau pasakyt, mama? Sakyt ačiū, kad esi, kad neatleidai? Tu nekaltas, kad bandžiau užbaigt savo gyvenimą? Kad kalta mama arba, kad ir Bartas? Ką turėjau sakyt po galais?!- vos girdimai priekaištavau.
- Ne, bet geriau būtum patylėjus..
- Taip, geriau būčiau išgėrus daugiau to daikto, kuris nesuveikė.
- Nesakyk taip,- verkė mama.
- Eik pasivyk tėtį, paguosk jį. Matyt dabar labai jį įskaudinau,- vos matomai šyptelėjau.
- Jis tau turbūt būtų kai ką pasakęs.. 
- Įdomu, ką? Man nerūpi. Jo atsiprašiau, jis manęs nė neklausė, todėl aš nesiruošiu jo klausytis. Ypač dabar.- egoistiškai kalbėjau.
- Jis išvyksta dirbti į užsienį.
- Tegu vyksta. Kas man..- kiek pritilau.
- Žinai, Edita, tapai egoiste. Kas tau pasidarė?
- Turbūt tai, kad jaučiuosi didžiausia pasaulyje rakštis subinėj.!- piktai išsireiškiau.
Mama labai supyko už du paskutinius žodžius ir apsisukusi išėjo. Ir kas keisčiausia, man vos ne pirmą kartą gyvenime buvo visiškai dzin ar ji pyksta ar ne. Turbūt todėl, kad tikėjausi nė nepabusti po vakar nakties, bet turbūt.. Tai įvyko Barto dėka. Tikriausiai, spėju. Štai pagaliau mano apmąstymus nutraukė ką tik atėjusi seselė kuri suleido man kažkokios vaistus, kuriais net nesidomėjau, nes tai man mažiausiai rūpėjo. Po kelių minučių pradėjau vartyti žurnalą. Aplankyti niekas nesiteikė. Ai taip, juk Danielos tėčio laidotuvės.. O per mano gimtadienį būtų buvusios ir mano.
Žurnale aptikau žiūrint iš šono visai įdomų testą - "Myli nemyli"? Bet praleidau pro akis, neverta skaityti.. Taip ir bėgo valandos, kol pagaliau į palatą įžengė moteris kurios dar neteko matyti,spėju, kad ji seselė, be to iš paskos ėjo gražių veido bruožų merginos, kurios buvo net dvi!
- Kaip jautiesi, Edita?- pasiteiravo seselė,- štai, turėsi dvi palatos drauges.
- Ai visai neblogai, dar kiek sukasi galva, bet pakęsti įmanoma,- šyptelėjau,- be to sveikos, kaip girdėjot - aš Edita.
Jos nusijuokė. Keista, nes nepasakiau nieko juokingo. Vos po kelių sekundžių jos pradėjo kažką burbėti viena kitai į ausį. Lyg.. APKALBĖTŲ! Pasijaučiau kiek nejaukiai, be to atrodo, kad  seselei tai taip pat nepatiko, todėl pasakė kur kieno lova ir panašiai.

