Galiu pradžiuginti, kad 20 įrašas jau juda ir rytoj turėtų pasirodyti. :)

19 įrašas. Tiesa ir geri draugai

Gruodžio 1

-Ką tu padarei, Mantai?!!- šaukiau ant jo.

-Kaip tai ką, Edita,-piktai pasižiūrėjo,- išgelbėjau tave nuo jo. Negi nematei, kad jis turėjo pistoletą?

-Mačiau.!!-vis dar pykau ant jo,- bet mes su juo kalbėjomės ir jis man pasakė visą tiesą.

-Tą kurią žadėjau tau pasakyti Havajuose? Kai mes kalbėjomės?

Nutilau. Buvau sukrėsta.

-MANTAI?-piktai pasakiau.

-Ką?-nesusigaudė.

-Dabar pat skambink greitajai pagalbai!! O po to mes rimtai pasikalbėsim, asile,-piktau atkirtau.

Mantas nuėjo, paskambino į greitąją, ji išsivežė Bartą, o tuo tarpu aš nuėjau apsirengti.

-Kas čia atsitiko?-susinervinusi paklausė mama. 

-Mama, vėliau. Galiu pasakyti tik tiek, kad likau apkvailinta, apgauta ir sužinojau visą tiesą apie Bartą.. Tai ko niekada nežinojau,-atsidusau,- dabar aš privalau važiuoti į ligoninę.

-Palauk, papasakok kas atsitiko!-prašė mama.

-Mama, ar nesupranti, kad turiu važiuoti į ligoninę? Pasikalbėsim vėliau,-nusivaliau ašaras.

-Gerai,-sutiko ir kaip mama mane apkabino,-Bartui viskas bus gerai..

-Norėčiau tikėti.. Tikėti tuo,-sukūkčiojau.

Galiausiai namuose visas dramas baigiau ir įsėdau į automobilį. Mantas mane vis tikino, kad jis moka vairuoti, nors iš pradžių nesupratau kaip, kol galiausiai prisiminiau, kad būtent panašia tema turiu su juo pasikalbėti.

-Mantai?-sukuždėjau.

-Ką?-neatsisuko.

-Kodėl tu mane apgavai?-piktai išrėžiau.

-Apgavau?-nusistebėjo,- dėl ko?

-Neapsimetinėk, Mantai.. Juk akivaizdžiai matosi, kad tu nė velnio nieko nepamiršai ir, kad man tik dūmini smegenis. Gal gali pasakyti kodėl?-stengiausi į jį nežiūrėti.

-Aš rimtai nieko neprisimenu, Edita.. Kas man iš to būtų tave apgaudinėt?

-Oi, tik nereikia lialia,- apsižvalgiau,- nieko tu nepamiršai. Pats išsidavei,-šyptelėjau dirbtina šypsena.

-Rimtai? Ir man įdomu kaip?-apsimetinėjo.

-Na, tu pašovei Bartą. Iš niekur nieko tau tai nebūtų šovę į galvą.  Juolabiau, kai dar užsiminei apie Havajus, apie tai apie ką mes ten kalbėjomės ir panašiai. Ką tu bandai apgauti? Mane? Na tai tau nepavyko. Kai mane nuveši, parveši galėsi eiti lauk iš mano namų.

-Tai gal eik pėsčiomis?-piktai atrėžė.

-Puiku,-ištariau su ironija,- leisk man eiti iki ligoninės pėsčiomis. Kelio juk nepamiršau, atmintis nedingo,- vis jam priekaištavau dėl to. – Nagi, išleisk mane.

-Neišleisiu. Važiuojam į ligoninę, pas tavo mylimą Bartą.

-Taip, tikrai, kad mylimą,- vis stengiausi jį supykdyti,- jis daug normalesnis negu tu.

-Ir tu dar taip sakai, po visko, kas nutiko? O dieve, Edita, elgiesi kaip mažas vaikas, - vis dar buvo pasipiktinęs Mantas.

-Tau tai neturėtų rūpėt.

-Bet rūpi,-sustabdė mašiną,- lipk.

-Tu čia mane ir paliksi?!-piktai atšoviau.

-Sakei kelią žinai, nepamiršai, tai nueisi,-šelmiškai nusišypsojo.

-Ai taip, tikrai, kad žinau. Nemanau, kad man reikia tavo pagalbos nusigauti iki ligoninės,-nepasidaviau.

-Tai eik. O aš važiuoju namo. Noriu miego,- pasityčiojo.

-Nu tu tikrai atsiimsi, -supykau.

-Kol grįši, manęs nerasi,-atsakė ir nuvažiavo.

-Iškapstysiu iš po žemių, jei reikės,-burbuliavau sau panosėj. 

Ėjau. Pūtė žvarbus vėjas, buvo šalta. Gerai, kad apsirengiau šilčiau. Staiga pro šalį pravažiavo girtų vaikinų kompanija. Pasidarė nejauku. Jie sustojo. Stengiausi į tai nekreipti dėmesio, ėjau toliau. Dabar jau esu rami, jie lyg ir nesiartina. Vienas šlapinasi į krūmus, kitas sau leidžiasi į veną, dar kitas nežinia ką daro, bent jau kiek man teko matyti.

-Ei tu! Edita!- išgirdau iš po krūmų kvietimą.

Apsidairiau. Nieko nemačiau. 

-Aš čia, krūme, ateik,-pašnibždomis kvietė,- tai aš, Edgaras.

Ai, tai mano klasiokas.  Priėjau prie jo, pajaučiau, kad jis kaip kiškis tupi krūmuose ir nežinia ko laukia.

-Ką čia darai?-nusijuokiau.

-Ai slepiuosi nuo tų banditų. Gaudo jie mane,-dairėsi.

-Rimtai? Ką prisidirbai? –nustebau.

-Ai truputį. Susimušėm prieš porą valandų, tai pabėgau iš įvykio vietos. Žinai, buvo kas matė, tai sakau policiją dar iškvies..

-Edga, Edga,- juokiausi,- nebūtum tu.

-Jo.. Nebūčiau aš,-šyptelėjo ir toliau dairėsi,- o tu čia ką darai?

-Ai.. Einu į ligoninę.

-Pėsčiomis? Tau viskas gerai?-pasišaipė.

-Man tai taip, tik mano vairuotojui, kuris mane čia išleido nelabai.

-O kas jis per vienas?

-Kas, kas.. Mantas,-varčiau akis,- tik jis taip sugeba.

-Tai jūs su juo susitaikėt? Ar kaip? Papasakok viską.. Čia kalbos sklinda, kad Havajuose jūs susitaikėt,  kad jis ten nužudė kažkokį pacaną,-pasakojo man Edgaras.

-Ką, ką? Ką jis čia nusišneka. Kas taip sakė?

-Jis pats.

-Kada?-nustebau,- juk mes vos vakar grįžom.

-Ką aš žinau, Edi,-nusijuokė,- jis man skambino kažkurią čia dieną.

-Ar tu nieko nemaišai?

-Ne. Pasakoju viską būtent taip, kaip buvo.

-Mh. Ir ką jis tau sakė dar?

-Na, kad kaip ir minėjau, kad jis ten labai  šūstras buvo, tave apsaugojo nuo kažkokio.. Dar sakė, kad planą tau rezga, kad grįžtum pas jį, nors prieš tai minėjo, kad atleidai jam.. Ai nesuprantu aš jo,-nusijuokė,- keistuolis.

-Tai sakai..-susimąsčiau,- klausyk paskambink man. Galėtumėm susitikti rytoj? Man reikia viską sužinot.

-Žinoma. Galėsim,- nusišypsojo,- jei po šiandien dar išliksiu gyvųjų tarpe,- pašmaikštavo.

-Ach, neprimink geriau.. Klausyk, gal tau padėt? Nes aš turiu eit..

-Ne nereikia, aš tuo takeliu pabėgsiu, kuris nuves mane į miesto centrą,-parodė pirštu.

-Gerai, tada aš bėgu. Šaltoka. –šyptelėjau, - iki pasimatymo,-mirktelėjau.

Išlipau iš krūmų tęsiau savo kelionę. Pagaliau, kai išaušo rytas ir laikrodis rodė 5 ryto pasiekiau ligoninę.. Pati norėjau ten nueiti, atsigulti ir porą valandų numigti. Būtų buvę visai ne pro šal, ypač kai visą naktį ėjau, nemiegojau ir juolabiau po kelionės nepailsėjau.

-Labas rytas,-žiovaudama ištariau priimamajame, gal galėčiau sužinoti kurioje palatoje guli Bartas Adomavičius?-ir vėl nusižiovavau.

-Labas rytas,-šyptelėjo ir nužvelgė mane,- tuoj pasižiūrėsiu.

Stebėjau ją. Ji vis vartė kažkokį sąsiuvinį ar bent kažką panašaus į tai, žiūrinėjo kompiuterio ekrane esantį vaizdą kurio aš nemačiau ir kuris buvo nusuktas nuo manęs. 

-Trisdešimt penktoje palatoje. 

-Aišku, ačiū,- padėkojau,- O gal galima jį dabar aplankyti?

-Nemanau. Reikėtų paklausti gydytojo, kadangi praėjo gal tik pusvalandis nuo operacijos..-dairėsi seselė.

-Ach,-atsidusau,- Bent jam viskas gerai?

-Kol kas kiek sakė gydytojas pavojus negresia.

-Bent tiek gerai,-nusišypsojau ir nusižiovavau,- jeigu Bartas klaustų ar buvo tokia Edita, tai pasakykit, kad buvau.. Aš be galo noriu miegoti. Visą naktį nemiegojau..

