2012 m. vasario 29 d., trečiadienis

28 įrašas. Tiesa ir ašaros

Gruodžio 5 diena

Prabudau sakyčiau pakankamai anksti. Lauke dar buvo tamsu, gatvėje švietė žibintai. Gaila, bet pasižiūrėti kiek valandų negalėjau, rankos ir kojos buvo surištos. Neįsivaizduoju, kaip tokioje būsenoje iš viso sugebėjau išmiegoti. Galiausiai varčiausi ant vieno šono, ant kito šono, bet vis vien neužmigau. Pagal lauke tvyrojusią tamsą nusprendžiau, kad dabar maždaug penkta ryto. Vieną, kitą valandą pasimuisčiau, bandžiau kaip nors atlaisvinti ant rankų užrištą virvę, tačiau ji buvo surišta stipriau, negu aš maniau. Pagaliau, kambaryje, kuris buvo už sienos išgirdau šlepsenimą. Pagal žingsnius sprendžiau, kad tai Mantas, nes jie buvo tvirti. Pagaliau mano spėjimai pasitvirtino - tai tikrai buvo jis. Sakyčiau visai netikėtai atsidarė kambario durys, Mantas priėjo prie lovos ir pajudino mane.
-Miegi?- pasiteiravo.
-Ne,- piktu žvilgsniu nužvelgiau jį.
-Puiku. Atnešiu tau pusryčius, tada eisi išsimaudyti ir važiuosim.
-Kur?- išsprogdinau akis.
-Ten kur reikia.- pašaipiai išlemeno,- dabar būk čia kol aš geras. Na, kol prieš tave nenaudoju kitų priemonių.
-Tu be šantažo aš kažko panašaus į tai nieko nesugebi, šiukšlyno berniuk,- prisiminiau, kai jis knisosi po konteinerį.
-Patarčiau to man nepriminti,- apsidairė,- juk nežinai, kas man gali šauti į galvą.
-Aš su mielu noru šaučiau,- specialiai jį erzinau.
-Edita, neerzink manęs,- ramiai ištarė.
-Eik atnešk man valgyt, mulki.
-Gerai, tuojau, mieloji,- vos tramdėsi.
Nusijuokiau. Man iš tiesų visada patiko jį erzinti, dabar manau, man patiktų juo manipuliuoti.. Na ką nors įdomaus - suvilioti jį, o tai man yra iš tiesų lengva, kadangi jis vis dar mane myli, tada paprašyti telefono ar ko nors, galų gale apsvaiginti ir viskas ko norėsiu aš - bus mano. Pagaliau begalvodama surezgiau planą. Ir vėl. Tik šį kartą tikiuosi, kad į jį įsijungs ir Daniela, nes ji tikrai nepaliks manęs vienos ir nenusisuks.. Ji kaip ir visada ką nors mano išgelbėjimui sugalvos.

 Ir štai - pro duris "įlindo" gardus kvapas. Turbūt niekada nesakiau, kad Mantas moka skaniai gaminti. Kad ir sumuštinius, bet jie visada būna kažkuo kitokie. Nežinau kodėl ir kaip, bet man patinka jo gaminamas maistas, nors ir kaip dabar pačio Manto neapkenčiu. Greitu žingsniu įėjęs į mano kambarį ant padėklo jis atnešė kažką ko matyt niekada nesu ragavus. Bent jau taip atrodė iš šono. Bet suklydau! Kaip ir visada. Vieną dalyką tai atpažinau - nedideliame indelyje buvo padažas, kuris atrodė skaniai. 
-Štai,- padėjo ant stalelio, kuris buvo šalia lovos padėklą,- tuoj atrišiu tau rankas, kad galėtum pavalgyt.- lyg nieko blogo nežadančiu balsu ištarė.
-Greičiau, aš mirsiu, kaip noriu valgyt!!- nekantraudama ištariau.
-Tuoj,- atrišinėjo rankas jis,- be to atleisk man, kad viskas taip susiklostė..
-Ta prasme? Apie ką tu?
-Na apie tuos visus pagrobimus ir visas nesąmones kurios vyksta..
-Taigi Mantai.. Išleisk mane.
-Negaliu. Ir man iš to nebūtų jokios naudos.
-Gerai, tada susitarkim kitaip?
-Kaip?- susidomėjo šis.
-Nuvežk mane į parduotuvę, na man kai ko reikia..
-Įdomu ko? Ir vėl bandysi pabėgt? Nesupranti, kad pridarai man problemų?- pradėjo priekaištauti Mantas.
-O tu nemanai, kad pridarai problemų mano šeimai ir be to, jų turėsi ir tu? Kokia jums iš manęs nauda?
-Tavo tėvai žino.
-Prie ko čia mano tėvai?- nustebau.
-Na, jie turi tai, kas ne jų.
-Ta prasme?
-Gerai, aš tau pasakysiu, jei tu tylėsi.
-Ir kam aš tokioj būsenoj galėčiau pasakyt? Nagi, sakyk!- nekantravau.