Gal kokį pusvalandį sėdėjau sudėjusi rankas ir klausiau jų kvailo juoko bei mačiau, kad kartais jos žvairuoja į mane. Tai vienas iš mano pačių nemėgstamiausių jausmų..
- Ai labas,- ištarė tamsiaplaukė panelė kuri tarp kitko – labai mielų veido bruožų..
- Laba.
- Mes neprisistatėm.. Aš Agnė.- ištarė tamsiaplaukė.
- O aš, Sara! Manau ir tikiuosi, kad kol būsim čia visos trys, gerai sutarsim!- šyptelėjo.
- O taip, aš irgi tikiuosi.. Aš Edita,- varčiau akis.- kas jums yra, kad jus čia paguldė?
- Tyrimams.- atsakė Agnė.
- Mane taip pat,- šyptelėjo Sara.
- Aišku.- tyliai ištariau ir pasiėmiau į rankas žurnalą.
Jos ir vėl nusijuokė! Prisistatė (nors koks čia jų prisistatymas.. Apsikeitimas vardais) ir toliau kalba. O kad aš esu, ir kad man liūdna, nuobodu ir nėra su kuo pasikalbėti.. Bet kai kas mane iš jų pokalbio sudomino. Kadangi buvau pasiėmiau į rankas žurnalą ir apsimetinėjau, kad skaitau jį, nors iš tiesų galėjau klausytis apie ką jos kalba. Galbūt kiek nemandagu, bet girdėjau pažįstamus vardus.
- Girdėjau, kad Ana sakė, kad Bartas prasikalto jai..
- Tss,- nusižvengė Sara.
Pasižiūrėjau kiek kreivai. "ANA? SU BARTU?" turbūt jie kalba apie kitus asmenis.. Bet klausiausi toliau.. AČIŪ ŽURNALE, KAD ESI!
- Bet tai tu įsivaizduok, pasirodo dar tas.. Karštas vaikinas..
- Mantas?- paklausė Sara Agnės.
- Taip, taip, tas! Tai sako, kad jis permiegojo su Adrija.
- Nesistebiu, tos blondinės tokia prigimtis..
- Nestumk, ji mano draugė,- nusijuokė.
- Kokia dar draugė?- pradėjo ginčą.
- Gal galit po galais užsičiaupt?!- nutildžiau,- aš.. skai..tau.
- Tuu? Skaitai?- nusikvatojo Agnė.
- Aš skaitau,- išraudau.
- Tu mūsų klauseisi, aš žinau,- įsikišo Sara.
Nutilau. Pirmą kartą mane pagavo tai darant!! 
- Jei nori, mes tau papasakosim apie kokį Bartą, Mantą ir kitus asmenis kalbam,- geranoriškai šyptelėjo Sara.
- Na, man būtų įdomu paklausyti pletkų,- nusijuokiau.
- Na tai gerai. Gal žinai, mieste yra toks Bartas, jo mergina, kuri tarp kitko jam jau buvusi irgi buvo Edita,- šyptelėjo.
"Vadinasi čia tie patys žmonės" pagalvojau ir toliau įdėmiai klausiausi.
- Taigi, tokia sakyčiau žavi blondinė Ana skleidžia, kad su ja iš nevilties permiegojo Bartas. Tą patį skleidžia apie kažkokį ten Mantą ir Adriją.. Žodžiu, visi pasiutę. Bet kažkodėl nelabai tikiu pirmuoju variantu. Kiek tekdavo matyt, Bartas ne toks,- šyptelėjo Agnė.
- O jūs matėt Barto buvusią merginą?- pasidomėjau.
- Neteko matyt. - įsikišo Sara.
- Klystat.- vos tramdžiau ašaras.
- Ta prasme?- įsistebeilijo į mane Agnė.
- Aš ir esu ta Edita, kuri buvo jo mergina.
- KĄĄĄ?- pašoko iš lovos Sara.
- Ką girdėjot. Draugavau metus ir su Mantu, tiksliau per mūsų metines išsiskyrėm, o dienų bėgyje pamilau Bartą ir tarp mūsų užsimezgė santykiai.- nusivaliau ašaras.
- O dieve, kaip lievai jaučiuosi, kad pasakiau tau viską.. - sunerimo Agnė.
- Ne, viskas gerai!- pabandžiau nusišypsoti,- man reikėjo sužinoti tiesą..
- Bet tu verki!
- Man viskas gerai.-tramdžiau ašaras.
- Jeigu būtų viskas gerai, tu neverktum,- į palatą įžengė ne kas kitas, o prieš šimtą metų matyta mano sesuo Eglė su dideliu ir pilnu maišu lauktuvių..!
- Egle!- nudžiugau.
- Na, tai kaip mano didesnioji sesutė laikosi?- padėjo maišelį ant spintelės.
- Ai. Sakyčiau po vakar visai normaliai,- kiek liūdnu balsu ištariau ir pažvelgiau į palatos drauges. Keista, jos manimi nesidomėjo. Matosi, kad nesikiša į kitų gyvenimus ir nesiklauso svetimų pokalbių kaip aš.
- Sakai? Tai kodėl padarei tai, ko galėjai nedaryt?- kalbėjo kaip vos ne psichologė, sesuo.
- Nes viskas užkniso. Tėtis užsisėdęs, su Bartu išsiskyriau, mirė Danielos tėtis.. Ko dar norėt? Dar betrūksta iš vis, kad su pora žmonių susipykčiau. Bet dabar jau geriau.
- Ta prasme geriau?- nesupratusi ištarė Eglutė.
- Na. Galbūt man taip geriau.
- Ne! Su tėčiu sutaikysiu,o su Bartu..- pritilo.
- Pati susitvarkysiu su juo. Ateis laikas, jei jis ateis, tada ir susitaikysim,- šyptelėjau.
- Tu visiškai teisi,- nusišypsojo.
- Geriau pamirštam mano beprasmišką gyvenimą ir pakalbėkim apie tavo! Tu kiek žinau visai pamiršai mokyklą..
- Na, truputį. Paatostogavau, juk turėjom leidimą išvykti, tai žinai. O tu.. Tu tai iš viso, nesusiruošei į mokyklą nueit ir prikrėtei nesąmonių..
- Kokios tau čia nesąmonės. Viskas čia gerai, likau per klaidą gyva, tai kai kuriems dabar čia bus laimė, o kai kurie verks.
- Kas verks?- nusikvatojo.
- Aš pavyzdžiui,- šyptelėjau.
Sara ir Agnė taipogi nusijuokė. Turbūt netyčia išgirdo.