-Gerai, pasakysiu,- nusišypsojo,- Man labai įdomu, kas ten įvyko? Na, aišku jeigu galit pasakyti?- vis stengėsi manęs nepaleisti ši.

-Gal vėliau, gerai? Tiesiog aš... –nutraukė mane ji.

-Jūs norit miegoti. Žinoma, atsiprašau, -susigėdo darbuotoja.

-Ne, nieko.-nusišypsojau,- aš jau eisiu. 

Apsisukau ir išėjau. Žinojau, kad jei toliau liksiu ji vėl pradės mane kalbint, visko klausinėt ir viskam tam nebus galo. Nusprendžiau išsikviesti taksi, nes žinojau, kad pėsčiomis aš tikrai nepareisiu. Taksi atvažiavo, įsėdau, pasakiau adresą.. Nuvežė ir išlipau. Saulė jau spigino akis, buvo maždaug septinta ryto.. 

Paskambinau į duris, kadangi raktų neturėjau.

-Na, kaip Bartas?-atidariusi duris užsipuolė savo klausimais.

-Ar jam viskas gerai?-iš šono išlindo tėtis.

-Ar jis pasveiks?- toliau klausinėjo.

-Mama!-surikau,-Tėti! Vėliau, aš noriu miego. Galiu pasakyti tik tiek, kad gydytojas sakė, jog jam pavojus negresia. 

-Tai gerai,- nusiramino mama.

-Be to, Mantas yra?

-Tai aišku, kad esu,- pasirodė prie vartų jis.

- Dar neišeik,- pažvelgiau į jį,- kai atsikelsiu mums reikės rimtai pasikalbėti, o tada galėsi tiesiog dingti iš mano gyvenimo.

-Žinoma,-nusišypsojo.- O ką man daryti, kol tu pamiegosi?-išpūtė akis.

-Eik pasiaiškinti mano tėvams, kodėl mane apgaudinėjai. Tuo tarpu ir juos.

-Jis mus apgaudinėjo?-nustebo mama,- dėl ko?

-Jis jums tai pats pasakys,- nusisukau ir nuėjau miegoti.

18 įrašas. „Barto išpažintis“

Lapkričio 30 (tęsinys nr. 2. Diena pereinanti į gruodžio 1)

Jis vis dar laikė įrėmęs į mane pistoletą, o aš po truputį stengiausi į jį atsisukti ir tikrai įsitikinti, kad tai – Bartas ir, kad aš nesapnuoju. Ir taip, aš atsisukau ir įsitikinau, kad taip – tai Bartas. Tas pats, kuris man prisiekinėjo meilę, o dabar vis kėsinasi kaip mane nužudyti. Ir vis dar bandžiau patikėti, kad sapnuoju, bet deja, tai buvo tiesa. Jis žiūrėjo į mane piktu žvilgsniu, o aš iš to išgąsčio tiesiog nežinojau ką jam pasakyti.

-Bartai..-tyliai ištariau,-kodėl?-virpančiu balsu paklausiau.
-Už viską,-piktai atrėžė.
-Bet aš tau.. Nieko nepadariau,-nusivaliau ašarą.
-Žinau.
-Tai kodėl tu taip elgiesi?
-Nes taip reikia.
-Ne, Bartai. Taip nereikia..
-Reikia,-tvirtai atsakė,-tu per daug žinai.
-Bla bla bla,- atkirtau,- aš per daug žinau? Tame ir esmė, Bartai, kad aš apie tave beveik nieko nežinau. Nežinau nuo tada, kai mes nuo vaikystėm išsiskyrėm ir nebebendravom..
-Tai tau ir neteks apie mane daugiau nieko sužinoti,-šyptelėjo,-atsisėsk.
Paklausiau jo ir atsisėdau ant lovos.
-Ką nori apie mane sužinoti? Kol dar aš toks geras,- nusijuokė.
-Kas tu per vienas?
-Teks klausyti daug. Jei tikrai tai nori sužinoti,-pasižiūrėjo.
-Taip, NORIU,-atsidusau.
-Na, aš vienas iš tų.. Kurie susiję su mafija ir kuriuos vadina mafijozais.  Man taip reikia daryti, vien dėl to, kad.. Kad išlaisvinčiau savo tėvus.  Tai darau visai ne savo noru, nes mielai tavęs nežudyčiau, palikčiau gyvą, net nebūčiau daręs to ką padariau Havajuose. Bet viskas dėl tėvų. Juos prieš du metus pagrobė mafijozai, kurie yra pavojingi. Ir mes sudarėme sandėrį – jeigu aš „sutvarkysiu“ tuos žmones, kurie žino per daug ir tiesiog tuos kuriuos man lieps jie, pagaliau būsiu kartu su savo šeima – mama, tėčiu, mažąja sesute, kuriai greitai sukaks vos penkeri.. Šeima man pati svarbiausia. Galbūt todėl, kad kažkada.. Mane vos pagimdytą paliko. Ne, ne kur nors, kur šilta, o ten, kur net neturėjau kas man suteiktų šilumą. Ir būtent jie – jie mane išgelbėjo. Jie man dovanojo meilę, šilumą, šeimą. Jie nėra mano tikrieji tėvai, bet aš džiaugiuosi, nes tikrųjų net nenorėčiau sutikti,-pasakojo Bartas ir pamačiau, kad jo akyse sužibo ašara,-galbūt dabar supranti mane, Edita..


Nutilau.
-Bartai.. Tu turbūt meluoji. Aš niekada nebūčiau pamaniusi, kad tai.. Kad taip atsitiko tau. Tu atrodei toks stiprus, laimingas gyvenimu.
-Tai mano kaukė, Edita,-atsiduso,- ne kiekvienas suprastų mane. O tu kaip matau esi nuostabus žmogus. Ir pasakyk ką man daryt, kad galėčiau pagaliau gyventi normaliai? Kad pagaliau būčiau laisvas, galėčiau turėti ir vėl šeimą, kad galėčiau mylėti, kad galėčiau kurti kitą gyvenimą.. Be skausmo? Edita, pasakyk,- prašė.
-Norėčiau.. Bet aš ir pati tikrai nežinau. Galbūt įduok juos policijai? Arba ką nors sugalvok? Bartai, juk viskam yra išeitis!
-Tu ką, juokauji?-nustebo,- jie vien mane nudėtų už tai, kad juos įdaviau. Juk jų grupuotė pasiskirsčiusi po visą pasaulį ir patikėk su policija tai tik žaidimas. Kai praneštų, kad sugavo juos, tai jų draugeliai kurie yra dar ir Havajuose, Londone, Niujorke, Rusijoj ir visur kitur mane lengvai surastų. Ir jau galėčiau nuo šiandien pradėti gailėtis, kad aplamai egzistuoju..
-Hm,-iš nevilties atsidusau,- gal man su tėvais išvykti iš šalies ir apsimesti, kad mūsų nėra?
-Gal. Bet bijau, kad jie jus suras,-atsiduso.
-Bartai... Nebijok. Nemanau, kad jie mus taip lengvai surastų ir juolab atpažintų,-pakėliau jo nuleistą galvą,- pasižiūrėk į mane. Ar aš tau panaši į nieko nesugebančią?-nusijuokiau.
-Na ne. Atrodai stipri. Ir tokia esi, jeigu vis dar esi su manimi ir praleidi progą mane užmušti dėl to, ką padariau,- nusijuokė.
-Baik tu,-atsakiau ir šyptelėjau,- aš negalėčiau. Juk tai dėl ko viską darai yra paaiškinama.
-Būtent.- atsakė.
-Tai, galbūt rytoj pasikalbėsiu su mama, tėčiu, paskambinsiu sesei ir paaiškinsiu ką nors Mantui, kad mes ir vėl išvyktume? Na, pavyzdžiui  į.. Gal turi pasiūlymų kur?
-Ne. Bet aš paklausinėsiu jų, kur maždaug jų grupuotės nėra, kad tau, tavo šeimai ir Mantui,-nusisuko,- būtų saugu.
-Bartai?- paklausiau.
-Ką? – pažvelgė į mane.
-Tu pavydi?
-Pavydžiu.. Dėl ko?-stengėsi nežiūrėti man į akis.
-Kad.. Mantas su manimi.
-Ne.. Tu to nusipelnei. Būti laiminga su juo, bet ne su manimi,-pažvelgė.
-O jeigu, kai viskas baigsis.. Mes būtume kartu?
-Tu mane jau būsi pamiršusi,-nuliūdo.
Nutilau. Pažvelgiau į laikrodį. Jau trečia nakties. Nusižiovavau. Jis taip pat.
-Gal aš jau eisiu.. Vėlu.
-Palauk, Bartai,-paprašiau,- neišeik.
-Turiu išeit, Edita. Neprašyk, kad likčiau. Neturėtum to prašyti.
- Bet prašau,- paėmiau jį už rankos,- pasilik.
Bartas nutilo. Turbūt apmąstė mano žodžius kuriuos išgirdo ir kurių jis sakyčiau, kad visai nesitikėjo. Kad aš jo paprašysiu likti?
-Gal geriau eisiu,-ištarė.
-Neeik,-priartėjau prie jo,- pasilik, Bartai. Prašau,-apsikabinau jį. Bandžiau nuslėpti akyse susikaupusias ašaras.
-Bet aš privalau. Tavo mama susidarė apie mane tikrai blogą nuomonę. Nenoriu čia būti. Dar iškvies policiją.
- Neiškvies,-sušnabždėjau,- aš jos paprašiau.
Tuo tarpu, tyliai į kambarį įžengė Mantas. Jis pasiėmė Barto pistoletą, kuris buvo padėtas ant spintelės, kai buvau apkabinusi Bartą.
- MANTAI! NE!!!-surikau.
Pistoletas iššovė.