Mantas nieko neatsakė tik šyptelėjo ir man po nosiai pakišo padėklą su maistu. Paėmė bulvytę, lengvai ją "pamirkė" į padažą ir laikydamas ją ištarė:
-Na, jei nori iš manęs gauti informacijos, noriu ko nors į tai mainais.. - nusišypsojo,- noriu tave pamaitinti. Kaip senais gerais laikais.
-Tu gal mažvaikiu patapai?!- piktai ištariau.
-Nu ne,- piktai atkirto. - Nenori informacijos? Gerai, man tai jos nereikia. Čia tau ji būtų pravertusi. Daugiau sužinotum apie savo tėvus. Tiksliau vieną iš jų.
Gerai, šį kartą jam pavyko, jis mane sudomino. Iš tiesų aš norėjau sužinoti tai ką jis turėjo galvoje ir visgi tas pamaitinimas ar kaip tai pavadint - nieko čia baisaus. Juk ne kas nors.. Kas susiję su kitku. Tad leidausi. Buvau per daug susidomėjusi, kad būčiau nesileidusi. Ir jis viską darė taip lengvai - iš pašalies kas nors būtų pasakę, kad mes pora. Tas žmogus būtų apsirikęs, bet ne daug - mes kažkada buvom. Be to, Mantas mane bemaitindamas privertė nusijuokti. Jis žinoma, taipogi nusijuokdavo.. Pagaliau bulvyčių ir viso kas buvo padėta ant padėklo baigėsi. Ir mes priėjome prie temos.
-Na?- su servetėle nusivaliau lūpų kampučius,- dabar sakyk viską.
-Gerai, tai susiję su tavo tėčiu..
-Prisimeni, tą kartą kai tu buvai su Daniela namuose, o tavo tėvai buvo išvykę pas "draugus" į Kauną?
-Iš kur tu žinai, kad buvau su Daniela?!
-Nepameni? Juk aš tavo gerbėjas.
-Ak taip,- piktai žvilgtelėjau į jį.
-Anaiptol, jie nebuvo pas juos svečiuose. Jie turėjo šiokių tokių reikalų su mano draugais.
-Mano tėvai, su tavo draugais? Ką tu čia nusišneki!
-Klausyk jei klausai, o jei netiki, galiu nustot pasakot.
-Gerai,-nusiraminau,-sakyk.
-Jie buvo pas mus. Tavo tėvas kažkada kai buvai pas mane ir atvažiavo tavęs pasiimti, ant spintelės užtiko maišą, kurioje buvo daug narkotikų. Na, jie buvo ne mano. Bet tai nesvarbu. Ir jis susigundė, jis juos paėmė.
-Na ir kas? Paėmė tai paėmė, įsivaizduoju, ten buvo koks vienas maišelis narkotikų, o pagal tave tai daug.
-Tu jauti, kaip tu nusišneki? Narkotikai yra nepigūs, už juos mano draugai susišlavė daug pinigų. Ir ten buvo maišelis su DAUG, gal pusės milijono vertės narkotikų.. 
-Bet čia juk tik kažkokie kvaili milteliai!
-Kvaili milteliai? Tai tada galėsi savo tėvui padėkoti dėl šių kvailų miltelių.
-Padėkoti dėl ko?- šiuo atveju nė velnio, nu nieko nesupratau!
-Kad esi pagrobta, kaip tai dėl ko.- nusijuokė,- jis paėmė tai, kas yra ne jo.
-Žinai, tai visai nejuokinga. Tu meluoji.
-Nemeluoju, brangute,- atkirto.
-Bet tu turbūt per tą susitikimą nepasakei, kad jei negrąžins tos sumos, jūs mane pagrobsit?
-Sakiau. Kaip matai tavo tėvams tai nerūpėjo, o dabar jie lieja ašaras.
-Netikiu, kad jiems nerūpėjo!- piktai atkirtau,- gal jie tiesiog nespėjo grąžinti sumos..
-Taip nu,- pyktelėjo.
-Tai gal gali mane dabar paleisti?- pasakiau klausimą kuris kilo netyčia.
Mantas pratrūko juoktis.
-Tu rimtai tokia kvailė, ar tik apsimeti?
-Pirmiausia, aš ne kvailė, antra aš neapsimetinėju. Aš noriu namo!
Staiga koridoriuje  suskambo durų skambutis.
-Sėdėk čia, aš tuoj ateisiu,- tvirtu balsu ištarė.
-Sėdžiu, nejudu,- pasityčiojau.