- Gerai, baik,- nutildė mane Eglė,- kad pamirštumėm šią temą, geriau papasakosiu apie savo nuotykius Havajuose
- Na?- buvau iš ties susidomėjusi.
- Įsivaizduok, Lauris išmoko su banglente ant bangų...!! Pati žinai ką daryt,- nusijuokė,- taip pat vakarais daug vaikščiodavom pajūriu, kalbėjom apie viską. Gaila, dažnai dingdavo ryšys arba jo ten iš viso nebuvo, tad su jumis susisiekti buvo kiek sunkiau. Ir aš labai dėl tavęs jaudinausi. Tiksliau dėl to, kas pastarosiomis dienomis tiek ten tiek Lietuvoje vyko.. Na žinai, sesiška nuojauta.- atsiduso.
- Jum buvo fainai .. Manau.. Man irgi..
- O kas gero nutiko tavo gyvenime?
- Lapkričio pabaigoje, kai Bartas išvykinėjo, vieną vakarą.. Mes stebėjom žvaigždes. Kalbėjomės, bučiavomės.. Žodžiu, tas vakaras buvo nerealus. Nes jis buvo su juo.
- Jų dar bus tūkstančiai, mieloji,- šyptelėjo.
- Nemanau. Juk pakartosiu – tarp manęs ir jo viskas baigta. Jis man pats pasakė, kad aš gadinu savo gyvenimą. Ir išties aš jį gadinau.
- Ar aš ne lietuviškai kalbu? Havajiškai išmokau?- nusijuokė,- viskas bus gerai,tik reikia tikėti ir branginti gyvenimą.. Kaip darau aš. Ir matai? Aš laiminga!
- Tai tu laimės kūdikis, Egle,- nusijuokiau.
- Su tavimi sunku,- silpnai su ranka trenkė sau į kaktą.
Nusijuokiau ir pamaniau – gal metas keisti temą? Na pavyzdžiui apie ateitį.. Vis tiek mirtis ne mano pusėj.
- Ką ten skanaus atnešei?- bandžiau pamatyti kiaurai, kas yra maišelyje.
- Ai sulčių, vaisių.. Nesijaudink nieko nesveiko negausi!
- Taigi man ne su skrandžiu problemos..
- Nesvarbu,- nusijuokė. – palauk, aš tuoj ateisiu.
Ir išėjo, o aš pažvelgiau į Sarą ir Agnę. Jos miegojo. Pasirodo joms užmigti ne problema. Aš pakeičiau pozą iš gulėjimo į sėdėjimo ir pradėjau „naršyti“ maišelį. O ten buvo skanių dalykų – mandarinų, kurie mano mėgstamiausi, bananų bei apelsinų ir kitų skanumynų. Taip pat mano mėgstamiausių vaisinių sulčių ir dar ... MANO PAČIOS MĖGSTAMIAUSIOS BANDELĖS!!! Kaip aš myliu savo sesę.

Užsigalvojus man – ji lyg su trenksmu atėjo į kambarį su Lauriu bei grupele žmonių. Iš pradžių nesupratau, o po to prisiminiau – pamokos mano klasei jau baigtos ir prie durų stovintys žmonės yra mano klasiokai!!! Eglė visada sugeba mane pralinksminti.. Pažįsta ji mane kaip nuluptą.
- Labaaaaas, Edita!- pakankamai tyliai ištarė visi bendraklasiai vienu metu.
Aš labai nudžiugau. Ir taip pat su jais pasisveikinau. Jie iš karto mane apipylė klausimais, kaip laikausi, kaip sekėsi Havajuose, kodėl daug laiko nėjau į mokyklą, kaip sekasi meilėje ir pasakė, kad manęs visi labai pasiilgo. Pasak jų, kai manęs nėra mokykloje, klasėje kažkaip tyliau, niūriau. Šiaip su jais pilnai sutinku, nes dažniausiai aš įnešdavau gerą nuotaiką.. O juo labiau dabar dvylikta klasė, paskutiniai metai, per kuriuos reikia daug ką nuveikti – susigalvoti kur ir ką studijuosiu, planuoti savo gyvenimą toliau, taip pat reikės daug ką išmokti.. Mokytis savarankiškai tai ką deja, bet praleidau neidama į mokyklą. Taip ir praėjo pora valandų, kol mes visi pasikalbėjome, pasidalinome įspūdžiais, pasipasakojom kokie mūsų nelaimingi gyvenimai ir kokie mes patys nelaimingi. Kaip kai kuriems nesiseka meilėje. Be to sužinojau, kad Gintarė draugauja su Dovydu. Tarp kitko jie mano klasiokai.. Bet jie vienas kitam nuostabiai tinka! Taip pat savo draugus supažindinau su Agne ir Sara. Tiek jiems ir tiek joms Agnė ir Sara patiko. O ar joms patiko jie, vėliau reikės paklausti.