17 įrašas

Lapkričio 30 diena (tęsinys)

Kelias valandas skridome,o per tą laiką aš buvau numigusi.. Keletas košmarų,prabudimų, bet aš gyva. Gyva kaip niekad,nes žinau,kad iš tos prakeiktos vietos jau išskridau ir žinau,kad į Lietuvą vykstu dėl Manto.. Kad jam padėčiau. Gal ir gerai,kad jam taip nutiko,nes.. Turbūt būčiau nedrįsusi grįžti pas jį.
-Štai jau ir atvykom,-suriko pilotas.

Pajutau,kad lėktuvas jau nutūpė ant žemės ir mes.. Saugūs! Atsisegiau saugos diržą. Jį atsegiau ir nuo Manto. Durys atsidarė ir išlipau,prieš tai pažadinsi Mantą.
-Kur aš?-sunerimo jis.
-Nesijaudink,tu su manimi. Viskas gerai,-raminau jį.
Jis nutilo. Ir netikėtai,vos po kelių sekundžių tylos paklausė:
-Koks tavo vardas?-pažvelgė man į akis.
-Negi neprisimeni.. Mano vardas Edita,-nusisukau ir nusišluosčiau ašarą.
-Kažkur girdėtas.. Lyg iš kokio nors praeito gyvenimo.
-Praeito gyvenimo?-nustebau,- ką tu čia šneki?
-Edita,-klausiamu tonu ištarė,-gal galėsi viską papasakoti apie mano "praeitą" gyvenimą?
-Žinoma,kad tik tu kuo greičiau viską prisimintum.
Jis šyptelėjo,lyg bandydamas sulaikyti juoką.
-Mantai!!-surikau.
-Ką?
-Tu apsimetinėji,-netekau amo.
-Kuo? Ką apsimetu?-vėl lyg nesuprasdamas klausinėjo.
-Apsimeti,kad netekai atminties!-supykau.
-Visai ne.
-Tai kodėl tada bandei sulaikyti juoką kai pasakiau,kad papasakosiu apie tavo gyvenimą viską,kad tik kuo greičiau prisimintum?
-Nežinau.
-Mantai..
-Ką?-nustebo.
-Tu tikrai nemeluoji? Prisiek,kad ne..-liūdnai ištariau.
-Nemeluoju. Aš juk nieko nei apie tave nei apie save nežinau. Tik vardą..
-Gerai jau,sėskim į mašiną ir važiuokim pas mane namo.

Mantas neatsakė nieko. Visą kelionę namo mes net nekalbėjom,tiesiog sėdėjom ir kartais "kalbėjom" akimis.
-Tai štai,atvažiavom,-šyptelėjau.
-Čia tavo namai?-nustebo.
-Taip. Eime,-paėmiau jį už rankos.

Jis išlipo ir vis dairėsi. Paskambinau į duris,jas atidarė mama.
-Edita! Grįžai? Kodėl taip greitai?-nustebusi puolė klausinėti mama.
-Mama ne dabar.. Ten daug kas įvyko. Negero. Ir dabar.. Žodžiu papasakosiu vėliau,tiesiog žinok,kad Mantas praradęs atmintį.
-O dieve!-nustebo mama,-bet kaip..??
-Mama,ne dabar. Paruošk kambarį Mantui,jis nakvos pas mus.
-Žinoma,tuoj.

Ji išėjo, o aš ieškojau Manto,kadangi jis netikėtai dingo iš akiračio.
-Mantai?!-šaukiau lauke. Jį rasti buvo sunkoka,kadangi jau sutemo.
-Aš čia.-atsiliepė. Balsas sklido iš už namo.
-Ką čia darai?-pribėgusi paklausiau.
-Žiūriu šitą daiktą.-parodė pirštu į baseiną.
-Tai baseinas..-nustebau.
-O tai čia galima maudytis?
-Taip.
Staiga Mantas nusiėmė drabužius ir šoko į vandenį ir aptaškė mane. Specialiai žinoma.
-Mantai!-juokdamasi ištariau.- Ką darai?
-Džiaugiuosi gyvenimu.
Nustebau išgirdusi šiuos žodžius ir minutei susimąsčiau. Padariau tą patį. Šokau į vandenį. Su rūbais.
-Oho!-nustebo jis.
-Aš irgi moku.. Šokinėti į vandenį,-šyptelėjau.
-Matau,-nusijuokė.
-Mantai..?
-Ką?
-Ar jauti man ką nors? Na.. ką nors?-neištvėrusi paklausiau.
-Turbūt,kad ne. Na,nebent šilumą.
Nuliūdau ir išlipau iš baseino. Nusiėmiau maikutę,išgręžiau ją. Pajutau rankas. Šiltas,kurios prisilietė prie mano pečių. Tai greičiausiai Manto rankos. Tamsoje jų nemačiau,jau buvo pakankamai vėlu.
-Mantai.. Juk sakei,kad nieko nejauti man. Tai kodėl..-liūdnai tariau.
-Šššš,-tildė mane ir pradėjo bučiuot.
 Bučinys. Jo bučinys. Ir dar kartą jo bučinys. Kaip pasiilgau to.
-Ar tu manai,kad praradęs atmintį,praradau ir jausmus tau?-paklausė.
-Nežinau,-pasižiūrėjau jam į akis,-aš juk negaliu patekti į tavo vidų.
-Ir nereikia,-apkabino.
-Mantai.. Gaila,kad tu neprisimeni,kas tarp mūsų buvo. Kai mes draugavom metus.
-Tikrai,kad gaila.. Bet jeigu būsim kartu,galbūt bus kažkas panašaus arba net dar geriau?
-Tu rimtai?!-nudžiugau.
-Taip.
Iš tos laimės.. Laimės kuri mane užplūdo pravirkau.
-Neverk,-nušluostė ašaras,-juk viskas bus gerai. Galbūt man grįš atmintis.. Gal tik išėjo pasivaikščioti?-nusijuokė.
-Gerai būtų. Na,o dabar eime,-paprašiau,-man po šių maudynių kažkodėl laba šalta.

Įėjome namo,Mantas užėmė dušą,o tuo tarpu aš persirengiau pasidariau arbatos sau ir mamai ir mes kaip niekad atvirai kalbėjom. Su ja man manau per visą mano paauglystę nuo 15 neteko nė karto kalbėtis. Atvirai.
-Tai kas ten atsitiko?
-Ai,-aiktelėjau,-baisu prisiminti. Pirmą dieną vos nuvykusi ten sutikau Mantą,mes pasikalbėjom.. O kitą dieną.. Prisimeni Bartą?
-Tą malonų vaikinuką? Taip!
-Ne toks jis jau malonus. Bandė mane paskandinti,tai vos manęs nenuskandino. Jei ne Mantas. Kitą dieną jie susimušė,Mantas Barto lyg ir beveik nepalietė taip stipriai,kaip jį palietė Bartas. Na ir galiausiai,keli stiprūs smūgiai į galvą - ir Mantas be atminties.
-Taigi reikia pranešt policijai!!
-Gal nereikia..
-Kaip tai nereikia!-pradėjo pamokslauti mama,- jis bandė nužudyt du žmones ir tu nori,kad jis vaikščiotų laisvėje?!
-Jis dabar Havajuose,atostogas leidžia vienas,tad nieko nepadarys,-klausyk,pakalbėsim rytoj. Aš einu miegot,be galo pavargau,-nusižiovavau,-labanaktis,-pabučiavau į žandą.

Mantas jau gulėjo lovoje,spėju,kad miegojo,nes buvo tikrai pavargęs. Aš nuėjau į dušą,nusimaudžiau,jau ruošiausi eiti į lovą,bet kažkas įrėmė pistoletą man į galvą. Lėtai atsisukau. Taip ir maniau. Tai BARTAS.

Edita.

Informacinis pranešimas nr.1

Jau rytoj-

NAUJAS ĮRAŠAS!

M.

16 įrašas

Lapkričio 30 diena

-Labas rytas,Mantai,-nusišypsojau vos jam pramerkus akis.

-Kur aš?-dairėsi aplinkui.

-Ten pat,kur ir gulėjau aš. Mini ligoninėje... Kur yra tik viena palata,-nusijuokiau.

-Ai.. Palatoj,-nusistebėjo.

-Taip. Kas yra?-nusistebėjau.

-Ne nieko,-vis dar keistai kalbėjo Mantas.

-Aš tuoj pakviesiu gydytoją,-sunerimau.

-Nereikia,man viskas gerai.

-Ne,Mantai,taip neatrodo..

-Gerai jau.. Pakviesk,-iš veido išraiškos supratau,kad jis pats nesuprato ką pasakė.

-Tuoj. Aš greit,-ir jau po truputį ėjau,bet šį tą išgirdau..

-Tai vadinasi aš Mantas,o čia ligoninė.. 

-Mantai?-paklausiau.

-Ką?

-Ar man pasigirdo,ar tu sakei,kad tu esi Mantas ir,kad čia pasirodo,jog ligoninė?-netekau žado.
-Tau pasigirdo.
-Mh,-nusisukau ir nuėjau.