Vos jam atidarius duris išgirdau kažkokį barnį. Girdėjau vyriškus balsus, jie ginčijosi, kažkas parkrito. Ir į kambarį įžengė netikėtas svečias - tiksliau žmogus kurio nesitikėjau sutikti būtent čia ir būtent šiandien.
-BARTAI!!- iš džiaugsmo net išriedėjo kelios ašaros.
-Taip mieloji, aš čia,- pabučiavo į lūpas,- pasikalbėsime vėliau, dabar dingstam  iš čia.
-Ne, palauk, pirmiausia atrišk man kojas, kad galėčiau pati bėgti,- su žvilgsniu pilnu pasitikėjimo ištariau.
Bartas taip ir padarė. Atrišo stipriai surištas kojas, padavė man batus į kuriuos greitai "įkišau" savo kojas, ant lovos padėjo striukę ir ragino mane kuo greičiau eiti.
-Nagi, greičiau, kol Mantas neatsibudo ir iš kambario neišėjo ta kvaila blondinė.
-Kur susiruošėt?- tarpduryje atsistojęs pasiteiravo nepažįstamasis.
-Kas tu?- netikėtai paklausiau.
-Arminas, negi Mantas manęs nepristatė?
-Ne.
-Ak kaip gaila, kad susipažinome tokiomis aplinkybėmis, Edita.
-Klausyk, susitarkim,- įsikišo Bartas,- tik pasakyk, ko tau iš jos reikia.
-Pinigų už narkotikus.
-Kokius narkotikus?- išsprogdino akis Bartas ir jo žvilgsnis nukrypo į mane,- Edita?
-Mantas man viską papasakojo, čia kaltas mano tėtis.
-Kiek reikia?- paklausė Bartas.
-Keturių šimtų tūkstančių užteks.
-KIEK?!- piktai paklausė Bartas.
-Kiek girdėjai,- nusišypsojo Arminas,- nebus pinigų, Editos daugiau tikrai nepamatysit.. Būtų graudi pabaiga - vos sulaukusi devyniolikto gimtadienio ji miršta..- pasišaipė.
-Baik!- suklykiau.
-Nagi, ramiai,- ramino mane Bartas,- kiek turim laiko?
-Būsiu geras, duodu savaitę. O dabar nešdinkitės iš čia, kol leidžiu.
Tiek aš tiek Bartas greit išbėgome į kiemelį, įsėdau į Barto mašiną ir išvažiavome.
-Tau viskas gerai? Nieko nepadarė? Sveika?- sunerimęs klausinėjo Bartas.
-Viskas gerai, nesijaudink. Geriau pasakyk man iš kur sužinojai, kad aš čia.
-Daniela sakė.- „mėtė“ akis iš vieno kampo į kitą.
-O kas pasakė, kad mane pagrobė? Bartai, kaip tu taip staigia galėjai dingti iš ligoninės?- pradėjau klausinėti.
-Gal gali tiesiog neklausinėti, o tik padėkoti?
-Ačiū. Ačiū.
Tarp mūsų nesimezgė ryšys. Buvau kiek sunerimusi, nežinojau, ką pasakysiu tėčiui, kaip su juo bendrausiu po to, kai turėjau išgyventi pagrobimą, nepatogų naktinį miegą ir aplamai tai ką patyriau per jį. Nors viskas šiuo atveju baigėsi pakankamai laimingai, galėjo baigtis ir blogiau.
Pagaliau mašina sustojo prie mano namų.
-Lipk.
Kreivai pasižiūrėjau į Bartą:
-Kur dabar važiuosi?- pasiteiravau.
-Reikia namo.
-Galėtum kiek vėliau atvažiuoti pas mane? Norėčiau pasikalbėti.
-Žinoma,- mirktelėjo,- be to nepyk už grubų elgesį, tiesiog viskas nervina. Visos tos nesąmonės..
-Suprantu, nesijaudink. Gerai, einu namo, šiandien dar pasikalbėsime.
Mašina nuvažiavo. Įžengiau į namus. Prie stalo sėdėjo mama, tėtis, Daniela, jos mama, Barto mama, Barto tėtis ir laiptais žemyn lipo Dagnė. 
-O dieve, Edita, ačiū Dievui tau viskas gerai!- vos mane pamačiusi, atsistojusi, puolė prie manęs mama.
-Taip mama, man viskas gerai,- nusišypsojau ir kreivai pasižiūrėjau į tėtį,- bet dėl visko turėtum dėkoti JAM,- piktai ištariau.
-Edita, nebausk tėčio..
-Kaip tai nebaust? Ne, niekos jo nebaudžia, mama. Tiesiog giria už tai, kad jis pasiima kas ne jo ir per jį mane persekioja banditai, ar kaip tuos mulkius pavadint..
-Žinau, Edita aš viską. Nesmerk manęs, svarbiausia, kad tau viskas gerai.
-Argi galėčiau smerkti?- toliau prieštaravau,- Ne, aišku, kad negalėčiau, šiuo atveju galėčiau tik pagirti už tokį elgesį,- ironiškai pykau.
-Eik į savo kambarį!- neištvėręs paliepė tėtis.
-Žinai, eisiu, bet ne dėl to, kad tu liepei, o dėl to, kad netoli veidmainio negaliu būti.
Piktai užlipau į viršų.

Sakyčiau kaip senais, gerais laikais įsikibau į pagalvę ir apsiverkiau. Tikriausiai ne vien dėl to, kad kiek susipykau su tėčiu, bet dėl to, kas įvyko pastarosiomis dienomis. Turbūt, kad per daug visko susikaupė. Man visai negirdimai į kambarį įėjo Daniela. Dažniausiai
ji tokiomis akimirkomis visada sugeba mane paguosti, ir net tada kai nesinori šypsotis, priverčia tai padaryti.
-Žinai, aš turbūt vienintelė nieko nežinau,- prisėdo prie manęs.
-Turbūt.. Nes aš pati tik šiandien sužinojau, bet Bartas viską sutrukdė. Tiksliau atėjo manęs gelbėti per anksti.
-Bartas?- nustebo.
-Taip, negi ne tu jį atsiuntei?
-Ne.
-Nu jo. Tai iš kur jis apie viską sužinojo? Jis sakė, kad tu jam pranešei..
-Nežinau. Sakiau Kajui ir Vėjui.. Galvojau ką nors suregzti su jais. Na, kad tave iš ten ištraukti, supranti. Bet turbūt.. Kartais jie nepažįstami?
-Gal.. Kažkada kai žiūrėjau Barto telefoną, buvo ten kažkoks Kajus, kai ieškojau vienos mergos numerio.. Galbūt jie ir pažįstami. O jeigu tu pasakei Kajui, vadinasi Kajus pasakė Bartui, nes manau jis žino, kad su Bartu mes draugaujam.
-Gal,- susimąstė.- Žinai, man patinka Kajus..
-Manau, tu jam tu taip pat patinki.
-Jis man net labai patinka..- toliau sėdėjo užsisvajojusi,- bet nemanau, kad aš jam patinku.
-Kodėl?- nusivaliau ašaras.
-Turbūt todėl, kad jis įsižiūrėjęs kitą..
-Kodėl taip manai?- išsprogdinau akis.
-Na nežinau.. Žinai jei atvirai, kažkodėl manau, kad jis įsimylėjęs tave. Nes kai šiandien užsiminiau apie pagalbą tau, prieš tai jis minėjo esąs labai užsiėmęs. O kai pasakiau, kad jos reikia tau, jis pareiškė – “gal ir galėčiau, darbai nėra tokie svarbūs“. Nežinau, visa tai man labai keista..
-Dar betrūko vieno gerbėjo,- ištariau.
-Tu jų kaip ir visada turi be galo daug.. Aš niekada tiek neturėjau ir manau, kad niekada neturėsiu.
-Būk optimistė. Pirmiausia manyk, kad tu jam patinki ir antra, kad vaikinų dar turėsi tiek, kiek neturėjo niekas.. Juk kam juos keitinėt – jei myli, su vienu gali būti nors ir amžinybę,- įsijaučiau.
-Gerai, gana neerzink,- pyktelėjo ši,- džiaugiuosi bent tiek, kad priverčiau tave pamiršti problemas kurios buvo vakar ir šiandien.
-Juk pati žinai, kad tai tau kuo puikiausiai sekasi.
-Mhm,- nusisuko.
-Įsitikinkim ar tu jam patinki,- pasiūliau,- paskambink jam ir pasikalbėkit apie tai telefonu, o jei siūlys susitikti sakyk, kad negali. Dabar tu tikrai negali, aš tavęs neišleisiu.
-Ir pati žinai, kad jeigu jis man pasiūlytų susitikti, aš tikrai mielai eičiau. Tai ne, specialiai man neleidi,- nusijuokė,- Bet šį kartą reikia kai ką padaryti visiškai kitaip. Aš paklausysiu tavo patarimo ir paskambinsiu jam.
- Gerai!- padaviau jai savo mobilųjį telefoną.
Ji surinko jo numerį kurį jau spėjo įsiminti per tiek laiko ir įjungė garsiakalbį.