- Gal nebe užimkim šiandien Editos?- pasiūlė Dovilė.
- Aš irgi taip manau,- šyptelėjo Dontas,- jai reikia pailsėti.
Ir pagaliau atėjo metas atsisveikinti. Nuo visų šios dienos susitikimų buvau velniškai pavargus, norėjau miegoti ir norėjau namo, nors ten ir buvo nepageidaujamų žmonių. Nors su tėčiu aš ir esu susipykusi, aš jį vis tiek myliu, nors dabar.. Pykstu.
- Gerai, aš jau eisiu,- šyptelėjo Eglė,- dar reikia sutvarkyti porą reikalų.
- Na.. Gerai,- nusišypsojau,- ačiū tau bent už tai, kad tu atėjai!
- Nėra už ką!- apsikabino ji mane,- manau, šiandien dar ateis tavo mama. Pas tave ir pas gydytoją.
- Gerai, kad ne tėtis,- šyptelėjau.
- Jūs susitaikysit.
- Ai, man tai mažiausiai rūpi,- susimąsčiau,- neatsiprašinėsiu jo milijonus kartų. Nes visgi jeigu ne jis, nebūtų buvę visų tų nesąmonių su pagrobimais.
- Žinai, tu tik niekam nesakyk, bet aš sutinku su tavimi. Tėtis iš ties yra kaltas, bet galbūt tu jį per stipriai užsipuolei..  Gerai, lekiu, jau vėluoju! Iki,- apsikabino ir išbėgo.

Iš viso to maišo, kuriame buvo pilna lauktuvių, kurios tarp kitko, labai skanios teliko tik pilna likučių. Vėl pasiėmiau žurnalą į rankas ir atsiverčiau tai ką šiandien praleidau pro akis – testą ir tuo pačiu straipsnį – „Myli nemyli“. Kai aš būnu neviltyje dažnai patikiu vos ne viskuo, kas rašoma įvairiuose straipsniuose ar sprendžiamuose testuose. Ir dažniausiai tai atitinka realybę. Atidžiai skaičiau klausimus ir nuoširdžiai į juos atsakinėjau. Vienas klausimas tikrai privertė susimąstyti – „ Kaip elgiasi tavo mylimasis sakydamas aš tave myliu?“. Pažymėjau atsakymą B. Ir štai. Susiskaičiavau tašus ir mano bendras atsakymas skamba taip-

„ Jei surinkote 15-25 taškus

Tarp jūsų yra labai stipri meilė, tačiau bet kas ją gali išardyti. Priešai ar net geri draugai, o gal pavydūs žmonės. Jums reikėtų dažniau pasipasakoti, suprasti vienas kitą, dažniau praleisti laiką kartu ir vis stipriau įtvirtinti santykius, nes kitaip jie gali griūti labai netikėtai. Bet kurią minutę. Saugokitės šviesiaplaukių panelių su kuriomis nelabai gerai sutariate, jos gali jums pakenkti. Taip pat ne visada pasitikėkite geriausiais draugais, jie gali būti prie to prisidėję.“