Susiradau gydytoją,su kuriuo man tarp kitko buvo labai lengva susikalbėti,kadangi jis mokėjo lietuviškai.. Tiksliau atostogauja, dirba Havajuose šokią tokią "praktiką"..Mano akimis,čia viskas per daug keista.
-Sveiki,čia kas nors yra?-pralindau pro užuolaidas.
Tyla. Niekas nieko neatsakė.
-Ei? Sveiki?-vis dar stengiausi išgirsti balsų.
-Taip,esu. Labas,-pagaliau pasirodė kažkoks senis atėjęs iš lauko,-kuo galėčiau padėt?-sušilęs pasikrapštė galvą.
-Prisimenat na tą,vaikiną kur sumušė. Mantą..
-O taip,kas jo nežino. Jis gi mano sūnėnas. Tai kas jam čia dabar?
-O,-kiek nustebau,-negalvojau,kad jis jūsų sūnėnas. Na,jis man įtartinas,elgiasi keistai.. Gal galit pasižiūrėti kas jam yra?
-Sakai keistai,-ir vėl pasikrapštė galvą,-einu pasižiūrėti.

Jo dėdė sparčiu žingsniu ėjo prie vadinamos ligoninės,o aš kai pasiuntinė ėjau iš paskos. Štai,pagaliau priėjome prie jo mini palatos.. Mantas atrodė tragiškai. Negana to,kad jis buvo sumuštas ir su mėlynėmis jo veido išraiška buvo stebinančiai baugi.
-Ei Mantai,-papurtė galvą jo dėdė,-atsipeikėk.
Mantas papurtė galvą ir nužvelgė savo dėdę lyg nesuprasdamas kas čia prieš jį per asilas stovi.
-Kas tu toks?-paklausė.
-Aš juk tavo dėdė,Aleksas,-nustebo.
-Kas jam?-pasiteiravau.
-Nežinau.. Man rodos..
-Kas? Kas jam?-vis nerimavau.
-Man atrodo,jis neteko atminties.. Jam juk labai stipriai sutrenkė galvą.
-Negali būt.!!!
-Manau.. Bet aš to.. Tiksliai negaliu pasakyt,-pasitaisė akinius,-tau reikia kuo greičiau vykti į Lietuvą ir nuvežti jį pas gydytojus.
-Bet kaip? Kaip aš dabar gausiu bilietus?
-Aš turiu nuosavą lėktuvą,taip pat čia yra lakūnas kuris nuskraidins. Eik dėkis daiktus,aš tuoj pranešiu jam,kad ruoštųsi skrydžiui ir paruošiu Mantą kelionei.
-Gerai,tuoj.

Aš greit nubėgau į savo namuką,pasiėmiau daiktus,viską ką vežiausi ir prisiminiau,kad čia važiavau su Bartu,net nenutuokdama,kas čia įvyks.. Prisiminiau Barto žodžius kaip tave myliu ir kitus.. Iki tų įvykių buvo gera..
-Labas,-tarpdury stoviniuodamas pratarė Bartas.
-Traukis,-piktai tariau.
-Pala,pala.. Kur ruošiesi?-ant piršto sukinėdamas raktus paklausė.
-Ne tavo reikalas. Traukis,-nudelbiau į jį piktą žvilgsnį.
-Kur skubi? Kaip Mantulis?-įtartinai kalbėjo.
-Jis puikiai,o dabar praleisk.
-Ne. Pasakyk kur važiuoji ir duok bučkį.
-Važiuoju toli nuo čia,-atėjau prie jo ir apsimečiau kad pabučiuosiu,bet iš visų jėgų jam trenkiau į veidą.

Jis man sugriebė už rankos ir tarė:
-Dar nepasimokei?
-Pasakiau traukis!-bandžiau išsilaisvinti iš jo jėgos.
Jis mane paleido. Kas buvo keisčiausia vos pasakius tai paleido ir pasitraukė nuo durų.
-Eik. Perduok savo tėveliams ir Mantukui linkėjimus,-nusišypsojo.
-Tiek mano tėvams,tiek Mantui jų iš tavęs NEREIKIA.-atsikirtau,- o dabar sudie,Bartai,-kaip keista,bet geranoriškai ištariau.
-Važiuok tik tai.. Be to žinok,kad ir kur tu bebūtum,vistiek tave rasiu.
-Tai aišku,kad rasi,juk tu žudikas,o jiems sužinoti aukos gyvenamąją vietą kurią ir taip žinai nėra problemų.
-O taip.. Sėkmės kelionėj,Mažyt,-nusiuntė man oro bučinį.
-Iš tavęs sėkmės man nereikia.
-O norėjau su tavim gražiai,-ir vėl pagriebė mane už rankos ir stipriai laikė.
-Paleisk,neturiu laiko su psichais kalbėtis.

Paleido. Pasiėmiau lagaminus ir išėjau pro duris.
-Geros kelionės!-lyg kažką suplanavęs pasakė jis,-myliu tave labai,-nusijuokė.
-Bla bla bla,-surėkiau ir išėjau.

-Na tai kur Mantas?-paklausiau Alekso.
-Jis jau lėktuve.
-Puiku,-nešiau lagaminus į lėktuvą.
-Sėkmės. Kai nuvyksit, iš Manto telefono parašyk man. Būtinai.
-Žinoma. Būtinai.-šyptelėjau,-ačiū jums už lėktuvą! Be to jeigu bus kokių žinių apie Bartą,jei jis išvyks ar ką,praneškit būtinai. Gerai?
-Gerai. Na,o dabar skrisk,kol nepradėjo temti. Greičiau nuvyksit.
-Ach.. Gaila,kad atostogos,kurios maniau,kad bus puikios baigėsi taip..
-Tai jau taip,-suaimanavo,-bet neliūdėk,viskas bus gerai. Svarbiausia,kad jūs gyvi!
-Taip. Na,o dabar bėgu,nes išskris be manęs,-nusijuokiau.
Aleksas,kaip koks senelis mane apkabino.. Šiltai šiltai.

-Viso geriausio! Tikiuosi,kad dar kada nors išvysiu jūsų veidą,-nusišypsojau ir pamojavau.
-Aš taip pat,-nusišypsojo,-viso!

Įsėdau į lėktuvą.
-Viskas bus gerai,Mantai,aš tikiu,-pabučiavau jį  į kaktą.

Edita.

15 įrašas

Lapkričio 29 diena (tęsinys)

-Bartai.. Būk geras,nesielk taip su manimi,prašau.
-Galiu nesielgti, bet su viena sąlyga.
-Kokia?-nusistebėjau.
-Kad tu pasakysi viską,ką tau sakė apie mane Mantas.
-Oh.. Bartai,argi tu nesupranti,kad jis man nieko nesakė,tik sakė,kad tave palikčiau?
-O kodėl,nesakė?
-Ne. Būtent,kad nesakė,-tikinau jį.
-Gerai jau.. Nedarysiu tau nieko...-šyptelėjo.
-Tikrai?-nudžiugau.
-Jei manęs neapgaudinėsi ir viską sakysi,ką žinai. Man reikia žinot.
-Ar aš tau kada nors kiek mes,nors ir trumpai kai draugavom,melavau?-pasiteiravau.
-Nežinau. Dar nespėjau tavęs pažinti,-prigulęs į lovą ištarė.
-Ir manau,kad neteks..
-Kodėl?
-Kaip kodėl? Tu ant tiek kvailas,kad klausi? Bandei mane nužudyt,o dabar klausi kodėl neteks manęs daugiau pažinti..??!-nustebau.
-Ai taip. Tu pyksti,-nusišypsojo.
-O tu nepyktum,jei tave bandytų nužudyti žmogus,kurį tu myli ir manei,kad jis tave myli?!-priekaištavau jam.
-Ne,nes aš jį mylėčiau..
-O dieve,Bartai, nejuokink geriau. Tai visai.. Nedomina manęs.
-Bet juk tu mane myli,pripažink tai. Nors ir ką tau padariau.
-Ne..
-Pripažink,juk jausmai taip greitai nedingsta.
-Šiuo atveju dingo,Bartai,-nuliūdinau jį.
-Nemoki tu meluot..
-Tikrai?
-Taip.
-Tai žinok,kad taip aš tave myliu ir nors ir ką man padarytum,vistiek tave mylėsiu.
-Ir tu vis dar jį myli?-pro duris įžengė Mantas,-kaip apgailėtina..
-Mantai,nesikišk.
-Tu man net nepadėkojai,-ir vėl pradėjo savo.
-Mantai,ne dabar. Aš noriu pasikalbėti su Bartu.
-Nepaliksiu tavęs su juo. Jis pavojingas.
-Jau nebe,-prabudo ir Bartas.
-Už ją.. Už ją tu dar atsiimsi. Išmalsiu tau snukį,asile,-įniršo Mantas.
-Mantai,baik. Čia ne muštinių vieta.
-Tai išmalk mano snukį dabar,-vis labiau jį erzino,-aš gi sveikas,-atsistojo.-Nagi. Pasirodyk,koks tu stiprus.. Stiprus,kai gulėsi leisgyvis.
-Baikit!-įsikišau.
-Nesikišk,-piktai atšovė Mantas.-Nesivelk į tai. Tai mūsų reikalai..
-Mantai.. Nesitepk rankų to avigalvio krauju.
-Avigalvio,kurį tu myli? Negi tu nesupranti,Edita,kad jis bandė tave nužudyt,atimt iš tavęs gyvybę.. Atimti tave iš manęs.
-Aš jau seniai nebe tavo,-atkirtau.
-Nesvarbu.
-Bravo,-pasišaipė ir pradėjo ploti Bartas,-kaip graudu.
-Dink iš čia!-ne juokais supyko Mantas.
-Tai tu čia dink,-nusišypsojo,-sugriovei mūsų su Edita romantišką pokalbį.-įžeidinėjo jį ir toliau.