*DANIELOS VARDU*

- Alio?- kiek pridususiu balsu atsiliepė.
- Labas, Kajau,- pasisveikinau.
- O, sveika, Daniela,- nusijuokė,- kaip Edita? Jai viskas gerai? Ji jau grįžo?
- Taip, jai viskas gerai, nesijaudink. Ji namuose, kalbasi su tėvais.
- Džiaugiuosi tada.- atsiduso.
- Klausyk, Kajau, aš nebegaliu daugiau,- kūkčiodama ištariau.
- Kas yra?- nustebo.
- Na, aš tau greičiausiai jaučiu tai, ko tu nejauti man.. Na supranti apie ką aš.
- Tu mane myli?- nustebo.
- Taip,- sunerimau,- o ką man jauti tu?
- Hm,- akivaizdžiai sunerimo,- nežinau. Turbūt kol kas esi man tik draugė.
- Tik draugė?- ir vėl sukūkčiojau.
- Na taip.. Nepyk, bet aš tau bent jau kol kas tikrai nejaučiu to ką tu jauti man.
- Tai kam tu jauti tai, ką aš jaučiu tau?- sulig šiais žodžiais širdis pradėjo labai stipriai daužytis.
- Negaliu tau to sakyti.
- Nagi pasakyk, aš noriu žinoti, kas yra geresnė už mane. Nagi!- raginau jį.
- Tu supyksi.
- Ne. Sakyk!!- skatinau jį.
- Tu ją pažįsti.
- Dar pasakyk, kad Edita. Nors ne, ji tikrai nebus tavo įsižiūrėtoji panelė.
- Būtent ji.
- KĄ?!- apsižliumbiau.
- Sakiau, kad reikėjo neklausti.. Nenorėjau tavęs įskaudinti arba priversti galbūt dabar neapkęsti arba manęs arba tavo geriausios draugės Editos.
- Jos tai tikrai nesiruošiu neapkęsti, ji dėl to nekalta,- gyniau ją,- bet dėl tavęs nežinau..  Galvojau priversti tave tai pripažinti bus sunkiau.
- Na, kaip matai aš lengvai pasiduodu prisipažinimui.
- Pastebėjau. Gali atsakyt bent į paskutinį klausimą?
- Na?
- Ar tu ją myli nuo pat to laiko, kai jūs priėjot prie mūsų?- pradėjau uždavinėti keistus klausimus.
- Ne.
- Tai nuo kada? Ir kodėl? Kodėl įsižiūrėjai ją, bet ne mane?
- Daniela, nepradėk.. Tu tikrai sunkaus būdo.
- Ak taip?
- Taip.
- Tada tu dar nesusipažinai su mano sunkiu būdu,- supykusi baigiau pokalbį.

*Editos vardu*

- Na, ką sakė?- pradėjau klausinėti.
- Sakiau!! Sakiau, kad jis tave myli,- priekaištavo.
- Ar aš dėl to kalta, kad tu ant manęs staugi vos ne taip, kad būtų galima išgirsti iš už kilometro?!
-  Kalta!!
- Aišku, žinosiu,- atsistojau nuo lovos,- tai gal aš dar kalta esu dėl to, kad Bartas neįsižiūrėjo tavęs?
- Jis man nepatinka ir niekada nepatiko!
- Nepatinka kaip vaikinas ar kaip žmogus?- piktai pasižiūrėjau.
- Ir kaip žmogus ir kaip vaikinas.
- Tu dar turi galimybę atsiimti žodžius,- supykau.
- Ne, pasakiau taip kaip yra. Mantas tau buvo geriausias.
- Tai dabar gini jį?
- Neginu.
- Kurgi ne! Laikiau tave drauge, o pasirodo tu man visiškai nieko nesakei. Nei ką galvoji, nieko. O dabar kai tau patinkančiui vaikinui į akį „įkritau“ aš, tai keli pavydo scenas?
- Tu niekam tikus!
- Tai kam bendrauji? Daniela, neerzink manęs,- vis labiau įpykau.
- Niekas nieko neerzina,- kėlė balsą prieš mane,- tu dar nežinai, ką apie tave galvoju. Tu mane visada visur įveli!
- Tai jei taip, dink iš mano namų ir pasišalink iš mano gyvenimo, jeigu aš tavajame esu klaida.
- Būtinai,- piktai išrėžusi trenkė durimis ir nulipo žemyn.
- Ir, kad daugiau tavęs čia nematyčiau!- atidariusi duris surėkiau.