Vaau. Va čia tai geras. Iš tiesų daug kas atitiko, tik ką turėjo galvoje tas žmogus kuris rašė, kad gali prie to būti prisidėjęs geriausias/geriausia draugas/draugė? Nemanau, kad Daniela galėtų.. O gal? Ji juk nemėgsta Barto, bet mes susipykom ne dėl jos, o dėl mano problemų.
- Apie ką galvoji?- prabudusi paklausė Sara.
- Ai, truputį.. Mėgstu spręsti testus, nes jie vos ne visada atitinka realią situaciją, bet dabar.. Testas mane privertė jaustis kiek nepatogiai.
- Koks tai testas?- nusijuokė.- meilės, draugystės, spalvų? Koks?
- Imk,- padaviau žurnalą. Jos lova buvo šalia manosios,- paskaityk.
Kelias minutes ji tylėjo ir skaitė. Mačiau, kad jos lūpų kampučiai vis „ėjo“ žemyn. Turbūt jinai suprato kodėl man taip greitai dingo nuotaika.
- Na.. Tai nereiškia, kad tai yra būtent taip.
- Bet čia yra tiesos. Kad ir apie blondinę kaip tu sakei,- prisiminiau.
- Na taip.. Bet juk nebūtinai viskas atitiks.
- O jeigu.. Bijau, kad čia iš tiesų nebūtų įsikišusi mano geriausia draugė Daniela.
- Nemanau... Kad draugė taip pakenktų draugei.
- Tu nežinai kokia ji,- susimąsčiau.
- Ta prasme?- nustebo Sara.
- Ji net neatėjo manęs aplankyt.. Turbūt pareikš rytoj, kad po laidotuvių neturėjo laiko ateiti pas mane, nors kai žmogus jai svarbus aš žinau, kad nesvarbu kokiomis aplinkybėmis – laiko ji vis tiek atras.
- Nagi,- tildė,- nėra viskas jau taip blogai. Gal ji dar ateis, juk dar tik vakaras ir nėra vėlu.
- Viltis durnių motina, bet ai,- nusijuokiau. Gal susipažinkim labiau?- pasiūliau,- būtų visai nieko.
- Gerai. Kadangi aš mėgstu pradėti.. Aš Sara, tu tai jau žinai. Man yra penkiolika metų. Šiaip esu gimusi Utenoje, bet gyvenu Marijampolėje. Jau porą metų. Nepatikėsi, bet man teko draugauti su..
- Su?
- Bartu. Na, tavo buvusiu ir manau būsimu vėl.
- Tu turbūt juokauji?!- nusistebėjau.
- Visai ne. Aš rimtai,- šyptelėjo,- tai žinok, pradraugavom daugiau nei metus ir galiu pasakyt jis yra nuostabus. Romantikas.. Be galo linksmas ir pilnas idėjų. Žodžiu, tobulas vaikinas. Galbūt jam tik trūksta drąsos.. Paprieštarauti. Kad ir dėl to, kai buvo su vyrais iš mafijos problemų. Ei, o pas jį šeima jau grįžo?
- Grįžo.. O taip jis toks,- šyptelėjau,- vis dar prisimenu, kai naktį, dvyliktą valandą nakties atsigulėme, stebėjome žvaigždes, kalbėjomės, bučiavomės.. Jis tikrai tobulas, o kas geriausia, tai dar ir romantikas.
- Būtent. Žinai, jis tavęs vertas kaip ir tu jo,- šyptelėjo.
- Iš ko taip sprendi?- nusistebėjau.
- Nes jūs tiesiog tinkat vienas kitam ir manau, kad kartu atrodot nuostabiai.
- Baik tu,- šyptelėjau.
- Dėl ko susipykot?
- Na.. Mano principai ar kaip juos pavadint. Tiesiog eilinį kartą iškėliau mini skandalą dėl kurio paskui pati nusižudyt bandžiau. Skamba labai kvailai, bet tokia jau aš. Kaip degtukas – užsidegu greit, o nurimti sunku.
Ji nusijuokė. Turbūt palyginimas su degtuku nebuvo toks tinkamas koks turėtų būti, bet jis man pats pirmas šovė į galvą. Netikėtai kažkurios iš mūsų telefonas PYPTELĖJO. Mano širdis ėmė daužytis. Pažvelgiau į telefono ekraną – jame iš dėšinės į kairę raibuliavo tekstas nuo ko žinutė. Tikėjausi, kad nuo Barto, bet dėja.. Nuo mamos.
- Kas parašė?- pradėjo kamantinėt.
- Mama,- nustebau.
Žinutėje ji rašė-
„Edita, rytoj tave žadėjo išleisti, nes padarė ką galėjo ir.. Rytoj tavo gimtadienis. Manau norėtum jį atšvęsti namuose, bet ne ligoninėje. Be to, jau nuo gruodžio devintosios užrašiau tave pas psichologę. Tau reikia jos pagalbos.
Ir dar – šiandien negalėsiu atvykti, yra reikalų.