Staiga tarp mūsų trijų stojo tyla. Visi mes nutilome. Turbūt kiekvienas apmąstė apie paskutinę Barto frazę. Romantišką pokalbį? Ką jis čia nusišneka.. Nors ir sakau,kad myliu tą idiotą,vistiek didesnė mano dalis jo nekenčia.
-Ką tu čia svaigsti?-supykau.
-Argi prisipažinimas meilėje ne romantiškas pokalbis?
-Šiuo atveju ne,-už mane įniršęs atsakė Mantas
-Baikit! Užknisot. Ar jūs norit susipešt,kad man būtų dar blogiau? Kas iš to? Kas iš to bus,kad jūs daužysit vienas kitam savo tobulus kūnus,kad gadinsit savo nuostabius veidus? kas iš to,kad iš gražių,iš pirmo žvilgsnio normalių vaikinų virsit į priešingai - negražius,nenormalius padarus?-šį kart jau supykau ir aš.
-Kas bus? Aš noriu jam atkeršyti už tave,-atsakė man Mantas.
-Bet aš to neprašau. Aš gyva,sveika ir man viskas gerai! Ko tau dar trūksta?!-supykau.
-Tavęs,Edita.. Tavęs,kad būtum šalia manęs.
-Žinokit man neįdomu čia stovėt,-sutrukdė ir toliau Mantui tęsti savo nuobodžią dainelę.
-Bartai,tu sveikas?
-Taip,kaip matai,gražuole.
-Tuomet tu dink iš čia,-liepiau,- ir tu,-parodžiau pirštu į Mantą,-dink iš čia.
-Bet..Edita?!-nustebo Bartas.
-Ko nori?
-Ar tu mane išvarai?
-Pasakiau dink,kas tau dar neaišku?

Bartas užsičiaupė ir išėjo. Išėjo į lauką,bet ėjo labai lėtai,lyg erzindamas Mantą.
-Mantai,o tu nusiramink ir palik jį ramybėj.
-Ne,aš jo nepaliksiu,-ištaręs šiuos žodžius jis išbėgo pro duris.
-Mantai!! MANTAI!-šaukiau,bet jam tai nerūpėjo.

Nujaučiau kažką negero. Išlipau iš lovos,kiek sukosi galva,tačiau šiaip jaučiausi pakankamai gerai. Nuėjau į lauką ir pamačiau muštynes. Iš pašalies žiūrint jos neatrodė tokios baisios,kai priartėjau arčiau. Mantas atrodė tragiškai,pilnas mėlynių.. Iš nosies bėgo kraujas.,. O Bartas lyg nepajudintas.

Ir paskutinis Barto smūgis Mantui. Mantas krito ir liko be sąmonės. Sukaupiau savo jėgas ir pribėgau prie Manto verkdama.
-Sakiau,kad esu už jį stipresnis,-pasišaipė.
-Nekenčiu tavęs!-su ašaromis akyse,šaukiu.
-Jau sakei tai,-nusigręžė ir nuėjo.

-Nagi Mantai,atsipeikėk.. Būk geras,-glaudžiau jo galvą prie savęs,-Mantai.. Nagi. Aš žinau,kad tu gali.
-Myliu tave,-ištarė.-Viskas ką sugebėjau padaryti.. Padaryti per visą laiką,kiek mes buvome drauge - išgelbėti tave nuo jo. Tai padariau. O dabar.. Palik mane čia,-sunkiai prakalbėjo Mantas,-palik mane ir važiuok iš čia kuo greičiau.
-Mantai,jei važiuosim,tai važiuosim kartu.. Prisiekiu.

Jis užsimerkė. Aš pravirkau dar stipriau. Nepaleidau jo ir dar stipriau prispaudžiau jį prie savęs.. Lyg netekdama dalelės savęs.. Visgi pasirodo,kad aš jį be galo myliu ir būtent šiuo momentu.. Šiuo momentu meilė jam ir vėl sustiprėjo.

Edita.

14 įrašas

Lapkričio 29 diena

Pajutau švelnias rankas,kurios mane žadino. Tos šiltos ir švelnios rankos buvo.. Buvo Barto rankos. Jutau,kaip jis mane žadino ir į ausį kuždėjo- “Kelkis,mums reikia pasikalbėti“.

-Kelkis,nuu..-kiek piktoku balsu ištarė.

-Ei,-žvilgtelėjau į laikrodį,-dar anksti..

-Reikia pasikalbėt,-rimtai išlemeno.

-Būtinai dabar?

-Taip,būtinai.

-Bartai,tu atrodai piktas,-prasitryniau akis.

-Toks ir esu.

-Pyksti ant manęs?-išlipau iš lovos ir pasiėmiau chalatą,- ką vėl padariau?-įkišau kojas į šlepetes.

-Apsirenk,eisim pabraidžioti ir pasikalbėti. Greitai,Edita.

-Gerai,palauk manęs.

Greit apsirengiau.. Užsidėjau šortukus ir palaidinę,susišukavau akinius ir pasiėmiau akinius nuo saulės. Užrakinau namus,įsimečiau raktus į rankinę.. Tarp kitko,pamiršau paminėti,kad užsidėjau ir maudymosi kostiumėlį..

-Na,jau galim eiti,-pasakiau ir žvilgtelėjau į Manto namų langą.. Jis pro jį žiūrėjo.

-Eime.

Ėjome smėliu,šiltas vanduo skalavo krantą ir taip pat iš šonų "užtvindė" mano kojas.. Vaikščiojom ir kiek pastebėjau, jis vis dar nedrįso pradėti kalbos,kuri nujaučiu,kad bus be galo miela ir romantiška.. Sprendžiant iš to,kaip jis atrodo.

-Taigi,norėjai pasikalbėt..-pradėjau.

-Ai taip,bandžiau užmiršt,bet negaliu..

-Kas yra? Juk man gali pasakyti viską..

-Eime išsimaudyti?-pasiūlė.

-Žinoma,galim,-nusileidau jam ir nusiėmiau palaidinę bei šortukus.

Kartu nuėjome daug giliau.. Ir tada jis pradėjo su manimi kalbėti.

-Kada vakar nuėjai miegot?-lyg kažką žinodamas,klausinėjo.

-Aš? Tada kai ir tu..

-Nemeluok,Edita.

-Na,neužmigau.. Bet gulėjau,kol pavyko užmigt,-nusišypsojau.

-Tikrai? 

-Taip..

-Nemeluoji?

-Argi galėčiau?

-TAIP. Tu man meluoji dabar.

- Tikrai ne.. Bartai,aš nemeluoju.

-Prisiek savo mylimais žmonėm,kad tu man sakai tiesą.

Sustingau. Aš negalėjau to prisiekt..

-Negaliu..

-Sakiau,kad tu meluoji,Edita! Apie ką vakar kalbėjaisi su Mantu?

-Apie nieką.

-Edita,negi ir toliau man meluosi? Ką jis tau priskiedė apie mane?

-Nieko!-supykau.

-Sakyk,ką priskiedė.

-Dar kartą kartoju,kad NIEKO. Jis man apie tave nieko nesakė.

-Juk meluoji.

-Ne.

-Sakyk,arba..

-Arba? Kas arba? Ką tu man padarysi? Nužudysi? Nemanau,kad galėtum. Tad nesisvaidyk bereikšmiais žodžiais.

-Atleisk,-apsidairė aplinkui,-jei nenori gražiuoju... Teks bloguoju.

Pajutau,kad jis sugriebė mano galvą ir ją nardino po vandeniu. Laikė taip stipriai.. Taip stipriai man spaudė galvą, kad vien nuo jo jėgos man svaigo galva. Bandžiau išsilaisvinti,bet vis jaučiau,kad man į nosį patenką vis daugiau vandens. Ir staiga.. Nualpau. Plūduriavau vandenyje.

-Asile,paleisk ją!!!-iš toliau šūktelėjo Mantas.

-Nesikišk,-nekreipė į jį dėmesio.

-Dar ir kaip kišiuos. PALEISK JĄ,-piktai surėkė.

-Gerai,vistiek ji nebegyva.

-Ji negali būti negyva.. 

-Pasirodo gali,-nusijuokė.

-Vyručiai!-sušuko Mantas ir prieš Barto akis atbėgo penki vaikinai.-išimkit merginą,o jį sutvarkykit.

-Laisvai.

Jie ištraukė Editą iš vandens,stengėsi  padaryti dirbtinį kvėpavimą,bet ji vis nesidavė. Bartas kaip reikiant gerai palaikė ją po vandeniu.. Na,o kol jie užsiėmė su Edita, kiti du,o su jais buvo ir Mantas sumušė Bartą.. Paliko jį vandenyje,vos gyvą.. Pasielgė su juo panašiai,kaip jis pasielgė su Edita.

Ji išspjovė vandenį,atsimerkė.. Pirmasis žmogus,kurį ji pamatė buvo Mantas.

-Mantai.. Mantai.

-Ššš,-prilietė savo pirštus man prie lūpų Mantas,-tau reikia atsigauti.

-Tu buvai teisus,Mantai..

-Edita,nekalbėk. Pasikalbėsim vėliau.

-Mantai,atsiprašau.Atleisk man,kad netikėjau tavim. Nemaniau,kad jis taip būtų galėjęs.. Atrodė toks nuoširdus ir tikrai maniau,kad jis mane myli..