Visgi nesusitvardžiusi nulipau žemyn. Visi į mane keistai žiūrėjo – Daniela sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į mane pilnu pagiežos žvilgsniu, jos mama – nesuprantančiu kas vyksta, mano tėtis – įsižeidusiu, o mano mama iš vis buvo nuleidusi akis.
- Aš tau sakiau dingti iš čia,- parodžiau pirštu į Danielą.
- Ne dėl tavęs čia esu, nesiparink.
- Mano namuose, TU esi nepageidaujama.
- Gal gali užsičiaupt?- tildė mane ji.
- Rimtai, Edita, nusiramink ir bent minutei.. patylėk,- įsikišo mano mama.
- Kas atsitiko?- apsidairiau.
- Mirė mano tėtis, tas ir atsitiko.
Nutilau ir šį kartą pasijaučiau kaip paskutinė debilė kuri iškėlė didžiulį skandalą būtent tokiu metu ir tokią akimirką. Dabar pastebėjau, kad visų akyse sužibusios ašaros. Tokiu momentu nežinojau kaip pasielgti – paguosti Danielą kai mes su ja susipykome lyg maži vaikai, ar palikti ją ir nebandyti pagerinti situacijos. Pasirinkau pirmą variantą – priėjau prie Danielos, apkabinau ją ir tyliai į ausį ištariau:
- Viskas bus gerai.
Ji taip pat mane kaip draugė apsikabino, stipriai, stipriai ir pradėjo verkti. O aš ją guodžiau. Vis kartojau „Neverk, yra kaip yra“ nors ir pačiai buvo sunku sulaikyti ašaras. Visgi jos tėtis man visada buvo geras, kai reikėdavo padėdavo.. O dabar vienu žmogumi žemėje, tarp kitko geru žmogumi žemėje mažiau.
- Aš turiu važiuoti viską sutvarkyti,- šluostėsi ašaras Danielos mama.
- Mes su juo tau padėsim,- pasiruošė mama.
Jie greitai išnyko iš kambario. Išvažiavo.
O mes su Daniela kalbėjomės, kaip senais gerais laikais. Stengiausi ją lyg atitraukti nuo realybės, kad ji bent trumpam pamirštų tai kas įvyko. Nors iš tiesų žinau, kad tas jausmas kai tau pasako, kad mirė artimas žmogus yra vienas iš sunkesnių kuriuos reikia „pernešti“ žmogui.
- Atleisk už šiandien,- ėmiau atsiprašinėti.
- Niekis. Čia juk kalta aš, ne tu.. Aš iškėliau per daug didelę sceną dėl meilės ir va kaip mane nubaudė.
- Ne, nekaltink savęs.. Negalima taip. Juk tai buvo visai nesusiję su tai, pati žinai.
- Žinau, na, bet.. Ai, yra kaip yra, juk teks gyventi toliau.
- Būtent. Tu visiškai teisi!
Galiausiai išsikalbėjom apie gyvenimą. Man su Daniela visada patinka diskutuoti tokiomis temomis – kuri įdomiau pasamprotaus, apmąstys ar ką nors įdomesnio pasiūlys.. Būtent kalbant apie tai mes abi fiziškai atsipalaiduojam. Tuo mes ypač panašios. Kaip ir visada mūsų šnekas pertraukė Danielos mama, kuri ją išsivežė į šarvojimo salę. O tuo aš pasinaudojau – per tiek laiko nusprendžiau susitarti susitikti su Bartu, tiksliau paprašiau, kad jis atvažiuotų pas mane. Ir po dešimties minučių skambutis į duris.
- Atvažiavau kaip galėdamas ankščiau,- atsiduso.
- Matau, viskas gerai. Užeik ir prisėsk,- nusišypsojau.
Jis man padavė savo striukę, kurią aš pakabinau ant pakabos. Išviriau arbatos, visai neskubėjau ir galiausiai prisėdau.
- Džiaugiuosi, kad grįžai,- nuoširdžiai ištariau.
- Turėjau grįžti, juk tau grėsė pavojus.
- Kad jau taip,- užsigalvojau,- kas tau pasakė?
- Daniela.
-Ne, Bartai, ji tau nesakė,- nusišypsojau.- Gal gali nemeluot ir pasakyt, kas tau iš tiesų pasakė?
- Tu supyksi.
- Šiandien susipykau su tėčiu. Su Daniela, bet susitaikiau. Tai žinai, pykti nenoriu, bet tiesą žinoti noriu.
- Mantas. Jis man pats paskambino.
-Kaip tai?- nustebau,- jis tau?
-Taip, jis man. Dar prisimenu, kai ramiai atsiliepęs į jo skambutį išgirdau „ Gelbėk savo Editą, kol ji dar gyva“.  Aš nesupratau tik vieno, kodėl jis pasakė man, kai aš buvau toli, o ne kam nors, kas buvo visai šalia?
- Tai jis tau kažką sutrukdė?- bandžiau jį „pagauti“.
- Ne. Aš juk gydžiausi.
- Hm. Tai tada kodėl tu toks nepatenkintas?
- Viskas gerai, aš juk nepykstu. Tiesiog kažkaip nesitikėjau, kad jis skambins man.. Juk jis nekenčia manęs, kad aš tave iš jo atėmiau. Greičiausiai jo planas buvo mane nudėt, bet atvykau per greitai.. Jis neturėjo laiko pasiruošti.
- Galbūt. Pasakyk man vieną dalyką.
- Kokį?
- Ar tu pažįsti Kajų?
- Pavardė?
- Kajus Šimkevičius.
- Taip.
- Tai pasakyk man dar vieną dalyką.- nusijuokiau.
- Kokį?
- Tu žinai, kad jis mane myli?
- Jis? Tave? –nusijuokė,- kokius bajerius čia skaldai.
- Tai rimta. Jis pats prisipažino.
- Kada spėjo?
- Šiandien.
- Na aš viską išsiaiškinsiu, nesijaudink. Tavęs jam tikrai neatiduosiu. – šyptelėjo.
- Žinau. Todėl tave ir myliu, nes tu vienintelis, kuris mane brangina.
Jis mane apkabino. Dar valandėlę šnekučiavomės, kol galiausiai Bartas išvažiavo. Aš susiradau tamsius džinsus, tamsią palaidinukę ir batus, viską apsivilkusi ir apsiavusi išvažiavau į šarvojimo salę. Ten – visą laiką sėdėjau prie Danielos, žiūrėjau kaip ji kūkčioja ir nesusitramdžiusi prie jos prisijungiau ir aš. Tyloje pasėdėjau porą valandų, kol pagaliau laikrodis išmušė dvyliktą valandą. Rytoj dar nusprendžiau į mokyklą neiti – reikės išsiaiškinti kelis reikalus su Mantu, Bartu ir Kajumi (visais trimis mano gerbėjais), vėl atvykti ČIA, guosti Danielą ir pagaliau.. Ruoštis gruodžio aštuntai – mano devynioliktam gimtadieniui. Nors kokia čia jau šventė – Daniela vis tiek bus be nuotaikos, bet gal bent prasiblaškys.