Mama.“

- Ne nu, šakės..
- Kas yra?- išsigando Sara.
- Tu pagalvok, mane psiche laiko! Užrašė nuo penktadienio pas psichologę.. ŠŪDAS.
- Šš,- ramino,- taigi ji tau padės, nes manau mane mama irgi užrašytų, jeigu būčiau bandžiusi nusižudyti. Tai normalu.
- Nemanau..
- Pas psichologę teko lankytis ir man,- į mūsų pokalbį įsikišo vos prieš kelias minutes pabudusi Agnė.- man patinka su ja kalbėtis, ji man visada padeda, pataria ir galų gale galiu išsipasakoti, nes visada randu su ja bendrą kalbą.- šyptelėjo.
- Bet aš neturėsiu apie ką su ja kalbėt..
- Turėsi, patikėk.- pritarė Sara.
- Ei, o rytoj tavo gimtadienis?- visiškai ne į temą paklausė Agnė.
- Taip.. Rytoj jau būsiu namuose. Ir bandysiu surengti gimtadienį. Be to, kada jus išleis?
- Rytoj.
- Tada iškilmingai kviečiu apsilankyti mano namuose ir „aplaistyti“ mano devynioliktąjį gimtadienį,- nusišypsojau.
- Tu rimtai?- nudžiugusi ištarė Sara.
- Taip. Nors ir jūsų gerai nepažįstu, bet šiandien, visą dieną jūs su manimi ir man esat jau draugės. Nežinau, jūs man atrodot artimos.. Nežinau kodėl.
Jos abi susižvalgė.
- Kas? Kas yra?- pradėjau klausinėti.
- Nieko.- šyptelėjo Agnė.
-Agne, o gal dabar tu galėtum prisistatyti?
- Na gerai. Aš Agnė, man septyniolika. Vasarą pagaliau sueis aštuoniolika. Nežinau minėjo tau Sara ar ne, bet aš jos sesuo. Šiaip jei kalbant apie mokslą – aš jo nekenčiu, tačiau dievinu mokyklą, nes ten susitinku su draugais. Mėgstu pop‘są bei kitokią muziką, mėgstu šokti ir stebėti žvaigždes, mėgstu bendrauti su žmonėmis ir atrasti naujų pažinčių. Nesu žmogus kuris tupi namuose tarp keturių sienų – tai ne man. Šiaip kartais būnu egoistė, darau taip kaip man geriau, bet jei atvirai nemėgstu, kai taip elgiuosi. Turbūt tai antroji aš. Be to visi sako, kad aš atrodau jaunesnė nei esu.. Bet ką padarysi. O dabar gal būtų pats laikas prisistatyti tau? Mums labai įdomu, kas esi tu.. Na plačiau.
- Malonu susipažint. Aš Edita. Man rytoj sueis devyniolika metų. Esu turbūt viena iš tų kurios nusivylusios savo gyvenimu, nekenčia jo ar net nori iš jo pasišalinti. Draugavau su šios dienos pagrindiniu pokalbių veikėju Bartu, bet vakar išsiskyrėm. Turiu sesę kurią šiandien matėt, jos vardas Eglė. Na, šiaip dievinu šokius lietuje, myliu šeimą, bet negaliu pakęsti kai mane paveda. Nekenčiu pralaimėjimo, niekada jo nepripažįstu, bet šį kartą

buvo išimtis.. Aš pasidaviau ir dabar mąstau, kad pati viską griaunu. Bet nuo rytojaus aš susigrąžinsiu viską ką praradau ir jau nuo rytojaus pradėsiu gyventi kitaip.
- Va čia tai sutinku! Va čia tai pana, ko nori tą ir gaus,- nusikvatojo Agnė.
- Tokia jau aš,- nusišypsojau.
- Ai dar, Edita, manau turi kai ką žinot dėl Barto,- prisiminė Sara.
- Klausau?
- Net ir tada, kai aš draugavau su Bartu, jis man minėjo apie kažkokią jo vaikystės draugę Editą. Tai buvai tu?
- Taip.
- Tuomet nusiramink, jūs susitaikysit, aš žinau. Kitaip ir negali būti..
- Na gal, šiaip norėčiau. Tada bent turėčiau žmogų kurį myliu iš visos širdies ir kuriam..- atsidusau,- galėčiau dovanoti savo gyvenimą.
- Tu norėtum su juo susituokt?- linksmai paklausė Agnė.
- Kas nenorėtų..- atsakė už mane Sara.- Be to tada kai jis man pasakė apie tave.. Na, Editą.. Mes išsiskyrėm, nes man nepatiko, kad jis draugaudamas su manimi kalbėjo apie kitą merginą,- burbtelėjo.- Jis jau prieš daugiau nei metus buvo tave įsimylėjęs..
- Tu tikriausiai juokauji?
- Ne.
- Tada tu ant manęs pyksti?- sunerimau.
- Visai ne, nesiparink! Viskas gerai. Gerai, kad jis mane metė, nes jis man per didelis. Na ta prasme jis man netinka, mes nederam. O vat jūs.. Jūs manau, kad labai gražiai atrodot,- šyptelėjo.
- Na, ačiū,- šyptelėjau ir aš, nes visiškai neturėjau nuotaikos ginčytis.
Žvilgtelėjau į laikrodį.Jis rodė dvidešimt antrą valandą ir keturiasdešimt tris minutes. Išgirdome, kad už durų aidi žingsniai, kurie labai greiti. Ir durys atsidarė. Įėjo seselė:
- Išjunkite šviesas,panelės! Labanktis,- mielai suburbėjo ir išėjo.
- Ji miela,- nusijuokiau.
- Taip, ji mano teta,- pritarė ir tuo pačiu teigė Agnė.
Kiek nustebau, bet išsivertusi iš lovos nusprendžiau nueiti į tualetą. Lipdama iš lovos išgirdau:
- Pasakei jai?- pasiteiravo Saros Agnė.
- Ne.
- Nepasakei ko?- atsisukau.
- Rytoj gerai? Aš jau noriu miegot. Tai nieko svarbaus..
- Tai svarbu,- prieštaravo Agnė.
- Tai nesusiję su tavo meilėm, pasakysim rytoj, gimtadienio proga,- išpyškino Sara.
- Gerai.. Ką čia su jumis daryt.