-Edita,-ir vėl jis prašė,- nekalbėk,būk gera.

Užmigau. Manto prašymu mane nunešė į jo namuką.. Kadangi čia šalia buvo įsikūrusi lyg mini ligoninė,ten gulėjau.. Pramerkiau akis. Buvo viena palata ir prieš save, šone išvydau.. Išvydau taip pat panašios būsenos kaip ir aš Bartą.. Pasidarė negera.

-Labas, mažute..,-pasityčiojo,-visgi tu stipri,-vos vos šyptelėjo,-tai kaip,pasakysi ką sakė,ar man ir toliau užsiimti tavimi?-šyptelėjo.

-Tu per silpnas,kad man ką nors padarytum.

-Klysti,-iš lovos išlipo Bartas,- tai tik ligonio priedanga,kad būčiau šalia tavęs,-nusišypsojo,- o kadangi palatų čia daugiau nėra, o man "labai" reikia gydytojų pagalbos.. Būsime čia daug laiko vieni du,-pažvelgė į mane,-tai dar ne pabaiga. Nepasidavei pirmai,teks pasiduoti dabar..

Edita.

13 įrašas

Lapkričio 28 diena (tęsinys nr. 2)

-Labas,-šaltai ir piktai ištariau.

-Tai kaip nuotaikos atvykus į Havajus?-vis veidmainiškai klausinėjo Mantas.

-Buvo puikios,kol nepasirodei tu,brangusis,-ironiškai išlemenau.

-Ai taip,atleisk,-pasišaipė,-turbūt visą laiką kol būsi čia,gadinsiu tau atostogas,-nusišypsojo.

-Tai jau tikrai.

Nutilau. Apmąsčiau ką sakau ir nusprendžiau iškrėsti šiek tiek išdaigų jam. Bet apie jas reikės pasikalbėti su sese. Jeigu jis gadins man atostogas čia,aš jam taip pat pagadinsiu.

-Edita,dabar rimtai,gal galim pasikalbėt?

-Ne,-atrėžiau.

-Nagi prašau.

-Tarp mūsų viskas baigta,ar tau dar neaišku?-atsisukau ir nukreipiau į jį piktą žvilgsnį.

-žinau. Tu net nežinai apie ką pasikalbėt noriu,Ed...

-Ir man neįdomu,-nutraukiau jį,-viskas atsiknisk. Kaip tavo..Kaip ten tos blondinės vardas? Gal gali primint?

-Vardą ir taip žinai. Na,o kadangi jeigu jau rimtai pamiršai tos blondinkos vardą tai jis yra Adrija.

-O,blondinkos. Nuo kada ant savo panos varai? Ir ant manęs varei,kai draugavom?-mirktelėjau.

-Va apie tai ir turim pasikalbėt,išsiaiškinti.

-Ne dabar,gerai?-dabar jis mane kiek sudomino,-aš noriu čia truputį pavaikščioti su Bartu,-viliojančiai nusišypsojau.

-Tu su juo draugauji?!-nustebo.

-Taip,o kam daugiau siūlai daryt? Kentėt? Na jau ne,tu mane išmokei,kad tokiais kaip tu pasitikėt negalima. O jis paprastas,-nusišypsojau.

-Tu klysti.. Geriau mesk jį kuo greičiau,kol nesužinojai,kas jis.

-Dėl tavęs jo tikrai nemesiu.

-Ne dėl manęs,tiesiog mesk. Tu nežinai kas jis toks.

-Ir man neįdomu.

-Eime pasikalbėt vaikščiojant,nenoriu,kad kiti girdėtų.

-Ne.

-EINAM,-pagriebė už rankos.

-Paleisk ją,-piktai sušaukė Bartas.

-Puiku,kad įsikišai,Bartai,-pažiūrėjo į jį degančiu žvilgsniu,-pasakei jai kas iš tiesų esi?

-Aš esu Bartas,-nusijuokė.

-Ne to norėjau,asile tu.-pasižiūrėjo į jį kaip į nesveiką,-bet Edita,nepabėgsi. Pasikalbėsim vėliau.

-Nepriversi.

-Dar ir kaip priversiu,-nusišypsojo,-geros viešnagės,mielieji,-pasityčiojo.

Kiek netekau žado. Kaip jis gali mane versti daryti tai,ko aš nenoriu? Tai tik įrodo,kad jis kvailys.

Na,o pamiršusi tai,nuėjau susidėjau daiktus į spintelę ir truputį numigau. Bartas taip pat. Eglė su Lauriu kažkur "išbėgo".. Romantikai du. Miegodama pajutau,lyg kažkas būtų atidaręs namuko duris. Prabudau. Lyg ir nieko nebuvo. Žvilgtelėjau į laikrodį. Havajų laiku,buvo jau 19 ir jau pakankamai tamsu.

Kažkas pagriebė už rankos.

-Ko tu nori iš manęs?

-Pasikalbėt. Daugiau nieko.

-Apie ką? Tu manai,kad mes iš viso turim apie ką kalbėtis? 

-Taip. Tiesiog eime. Nesijaudink,aš nieko nepadarysiu,tik noriu pasikalbėt.

-Gerai,jau.. Su viena sąlyga,jeigu po pokalbio atstosi nuo manęs visam laikui..

-Nemanau,kad norėsi to.

-Tai aišku,kad norėsiu. Dar ir kaip,-nusišypsojau.-Eik į lauką,palauk manęs ten ir nė žodžio apie tai Bartui,aišku tau?

-Aišku,aišku.. Greičiau,-nulipo laiptais.

Užsimečiau megztuką. Nuėjome prie jūros,ėjome pakrante,per dar visai šiltoką smėlį.

-Na,tai pasakok ko norėjai,-atsisukau.

-Klausyk,žinau,kad nepatikėsi,bet.. Ji tada,tą dieną kuri tau buvo be galo svarbi nugirdė mane. Juk tu žinai,kokia ji klastūnė.

-Nepradėk,-nusišypsojau,-manai,kad aš ant tiek kvaila ir patikėsiu tavo pasakom? Juk tu žinai,kaip laukiau kai bus metai.. Kai bus kažkas kitokio.

-Aš irgi laukiau. Ir ta viską sugriovė.

-Taip taip. O kai bučiavotės stotelėj,tai nesiskaitė? Ką tu bandai apgauti,Mantai?-kreipiausi,-aš juk ne durna.

-Aš tavęs ir nelaikau tokia. Tiesiog viskas buvo taip. Ji man paskambino,pasakė,kad jos mamai negerai,o ji juk nevairuoja. Na ir aš kaip kvailys nuvažiavau padėti. Na ir kas iš to? Atėjau,o ji pasakė man- "štai ir pakliuvai,kvailuti". Pargriovė mane,pradėjo bučiuoti,bandžiau atstumti.. Tuomet nežinau kas man pasidarė,aš..

-Tu pasidavei jai ir atsakei tuo pačiu,-supykau dar labiau.

-Ne. Tu klysti. Bandžiau ją atstumti,tada ji man kažko sušvirkštė ir aš greitai.. Greitai pasidariau lyg nesavas. Tas kažkas,o manau,kad tai buvo narkotikai,pakeitė mane. Negalėjau orentuotis ir viskas taip įvyko. O ryte kai pabudau jos lovoje,pamačiau ją šalia ir iš karto dingau iš namų.

-rimtai? Eik tu sau,-suvaidinau nustebusią.

-Patikėk,-paprašė.

-Melagi tu melagi. Geriau pasakyk tikrą versiją.Ji buvo tokia- tu pasidavei jos bučiniams,atsakei tuo pačiu ir tada.

-Ššš,-priglaudė prie lūpų pirštą,-nieko nesakyk.

-Gal leisk man kalbėt? Juk norėjai pasikalbėt,tai klausyk ką ir aš sakau?!-supykau.

-Nepyk,-vėl nutildė ir priglaudė savo lūpas prie manųjų.

Bandžiau jį atstumti,tačiau ir  vėl sukilo visi prisiminimai. Jo bučinys buvo saldus,kaip ir visada..

-Baik,-atstūmiau.

-Myliu tave.

-Žinai.. Pastebėjau,kad myliu tave žodžiai prarado savo reikšmę,nes juos sakai man,nors taip iš tiesų nėra. Tada kaip man paaiškinsi jūsų bučinį stotelėje? Ai,gal pasakysi,kad pavydas apėmė? O gal,kad ji pakerėjo?-skaudinau jį.

Jis ir vėl bandė mane pabučiuoti ir jam pavyko. Tik tai buvo dar aistringiau. Kaip norėčiau jam atsakyti tuo pačiu.. Pasirodo,aš jį vis dar be galo myliu.

-Baik mane bučiuot,-atstūmiau jį ir vėl,bet šį kartą jau jam ir trenkiau,-aš tau ne ji. Kiekvienam neleidžiu manęs bučiuot.

-Bet Edita.. Aš juk MYLIU tave,ar tu nesupranti?-tikino ir toliau.

-Ne nesuprantu.

Apsisukau ir nuėjau.

-Palauk!

Sustojau. Atsisukau.

-Sudomink mane,kol aš dar nenuėjau,-nusišypsojau.

-Bartas.. Bartas nedoras žmogus.. Negeras. Kaip manai iš kur pas jį tiek pinigų.. Mesk jį prašau,dėl savo saugumo.

-Nesvaik tu vieną kartą. Aš jį labai myliu,-pažvelgiau,-labiau negu mylėjau tave.