Po valandos parvežiau visus namo. Šį vakarą kaip niekad apie viską susimąsčiau. Apie vertybes. Kažkodėl. Viena iš jų – šeima. Bet gaila, aš jos saugoti nemoku – susipykau su tėčiu. Rytoj dar laukia atsiprašymas. Išmokau vertinti draugus, juos suprasti. Galbūt, sakyti, kad tai išmokau yra kiek per drąsu. Tiesiog supratau, kad su Daniela niekada nebendravau taip atvirai kaip atrodė. Ji niekada nepasakydavo, kas manyje blogai, kas jai nepatinka, nes aš tiesiog nenorėdavau to girdėti. Galų gale supratau, kad lengva prarasti draugus. Tiesiog vienas neteisingas žodis ir tu jo netekai. Nors tikri draugai niekada nepyksta dėl to.. Nebent aš dar nežinau, kas yra tikras draugas.

Edita.

2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Informacija

Labaass!
Turbūt visi žinot, ką aš visada rašau, arba bent dažniausiai rašau informaciniuose pranešimuose. Šį kartą viskas tas pats - informacija apie naująjį įrašą ir visa kita..

Taigi jūs jau nuo ketvirtadienio laukiat naujo įrašo (na, tai nėra daug) ir kai kurie man pradėjo rašyti, kada naujas įrašas. Nagi, nerašykit! Nesijaudinkit, be įspėjimo istorijos nemesiu, įrašas bus kai atsiras laiko savaitės bėgyje. Visada tai žinokit, juk ne vasara, ne atostogos, kad galėčiau nuo ryto įrašą rašyt.. Manau suprantat? :) Ir tikiuosi sutarėm? Kai bus tada bus, nespauskit manęs, nes kai spaudžia ir ragina - "RAŠYK, RAŠYK" niekada manęs neraginkit, nes tada įrašas gaunasi prastas.. Kaip ir buvo su tuo kurį perrašinėjau..

Na, o informacija apie naują įrašą yra ta, kad jis pasirodys šiandien po poros valandų arba rytoj - kaip man pavyks, nežinau ar šiandien spėsiu ir ar pavyks viską išdėstyti.

Taip pat noriu jūsų paklausti, kaip būtų geriau - ar rašyt vienos dienos įvykius per vieną įrašą (kuris būtų žiauriai ilgas) ar per du? Kaip jums patogiau?

Aš asmeniškai manau, kad patogiau per du, bet man per du daugiau žaidimo, bet nesvarbu. :D

Tad išreikškit nuomones - man svarbu ir reikalinga tolimesniam istorijos "gyvenimui".

Ačiū.

O dabar kviečiu laukti naujo įrašo, nepamiršti pakomentuoti (kai jis bus) ir kai kurie piktieji anonimai - nesikabinėkit prie to, prie ko net nereikia kibti. Niekas nuo nieko nekopijuoja, siužetai skirtingi, kažkada panašius įvykius rašiau savo senose istorijoje, tad kaip sakoma "Ninada lialia". Aš žinau kaip yra ir nebūtina manęs smerkt nežinant tiesos.

Ačiū.
Monika. :*

2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

27 įrašas. Pagrobimas

Gruodžio 4 diena (tęsinys)

Pamažu jaučiau, kad mane kažkas laiko ir neša. Vos po kelių akimirkų pajaučiau, kad žvarbus vėjas velia man plaukus. Bet kas keisčiausia, dar niekada nepatyriau to jausmo kai negalėjau atsimerkti. Lyg viduje viską jaučiau, bet to pasakyti žodžiais negalėjau. Taip pat kaip ir atsimerkti. Galiausiai pajutau, kad aplinkui nustojo pūsti vėjas, pagaliau pajutau šiltą ir kiek "banguotą" paviršių.. Ir galiausiai tai, kad kažkur važiuoju.
-Turiu ją,- ištarė grobikas telefonu.- Taip, aš ją ten ir vežu.- atsakė,- gerai, viskas, negaliu kalbėt.
Galiausiai mašina sustojo. Kažkur. Mane ir vėl paėmė ant rankų ir nešė link greičiausiai kažkokio pastato. Nes vos atidarius duris pajutau šilumą. Bet mano kūnas buvo vis dar be sąmonės. Pagaliau antrą kartą per šiandien pajutau tvirtą paviršių. Ir gulėjau. Ilgai..