Nuėjau į tualetą. Paskambinau Danielai, paklausiau kaip ji. Prakalbėjau mažiausiai pusvalandį ir nupėdinau į palatą. Jos jau kietai miegojo, o aš greitai šmurkštelėjau į lova.  Užmigti nepavyko gal kokių dešimt minučių, bet pagaliau... Miegas mane pradėjo imti! Prieš užmiegant pasižiūrėjau į laikrodį, jis rodė dvidešimt trečia valandą ir dvidešimt minučių. Išjungiau garsą, kad sveikinimai iš pat ryto neprikeltų. Ir dar prieš užmiegant nusprendžiau, kad vakarėlį darysiu vakare. Reikės susiruošt. Visi mano draugai žino, kad apie gimtadienį aš visada pranešu tą pačią dieną, nes nenoriu, kad jie pirktų dovanas, tiesiog noriu su jais gerai praleisti laiką.. BET NE DĖL DOVANŲ!! Tad taip pat manau, kad jau visi rytdienai greičiausiai nieko daugiau neplanuoja ir tikisi, kad rengsiu gimtadienį.. O gal? Bemąstydama užmigau. Pradėjau sapnuoti pievą pilną drugelių ir mane bei Bartą. Mes su juo kalbėjomės. Bėgiojom. Aš bėgau jis mane gaudė, o pagavęs stipriai apkabino ir nepaleido. Pabučiavo. Ir vėl gaudė. Man nuo jo pasprukti nepavyko. Jis gaudė ir gaudė mane, kad bemiegodama pradėjau „spurdėti“ lovoje! Ir toliau sapnavau kaip įsikišo Ana ir Mantas bei Adrija. Jie pradėjo kažką kalbėt, bet normaliai girdėti negalėjau.. Bet mes su Bartu buvome kartu – susikibę rankomis, o Mantas vos nesprogo iš pavydo. Nežinau, kodėl tai sapnavau, tačiau dar susapnavau tortą. Jis buvo ant balto stalelio ir spalvotas. Aplink jį stovėjau aš ir Bartas, torte buvo įsmeigta žvakutė su skaičiumi devyniolika. Aplink sukiojosi begalė asmenų – Daniela, Adrija, Nataša, Ana, Bartas, Mantas, Kajus, Vėjas, Sara, Agnė, Gintarė, Lauris, Eglė, mama bei tėtis, Dovydas, Danielius, Ernestas, Donatas, Povilas, Karolis bei kiti mano draugai. Jie dainavo dainą „ilgiausių metų ilgiausių“, bet aš kažkodėl verkiau. Nežinau iš laimės ar iš liūdesio, bet aš verkiau ir tai buvo baisiausia.  Lyg košmaras. Bet prabusti negalėjau. Aš toliau sapnavau, kad netikėtai persikėlėme į klubą, ten šokom iki nukritimo, ir kad mano priešai man tapo nebe priešais, o draugais! Tai daug geriau negu prieš tai. Ir galiausiai nežinau sapne ar realiai pajutau bučinį. Jis man priminė vieno žmogaus bučinį. Barto.