-Bet tu mane vis dar myli.

-Nebe.

-Žinau,kad tu meluoji.

-Deja. Jeigu meluočiau,būčiau tau atsakiusi tau tuo pačiu,bet kaip matai,atsispiriu tavo bučiniams,vadinasi tu jau išbrauktas iš mano gyveno ir esi tik gražus,bet sugadintas prisiminimas.

Pastebėjau,kad jo veide sužibo ašara. Niekada nemačiau jo verkiančio. Ir man pasidarė negera. Juk aš ir pati,giliai širdyje žinau,kad jis tikrai praleido naktį su ja ne savo noru.. Bet aš nenoriu jam atleisti. Aš myliu ir Bartą.

-Gerai.. Tebūnie,Edita. Būk laiminga,-kaip niekada silpnu balsu tarė jis. Nusisuko ir nuėjo. Pajaučiau,kad netekau dalelės savęs.

Pribėgau prie jo,paėmiau jį už rankos,prisiglaudžiau ir tyliai į ausį sušnabždėjau.

-Atleisk man,- apsikabinau jį be galo stipriai ir pabučiavau,taip kaip niekada,-atleisk man už tokį elgesį.. Aš irgi tave myliu,bet.. bet mes negalim būti kartu. Tai paskutinis bučinys.. Atsisveikinimo bučinys. 

Paleidau jį ir nuėjau namo.

Edita

12 įrašas

lapkričio 28 diena (tęsinys)

-Tai?-kiek su virpesiu balse paklausiau.

-Nesijaudink,jis ne Havajuose,-nusišypsojo Egle.

-Tu rimtai?-nudžiugau.

-Visiškai.

Dabar man kelionė pasidarė visai nesvarbi,kuo greičiau norėjau ten nuvykti,nes žinojau,jog ten nėra Manto ir dėl to buvau labai laiminga. Nebent mane Eglė apgavo? Bet ne,nemanau.. Jai iš to tikrai nėra prasmės. Tad įsijungiau ausinuką iš naujo,kadangi tol kol iš jos pešiau atsakymą (nors tai nebuvo labai sunku) jis išsijungė.. Ir vėl ta daina kuri man primena Mantą,laiką,kai buvom kartu. Perjungiau. Nuėjau į visą sąrašą ir ištryniau ją taip,kaip jis jau irgi ištrintas iš mano gyvenimo. Na,bet pamiršusi tai toliau įsijaučiau į muziką. O ji man tikrai patinka,visada pradžiugina kai nėra nuotaikos.

-Ei,-bakstelėjo man į nugarą už manęs sėdintis Bartas.

-Na?-nusiėmiau ausines.

-Myliu tave,-žiūrėdamas man tiesiai į akis ištarė.

Aš neturėjau ką pasakyti,tik..

-Aš tave irgi,-ir priartėjusi pabučiavau jį.

-Gera tai iš tavęs girdėti,Edita,-nusišypsojo.

-Tai aš manau,-nusijuokiau,-Mantui tai sakydavau,bet nejaučiau jam meilės.. Nejaučiau jam tokios meilės kurią jaučiu tau.

-Miela,-nusijuokė,-normaliai pasikalbėsim ir visą kitą kai nuvyksim,gerai?-nusijuokė.

-Žinoma,-atsakiau jam tuo pačiu,- o dabar aš truputį numigsiu,noriu miego..

-Gerai. Aš taip pat,-nusišypsojo.

Vienas. Du. Trys. Aš jau miegu. Ir iš karto sapnas.. Sapnas kuriame regiu save,Bartą ir Mantą. Ir man reikia pasirinkti vieną iš jų. Ir kas keisčiausia,vieta kur renkuosi yra Havajai. Dabar manyje ir vėl užsidegė ta liepsnelė. Liepsnelė,kuri kužda,kad Havajuose kažkas bus. Kažkas negero ir netikėto.. Pabudau ir krūptelėjau.

-Kas yra?-paklausė šone sėdinti Eglė.

-Ne,nieko..

-Kažką sapnavai?-vartydama žurnalą paklausė.

-Taip..

-Papasakok ką,-kiek sunerimusi užmetė akį į mane Eglė.

-Sapnavau,kad turėjau rinkis Mantą arba Bartą ir,kad tas pasirinkimas turėjo būti Havajuose..

-Ah,-sunerimo Eglė.

-Kas? Tu kažką man pasakei neteisingo?-sunerimau.

-Pasirodo,sapnai viską pasako.

-Ką? Ką tu turi galvoje tai sakydama?

-Na..

-EGLE,-piktai pasižiūrėjau.

-Gerai,baik. Mantas ten.

-Kur ten?

-Havajuose,kur kur.-atrėžė.

Nebeturėjau ką pasakyti. Aš jį norėjau pamiršti,daugiau nebepamatyti,o dabar.. Visą savaitę ten..

-Jis ten vienas?-paklausiau.

-Ne.

-O dieve.. Kodėl tu man to nepasakei iš karto?-piktai atšoviau.

-Negalėjau. Aš..

-Tu?

-Daugiau tau nieko nesakysiu.

Ji toliau skaitė žurnalą ir ignoravo mane. O man buvo negera,nes žinojau,jog ir vėl ten susidursiu su juo.. Bet,kad ir kas benutiktų.. Bartas turės mane apsaugoti. Nemanau,kad jis leis,kad man kažkas kažką padarytų.. Ir juolabiau Mantas.

* * *

-Kelkis,jau leidžiamės,-šaltai mane žadino sesuo.

Nieko jai neatsakiau,tik piktai nužvelgiau ją. Išlipome iš lėktuvo,pasiėmėme daiktus ir tęsėme kelionę toliau. Priekyje sėdėjo Eglė,o vairavo Lauris. Gale su manimi sėdėjo Bartas ir glostė man galvą,plaukus kai buvau atsirėmusi į jį. Jis matė,kad man kažkas yra,tačiau kai pamėgino paklausti,atsakymo jis nesulaukė. Aš tiesiog kaip praradusi kalbos dovaną ramiai ir paprastai ilsėjausi. Atsirėmusi į mylimo žmogaus petį,kuris glostė plaukus ir bučiavo mane. Tai buvo bent šis tas,kuris man bent kiek pakėlė nuotaiką..

-Atvažiavom!-sušuko Lauris.

Eglė greitai išlipo iš mašinos. Lauris taip pat. Ji pribėgo prie jo,stipriai apsikabino,jie pasibučiavo. Ji atrodė laiminga. Bartas taip pat išlipo,tad metas ir man. Metas blogą nuotaiką palikti mašinoje. Aš priėjau prie Barto. Šone pastebėjau kažką panašaus į Mantą. Pasidarė negera,bet to neparodžiau.

-Nepyk,-apsikabinusi kuždėjau jam į ausį.

-Nepykstu,-pažvelgė jis į mane.

-Nagi,pabučiuok mane,-prašiau jo.

Aišku,jis nesipriešino,bet nesuprato dėl ko. Bet jam tai patiko. Aš jį perpratau,kad jam patinka, kai jos kas nors ko nors prašo. Vaikinai nuėjo išiminėti iš bagažinės daiktus. Nešė juos į namuką kuris yra prie jūros.

-Jūs jį nuomuojatės? - paklausiau Barto ir Laurio vienu metu.

-Ne. Jis mano,-nusišypsojo Bartas.

-O kieno tas prie jūsų?

-Irgi lietuvių.

-Pažįsti juos?-paklausiau.

-Ne. Bet tą vaikiną iš matymo žinau.

Vaikiną.. Tai dar kartą įrodo,kad čia yra Mantas,bet galbūt čia bent ne jo namas? Tikiuosi.

-O nauji kaimynai,-iš šalia esančio namuko išėjęs pasisveikint pasakė tobulo kūno savininkas,-sveiki visi,aš Mantas,-piktdžiugiškai nusišypsojo ir pažvelgė į mane.

Asilas!

11 įrašas

Lapkričio 28 diena

Rytas. Šiandien pabudau kaip niekada lengvai,bet su šiokia tokia baime viduje. Kažkas lyg gniaužė kvapą ir stengėsi įvaryti man baimę dėl dviejų dalykų. Pirmasis dėl to,kad bijau skrydžio,o antrasis,kad visą tą savaitę,kol būsiu Havajuose nuotaiką man sugadins,kad ten bus Mantas. Na,bet nepaisant to ėjau ruoštis. Išsiploviau galvą,išsidžiovinau,pasišukavau. Pasidažiau blakstienas. Apsirengiau ir ėjau virtis arbatos,pasidariau keletą sumuštinių. Kas keisčiausia,sesė dar miega,arba ji tyliai ruošiasi?

-Haha!- iš šono iššoko Eglė.

-Ei,tu mane išgąsdinai,-nusijuokiau.

-Nepyyk,-laiminga nutęsė y raidę ši,-jau pasiruošusi tu?

-Taip. Teliko papusryčiauti,pasiimti lagaminus,išeiti į lauką,užsimesti striukę ir laukti vairuotojo. O tu?-nusišypsojau ir atsigėriau gurkšnį skanios arbatos,-aš jos pasiilgsiu..

-Tai aišku,aš jau nuo 4:30 ant kojų!! Pailsėsiu nuvykusi ten.. Čia nebegaliu ištverti,kaip viskas įgriso. Pasiilgsi ko? Arbatos?

-Taip..

-Edi,tai pasiimk ten tos arbatos,kame problema?-nusijuokė Eglė.

-Ai taip. Kažkaip nepagalvojau,-taip pat nusijuokiau.