*Tuo tarpu ligoninėje*  (Danielos asmeniu)

Mama žvilgtelėjo į laikrodį. Jau kaip aš išėjusi buvo praėjęs daugiau nei pusvalandis.
-Kažin kur ji taip ilgai užtruko,- pradėjo nerimauti mama.
-Nežinau,- Daniela taip pat nustebo.- Einu pasižiūrėti, gal kur nors ligoninėje pasiklydo,- bandžiau kiek pajuokauti.
Aš greitai išėjau iš palatos, apvaikščiojau ligoninę kol pagaliau man teko nueiti prie seselės. Aš pradėjau klausinėti ar seselė nematė tamsiaplaukės merginos, kuri buvo su džinsais, šviesia striuke. Ir seselė pareiškė:
-Mačiau. Klausė kur yra tualetas. Bet daugiau nemačiau, kad būtų grįžusi. O kas yra?
-Ji negrįžo. Gal matėt ką nors įtartino? Na vaikiną, ar ką nors.. Kas paskui ją vaikščiojo?- vis su didesniu jauduliu klausinėjau.
-Na taip.. Ėjo ten kažkoks tamsiai apsirengęs, aukštas, tamsiaplaukis. Sakyčiau gal tarp devyniolikos dvidešimt trejų metų..
-Palaukit, parodysiu jums jo nuotrauką.
Išsitraukia telefoną, greitai įsijungiau facebook kadangi tik ten buvo juo nuotrauka. Radau vieną kurioje aiškiau matėsi veidas ir parodžiau jo nuotrauką.
-Taip, manau šis.
-Aišku, ačiū,- sunerimusi padėkojau iri nubėgau į palatą.
Vos įbėgau, visi į mane sužiūro.
-Na, radai Editą?- paklausė jos mama.
-Ne.. Ir jos čia nėra.. Tikriausiai.
-Kaip tai nėra?- atsistojo jos mama
-Seselė sakė, kad ji negrįžo, o paskui ją vaikščiojo vyriškis..
-Ką tu čia fantazuoji, Daniela?! Tai visai nejuokinga,- kiek pyktelėjo ši.
-Aš visiškai rimtai.. Aš žinau, kas ją pagrobė.
-Pagrobė? O Dieve šventas,- susiėmė už širdies,-Kas?
-Manau, kad Mantas.. Tiksliau esu tuo beveik įsitikinusi.
-Tai ko mes laukiam? Vykstam į jo namus!- įsikišo Editos tėtis.
-Ar jūs tikrai manot, kad ten jis ją vešis?- nustebau.
-Tai kur daugiau?
-Kažkur kitur, bet tikrai ne į savo namus.. Niekas taip nedaro,- burbtelėjau,- manau,-pridūriau.
-Gerai, mes su Almantu važiuojam į policiją,- ši priėmusi drastišką sprendimą net nesuvokė, kad viską gali pablogint..
-Palaukit, gal grobikas dar paskambins? Na, Mantas.
-Argi tu taip manai? Neskambins jis. 
-Manau, jam reikia išpirkos,- prisiminiau Editos žodžius, kai ji sakė, kad nugirdo kažką apie dalis.. Kalbama buvo greičiausiai apie pinigus.
-Tiksliai,- iš delno sau neskausmingai "trenkė" per kaktą mama.
-Gerai ką darom?
-Aš siūlau, dar palaukim. Valandą, pusantros.. Žiūrėsim kas bus Juk jis jos nenuskriaus.
-Gerai, bet tik valandą, ne daugiau,- stengėsi nusiraminti Rita. (toks buvo Editos mamos vardas)

*Tuo tarpu vietoje, kur buvo Edita*

Pagaliau pradėjau pabusti. Sakyčiau, kad dar buvo pakankamai sunku atsimerkti, tačiau po truputį, truputį.. Atsimerkiau. Vieta kurią mačiau savo akimis tai vieta, kurios niekada gyvenime nesu mačiusi. Bet čia gražu. Baltos lubos, kurioje buvo "įstatytos" lemputės, šviesiai rudos sienos, kurios sakyčiau suteikia šilumą.. Nėra čia jau taip blogai. Na, bet negalvojant apie tai buvau priversta atsistoti ant kojų. Kiek sukosi galva, bet laikydamasi už šone esančių daiktų pasiekiau arką. Atsistojusi prie jos šono išgirdau tuos pačius girdėtus balsus.. Taip, vienas Manto, o kitas jei neklystu.. Anos.
-Ką dabar darysim?- pasiteiravo Mantas.
-Jiems jau paskambinau, sakė, kad jau galėsim skambinti išpirkos.- pasiėmusi sruogelę plaukų juos sukiojo aplink pirštą Ana.
-Nežinau, nežinau. Visa šitai man skamba taip netikroviškai. Na žinai, niekada nemaniau, kad tai padarysiu jai.. Merginai kurią mylėjau ir kurią vis dar myliu.
-Nereikia čia tų melodramų, brangusis. Turi Adriją - jei norėsi turėsi ir mane. Žinai, kad aš tave myliu.- mirktelėjo.
-Žinau,- jam priartėjus arčiau jos, jų lūpos susilietė.
"Dieve, negaliu žiūrėt,  koks jis dviveidis!" mintyse sau ištariau.
-Na, tai eime prie darbo? Tu savo darbą žinai, o mano darbas ją saugoti iki rytojaus.- išlemeno Mantas.
-Gerai. Aš važiuoju. O tu su ta lape būk atsargus, jos gudrios.
-Žinau, žinau,- nusijuokė.
-Gerai, lekiu,- pakštelėjo jam į skruostą ir taip pat kaip greitai atsirado mano gyvenime, taip greit ir išnyko iš namų. (bet ne iš gyvenimo)
Galiausiai pro arkos šoną stebėjau Mantą. Jis išsivirė kavos ir kas keisčiausia net nežvilgtelėjo į būtent kambario kuriame buvau aš pusę! Vos išsiviręs kavos atsisėdo prie stalelio ir pradėjo dainuot?! Jis niekada prie manęs nedainuodavo.. O kas svarbiausia pasirodo, kad jis turi visai gražų balsą. Pagaliau užsižiopsojusi per daug sugalvojau, kad reikia atsigult į lovą, nes jeigu jis ateis ir užtiks mane stovinčią bei supras, kad visko klausiausi..Man geruoju nesibaigs.