Pramerkiau akis. Ir aš NE – SAP – NA – VAU! Barto lūpos iš tiesų lietė manąsias, jis mane bučiavo, o rankose laikė gėles. Aš į jos bučinius atsakiau tuo pačiu ir žvilgtelėjusi į šoną pamačiau, kad nei Saros nei Agnės nėra. Turbūt tai buvo jų planas.
- Su gimtadieniu, mano meile,- padavė man gėles. Jo akys žibėjo. Turbūt iš laimės, arba jo akyse kaupėsi ašaros.
Apkabinau jį. Labai stipriai.
- Tu man atleidi?- paklausiau pro ašaras.- Kad vakar buvau tokia neišmanėlė, verksnė ir nesupratinga mergina..
- Aš ant tavęs nė nepykau! Tiesiog palikau tave kai tau manęs labiausiai reikėjo.. Leidau tau viską apmąstyti tave palikdamas ir žiūrėk, ką tu sau norėjai pasidaryt.. Kaip tu mane išgąsdinai, tu neįsivaizduoji..
- Be tavęs aš būčiau negalėjusi gyvent,- prapliupau ašarų lietum.
- Viskas gerai, neverk,- glostė jis mano galvą.
- Tu kaip ir visada neįtikėtinas, Bartai..- pabučiavau jį.
- Toks ir stengiuosi būti.
Kodėl jis neįtikėtinas? Ar dar atsirastų tokių kurie lygiai dvidešimt ketvirtą valandą atsidurtų ligoninėje pas mylimą žmogų, atneštų puokštę gėlių.. Ir grįžtų pas tave? Ar atsirastų toks vaikinas kuris būtų toks romantikas, toks.. NEĮTIKĖTINAI kūrybingas? Taip, toks žmogus egzistuoja. Tai Bartas.
- Kad ir kas be nutiktų, daugiau tavęs nepaleisiu..- stipriai mane laikė jis.
- O aš.. Kad ir kas be nutiktų daugiau taip nesielgsiu. Nes dabar laimė grįžo pas mane. Dabar aš šypsosiuosi, mylėsiu ir gyvensiu. Nes dabar turiu tave.
- O aš tave,- pabučiavo.- Ir dar prižadėk man vieną dalyką?
- Kokį?- pasiteiravau.
- Kad niekada tikrai tikrai niekada daugiau taip nedarysi.. Kad nebegąsdinsi manęs, nes tu turbūt nežinai, jei tu būtum mirus, kokia kaltė būtų ant mano sielos.. Ir žinai ką?
- Ką?
- Netekti mylimo žmogaus.. Tai turbūt tas vienas iš baisiausių ir pačių bjauriausių bei niekingiausių jausmų žemėje, kai nebegali to žmogaus apkabinti ir ištarti „AŠ tave myliu“.. Bet žinok, kad.. Aš tave myliu ir mylėsiu. Amžinai.- iš jo lūpų išgirdau pačius nuostabiausius žodžius žemėje.


Edita.


JAU ŠIANDIEN 30 ĮRAŠAS.

NORS IR VEIKSMO NĖRA - BET. MANAU, KAD JIS REALUS, NEKASDIENIŠKAS, BET..

AR TAI REIŠKIA, KAD EDITA MIRĖ, AR KAD JI PRISIKĖLĖ IŠ NUMIRUSIŲJŲ? O GAL TAI REIŠKIA NAUJĄ JOS GYVENIMO PRADŽIĄ? GAL TAI REIŠKIA DIENĄ PRIEŠ JOS GIMTADIENĮ?

O GAL TAI TIESIOG REIŠKIA..
SUSITAIKYMĄ SU ESAMA PADĖTIMI?

Įrašas bus įkeltas LYGIAI 15:00 VALANDĄ.

2012 m. kovo 11 d., sekmadienis

Informacija. :P

Labas vakaras, mielieeeejiii!
Kaip savaitgalis praėjo? :) Viliuosi, kad gerai..
Na, o kokio reikalu rašau jau visi nuspėjot. Dėl įrašo. Šiandien jo NEBUS, galit nelaukti. Tiesiog nežinau kas yra.. Minčių NĖRA NĖRA IR DAR KARTĄ NĖRA. Niekaip negaliu jų gaut.. Kažkas lyg ir mezgasi galvoj, bet iš kart kai kada kyla mintis - " tai ne į temą".. Bet prižadu, greitu metu, šią savaitę 30 įrašą tikrai skaitysit! Turbūt prie normalaus įrašo rašymo kibsiu rytoj, žinoma, jeigu atrasiu laiko, nes nusimato dauuugg ruošimosi antradieniui.

Na ir turbūt žinote, kad tai gruodžio septintosios dienos įrašas. Jis bus. Liks tik viena diena iki jos gimtadienio.  Na ir planuoju parašyti ką nors intriguojančio.. Kas gali sujaukti ne tik jos gimtadienio planus, jeigu ji liko gyva.. Arba jos mirtis sujauks kitų planus. :)

Žodžių viską sužinosite 30 įraše, kuris bus įkeltas šios savaitės bėgyje.
Laukiam!
Gero pirmadienio.
:*