Ji nusišypsojo ir taip pat pasidarė arbatos ir atsisėdo prie manęs.

-Ei,o tai sakei šiandien pasakysi,kur yra Mantas,-gerdama arbatą pasakiau.

-Neužknisk. Tau jis vis dar rūpi?

-Ne. NE! Aš nekenčiu jo. Bartas žymiai už jį geresnis.. Pasižiūrėk,kur jis mus su Lauriu veža. O Mantas to niekada nebūtų padaręs.

-Ai,tik nepradėk,-vartė akis Eglė,-mane dažnai nervini su savo nesąmoningom kalbom.

-Gerai,tyliu,-surimtėjau ir atsigėriau arbatos.

Likusį laiką tarp mūsų buvo tyla. Turbūt ji kiek užpyko.

-Mūsų jau laukia!-išgirdau iš kambario Eglė.

-Gerai,ateinu.

Greitai nuvaliau stalą,puodelį padėjau prie indaplovės ir ant šaldytuvo užklijavau lapelį tėvams,kurie dabar darbe. Džiaugiuosi,kad jie pasikeitė. Na,o kadangi jau metas,pasiėmiau lagaminus,užsimečiau striukę,užsidėjau platformas ir savaitei atsisveikinau su savo namais. 

-Na tai,ką iki greito!-kaip lyg su žmogum kalbėjausi su namais.

Užrakinau duris. Ach,keistas tas jausmas.

-Nagi,greičiau!-ragino mane Bartas,-be to labas.

-Labas,-nusišypsojau. 

-Sveikos,-pagaliau iš mašinos išlindo ir Lauris.

-Labutis,-vienu metu lyg susitarusios pasisveikinom su Lauriu.

Bartas priartėjo prie manęs ir pabučiavo,bei pridūrė:

-Senokai to nesulaukiau,tad teko pačiam imtis veiksmų,-kiek su neviltim pasakė.

Aš neturėjau ką pridurti,nes iš tiesų jis yra teisus. Pastaruoju metu jam skiriu pakankamai nedaug laiko.. Bet kai būsim Havajuose,jam iš manęs laiško bus iki soties!!

Tai ką,sėdam?

* * *

Atvykome į oro uostą ir pasiėmėme savo lagaminus. Ėjome prie registracijos. 

-Pasus turit?

-Taip,-ramiai atsakiau į Barto klausimą.

-Aišku,kad turiu!-nuotaikingai atsakė Eglė.

-Šaunu.

Registracijoje viskas vyko greitai,todėl galėjome eiti ir ramiai laukti skrydžio. Aš kalbėjau su Bartu,o Egle buvo kavinėje,gėrė kavą kartu su Lauriu. 

-Manau,šios atostogos bus puikios,nes jos bus kartu su tavimi!!-patenkintas pasakė Bartas.

-Aš taip pat taip manau,-nusišypsojau ir pabučiavau jį.

Sedėjom ir laukėm ir net nepastebėjom,kai jau teko praeiti pro vartus ir laukti laipinimo.

Po dvidešimties minučių jau sėdėjau lėktuve ir segiausi saugos diržą ir klausiau instruktažo. Na ir štai,ramiai atsisėdau. Taip jau pavyko,kad aš sėdėjau su Egle,o už mūsų - mylimi vaikinai. Pakilome ir aš įsijungiau ausinuką. Tai nelabai gerai,bet klausiau ne viena aš. Ir grojo daina kuri man priminė Mantą..

-Ei,Egle?

-Ką? Tik nesakyk,kad ir vėl klausinėsi apie jį..

-Taip. Juk tu man pažadėjai,-su pakylėjimu tariau.

-Gerai jau.. Mantas dabar yra..

-Ei,sakyk!

-Mantas dabar kurį laiką yra..

10 įrašas

Lapkričio 27 diena (tęsinys)

- Tu išvažiuoji?-netekusi žado pareiškė mama.

-Taip,mama. Aš ir Eglė.

-Tu turbūt juokauji!

-Ne. Aš rimtai,-kiek sunerimau.

-Bet kur jūs išvykstat? Kada?-atsipeikėjęs pradėjo klausinėti tėtis.

-Rytoj.. Į Havajus,-nusišypsojau.

-Ar tu tikrai rimtai?-vis dar negalėjo patikėti mama,-jei tu rimtai,tuomet pats metas eiti krautis daiktus..
-Mama argi tu manai,kad tiek aš tiek Eglė meluosim tokia tema?-nusijuokiau.
-Na ne.. Jūs pas mus šeimoje ne melagės,-nusijuokė.
-Tai mes bėgam krautis daiktus!!-patenkintos nusijuokėm.

Su Egle kelias valandas lakstėm iš kampo į kampą,dėjomės reikalingus daiktus,bent jau manėm,kad tai ką susidėjom mums bus reikalinga. Nors jeigu kas būtų pasižiūrėję kiek mes prisidėjom- palaikytų mus psichėm. Aš susidėjau 4 lagaminus ir daug ko susimąsčiau,kad man nereikės,o Eglė iš viso 5! Tad teko atsidaryti lagaminus iš naujo ir viską perkrauti ir VĖL iš naujo.. Visgi per daug tų lagaminų.
-Ei,kaip manai,imti šią suknelę?-paklausė mano nuomonės Eglė.
-Šitą? Aišku imk!
- O šitą?-parodė man nuostabaus grožio suknelę,-tai aišku imk!

Ir taip ji man rodė rodė ir atsisakė tik kelių drabužių.. Ir visgi ji paklausė mano nuomonės,todėl jai sumažinti daiktų nepavyko ir ji tiesiog lyg burtų tvarka rinkosi drabužius. Iš eilės. Vieną ar du ėmė,o kitus du arba vieną ne. Ir taip greitai iš penkių lagaminų liko vos 2. O man buvo kiek sunkiau.. Susirinkau viską ko reikėjo.. Kremus,truputį makiažo,bikinius,šortukus,maikutes,batus,sukneles ir viską ko reikėtų,kad atrodyčiau gražiai.. Ir atsisakiau trijų suknelių, vienos striukės (wtf,kodėl aš manau,kad ten bus šalta? bet kaip mama sakė pasiruošti reikia visiems atvejams), kelių palaidinių kurios man pasirodė nelabai svarbios ir kitų aksesuarų. Ir man liko taip pat du lagaminai. Mes jau susiruošusios.
Eglė išsivirė puodelį kavos,išvirė ir man. Jos kava man visada patinka,kadangi ji būna su trupučiu saldumo,o man taip niekada nepavyksta padaryti.
-Tai kaip,lauki rytojaus kelionės?
-Žinoma,o tu?
-Tai jau taip,-užsisvajojusi pasakė Eglė.
Nusišypsojau.
-Gal žinai ką apie Mantą?-net neįsivaizduoju,kodėl to jos paklausiu.
-Ai taip,jis man prašė perduoti,kad niekada daugiau jo nepamatysi.
-Tu rimtai?-nustebau.
-Taip,negi tu manai aš meluoju?
-Na ne...
-Dar sakė,kad jo neieškotum net jei ir reikėtų. Jis išvyko toli toli,kur šilta,jūra,palmės..
-O dieve,dar pasakyk,kad į Havajus,-su sarkazmu nusijuokiau.
-Galbūt.. Jis man sakė KUR,bet aš tau tai pasakysiu tik rytoj.
-Patvirtink,kad jis išvyko ne į Havajus.. PRAŠAU,-visiškai netekusi amo sėdėjau.
-Negaliu to patvirtinti,nes ši viena bus atmesta iš tų kur jis gali būti.
-Tai kaip supratau jis ne ten?
-RYTOJ. Pakentėk.
-Gerai jau.-išgėrusi kavą iš karto nudūmiau į savo kambarį su dideliu nerimu,kad ten sutiksiu jį.

* * *

Pažvelgiau į laikrodį. Jis rodė lygiai 23:23. Oho. Vos dabar pabaigusios dėtis daiktus su Egle dar ir susitvarkėm kambarį,kad tiek išvažiavus,tiek grįžus būtų tvarka. Dabar man jau ramu išvykti,bet baisu,kad ten gali būti Mantas.. Ir kas baisiausia, Eglė nei patvirtina,kad jis ten ir nei paneigia.. Bet pamiršus tai, tiesą pasakius kiek bijau skrydžio.. Rimtai. Bet tik dabar man į galvą iš niekur nieko atėjo kvailas,bet savaip įdomus klausimas. Kodėl Bartas pasirinko vykti būtent su manimi? Kodėl ne su kitais draugais ir kodėl tik jis,aš,mano sesuo ir Lauris? Bet.. Iš dalies tai skamba puikiai. Puikus derinys vadinasi bus ir puikus laikas! 

Jau lygiai dvylika. Kol apie viską mąsčiau visai pamiršau laiką ir į jį pažvelgus esu priversta eiti miegoti,nes kitaip rytoj neatsikelsiu. O  Eglė jau saldžiai miega. Apsivilkau naktinius ir atsiguliau. Ant spintelės pasidėjau savo telefoną. Vos jį padėjusi pasiėmiau atgal jį į rankas,norėjau parašyti Bartui,palinkėti labos nakties. Ir pamačiau gautą žinutę- " rytoj 7 ryte būk pasiruošusi,pasiimsiu tave". Tad turiu miego tik penkias valandas. Penkias valandas miego ir dar kelias iki skrydžio. Ir nuvyksiu ten kur galbūt kažkada maniau,kad niekada nenuvyksiu.

Labanaktis,

Edita