14 įrašas

Lapkričio 29 diena

Pajutau švelnias rankas,kurios mane žadino. Tos šiltos ir švelnios rankos buvo.. Buvo Barto rankos. Jutau,kaip jis mane žadino ir į ausį kuždėjo- “Kelkis,mums reikia pasikalbėti“.

-Kelkis,nuu..-kiek piktoku balsu ištarė.

-Ei,-žvilgtelėjau į laikrodį,-dar anksti..

-Reikia pasikalbėt,-rimtai išlemeno.

-Būtinai dabar?

-Taip,būtinai.

-Bartai,tu atrodai piktas,-prasitryniau akis.

-Toks ir esu.

-Pyksti ant manęs?-išlipau iš lovos ir pasiėmiau chalatą,- ką vėl padariau?-įkišau kojas į šlepetes.

-Apsirenk,eisim pabraidžioti ir pasikalbėti. Greitai,Edita.

-Gerai,palauk manęs.

Greit apsirengiau.. Užsidėjau šortukus ir palaidinę,susišukavau akinius ir pasiėmiau akinius nuo saulės. Užrakinau namus,įsimečiau raktus į rankinę.. Tarp kitko,pamiršau paminėti,kad užsidėjau ir maudymosi kostiumėlį..

-Na,jau galim eiti,-pasakiau ir žvilgtelėjau į Manto namų langą.. Jis pro jį žiūrėjo.

-Eime.

Ėjome smėliu,šiltas vanduo skalavo krantą ir taip pat iš šonų "užtvindė" mano kojas.. Vaikščiojom ir kiek pastebėjau, jis vis dar nedrįso pradėti kalbos,kuri nujaučiu,kad bus be galo miela ir romantiška.. Sprendžiant iš to,kaip jis atrodo.

-Taigi,norėjai pasikalbėt..-pradėjau.

-Ai taip,bandžiau užmiršt,bet negaliu..

-Kas yra? Juk man gali pasakyti viską..

-Eime išsimaudyti?-pasiūlė.

-Žinoma,galim,-nusileidau jam ir nusiėmiau palaidinę bei šortukus.

Kartu nuėjome daug giliau.. Ir tada jis pradėjo su manimi kalbėti.

-Kada vakar nuėjai miegot?-lyg kažką žinodamas,klausinėjo.

-Aš? Tada kai ir tu..

-Nemeluok,Edita.

-Na,neužmigau.. Bet gulėjau,kol pavyko užmigt,-nusišypsojau.

-Tikrai? 

-Taip..

-Nemeluoji?

-Argi galėčiau?

-TAIP. Tu man meluoji dabar.

- Tikrai ne.. Bartai,aš nemeluoju.

-Prisiek savo mylimais žmonėm,kad tu man sakai tiesą.

Sustingau. Aš negalėjau to prisiekt..

-Negaliu..

-Sakiau,kad tu meluoji,Edita! Apie ką vakar kalbėjaisi su Mantu?

-Apie nieką.

-Edita,negi ir toliau man meluosi? Ką jis tau priskiedė apie mane?

-Nieko!-supykau.

-Sakyk,ką priskiedė.

-Dar kartą kartoju,kad NIEKO. Jis man apie tave nieko nesakė.

-Juk meluoji.

-Ne.

-Sakyk,arba..

-Arba? Kas arba? Ką tu man padarysi? Nužudysi? Nemanau,kad galėtum. Tad nesisvaidyk bereikšmiais žodžiais.

-Atleisk,-apsidairė aplinkui,-jei nenori gražiuoju... Teks bloguoju.

Pajutau,kad jis sugriebė mano galvą ir ją nardino po vandeniu. Laikė taip stipriai.. Taip stipriai man spaudė galvą, kad vien nuo jo jėgos man svaigo galva. Bandžiau išsilaisvinti,bet vis jaučiau,kad man į nosį patenką vis daugiau vandens. Ir staiga.. Nualpau. Plūduriavau vandenyje.

-Asile,paleisk ją!!!-iš toliau šūktelėjo Mantas.

-Nesikišk,-nekreipė į jį dėmesio.

-Dar ir kaip kišiuos. PALEISK JĄ,-piktai surėkė.

-Gerai,vistiek ji nebegyva.

-Ji negali būti negyva.. 

-Pasirodo gali,-nusijuokė.

-Vyručiai!-sušuko Mantas ir prieš Barto akis atbėgo penki vaikinai.-išimkit merginą,o jį sutvarkykit.

-Laisvai.

Jie ištraukė Editą iš vandens,stengėsi  padaryti dirbtinį kvėpavimą,bet ji vis nesidavė. Bartas kaip reikiant gerai palaikė ją po vandeniu.. Na,o kol jie užsiėmė su Edita, kiti du,o su jais buvo ir Mantas sumušė Bartą.. Paliko jį vandenyje,vos gyvą.. Pasielgė su juo panašiai,kaip jis pasielgė su Edita.

Ji išspjovė vandenį,atsimerkė.. Pirmasis žmogus,kurį ji pamatė buvo Mantas.

-Mantai.. Mantai.

-Ššš,-prilietė savo pirštus man prie lūpų Mantas,-tau reikia atsigauti.

-Tu buvai teisus,Mantai..

-Edita,nekalbėk. Pasikalbėsim vėliau.

-Mantai,atsiprašau.Atleisk man,kad netikėjau tavim. Nemaniau,kad jis taip būtų galėjęs.. Atrodė toks nuoširdus ir tikrai maniau,kad jis mane myli..

-Edita,-ir vėl jis prašė,- nekalbėk,būk gera.

Užmigau. Manto prašymu mane nunešė į jo namuką.. Kadangi čia šalia buvo įsikūrusi lyg mini ligoninė,ten gulėjau.. Pramerkiau akis. Buvo viena palata ir prieš save, šone išvydau.. Išvydau taip pat panašios būsenos kaip ir aš Bartą.. Pasidarė negera.

-Labas, mažute..,-pasityčiojo,-visgi tu stipri,-vos vos šyptelėjo,-tai kaip,pasakysi ką sakė,ar man ir toliau užsiimti tavimi?-šyptelėjo.

-Tu per silpnas,kad man ką nors padarytum.

-Klysti,-iš lovos išlipo Bartas,- tai tik ligonio priedanga,kad būčiau šalia tavęs,-nusišypsojo,- o kadangi palatų čia daugiau nėra, o man "labai" reikia gydytojų pagalbos.. Būsime čia daug laiko vieni du,-pažvelgė į mane,-tai dar ne pabaiga. Nepasidavei pirmai,teks pasiduoti dabar..

Edita.