Ir lyg žinodama, atsiguliau laiku. Į kambarį išdidžiai įžengė Mantas ir aš apsimečiau,jog prabundu.
-Kaip tik laiku,- ištarė.
-Kas laiku?- piktai atkirtau.
-Na pabudai, galėsim pasikalbėti, kol grįš Ana.
-Gerai pasikalbėkim,- paėmiau jo rankas ir įspraudžiau savąsias.
-Ką tu darai?- kreivai pasižiūrėjo Mantas.
-Kaip tai ką.. Negi nematai?- bandžiau jį apsukti aplink pirštą.
-Tu flirtuoji su manim?- nusišypsojo.
-Galbūt,- prisitraukiau jį arčiau už marškinėlių,- Nagi, žinau, kad tu manęs nori..
Planas pavyko. Mantas pradėjo mane bučiuoti. Jo bučiniai man priminė senus laikus.. Nors ir kaip iš visų jėgų norėjau jam trenkti, atstumti, bet tai buvo vienintelė mano proga pabėgti. Todėl apsimečiau, jog mėgaujuosi jo bučiniais.. Nors ir kaip jo nekenčiau..

Kuo labiau, tuo Mantas vis aistringiau mane bučiavo, kol galiausiai mintyse suskaičiavau iki penkių ir spyriau jam į tarpkojį. Žinau, galbūt tai atrodo juokinga, bet tai buvo vienintelis būdas atitraukti jį nuo manęs.
-Sudie, avigalvi!- piktai surikus užsidėjau batus ir bėgau pro duris.
-Ateini čia!- puolė bėgti paskui mane laiptais žemyn.
Tarp kitko, vieta kurioje buvau buvo gražus namas, bet Mantas pasielgė visiškai.. Neprotingai, kadangi durys buvo užrakintos, bet raktai - durų spynoje. Greitai atsirakinau ir puoliau bėgti. Vietos tiesą sakant nežinojau - aplink buvo pilna medžių, bet bėgau į mišką. Ten manau, kad jis manęs neras, nes miškas didelis. Bet aš eilinį kartą suklydau - pasižiūrėjau už nugaros. Jis vis greičiau artėjo link manęs. Kas keisčiausia, jis jau buvo ant pečių užsimetęs striukę. Jis iš tiesų greitas! Galiausiai sukaupiau visas jėgas, įkvėpiau ir sustojau.
-Tu manęs nesugausi! Niekada!- piktai ištariau ir pakėlusi nuo žemės akmenį mečiau į jį. Taiklumu pasižymiu - pataikiau į petį.
Įbėgus į miško tankmę pamačiau, kad aplinkui buvo daugybė medžių kurių kamienai buvo stori ir tinkami pasislėpti man. Nubėgusi kuo toliau į miško vidurį atsistojau prie storo kamieno, kuris man atrodė, jog pakankamai gerai paslepia mano kūną.
-Aš tau nieko nedarysiu, išlįsk,- stengėsi mane išvilioti Mantas.
Alsavau. Nuo bėgimo be galo pavargau, padusau, gavau "pompą". Pasižiūrėjusi pro kamieno šoną pamačiau, kad Mantas visai arti, todėl turėjau kvėpuoti kuo tyliau.

Man nepasisekė. Oras "užkuteno" nosį ir aš nusičiaudėjau. Jis išgirdo ir pribėgo prie medžio kuris buvo šalia to kurio buvau aš. Antrą kartą sukaupiau jėgas ir bėgau. Bėgau kuo tolyn, kol pagaliau pribėgau kažkokį kiemelį. Manto nematyčiau. Pradėjau sukinėtis, kol galiausiai Mantas mane stipriai sugriebė, o aš spurdėjau kaip žuvelė.
-Nejudėk, arba nudėsiu,- įrėmė į mane pistoletą.
-Gerai, ramia, ramiai,- išsigandusi raminau jį. - galim ir be žudynių..
-Sakiau, kad nepabėgsi, ne toks aš kvailas. Juk žinau kur veda šis kelias.
-Pasakyk ko nori iš manęs.
-Daug ko.
Kažkada lankiau karate. Ir dabar tai panaudojau. Pistoletą numečiau ant žemės (rankų mostų dėka) ir bėgau kuo toliau nuo jo. Galiausiai pribėgau gatvę, akis spigino saulė. Truputį susisuko galva, bet šiaip orentuotis dar galėjau. Mano nelaimei, sustojo mašina. Tos žaviosios, blondinės kalės Anos mašina. Ji mane suėmė už rankos, stipriai laikė rankomis, ir vedė prie Manto. Ji buvo per stipri, kad galėčiau ką nors padaryt.
-Mantai, tu apgailėtinas. Nesugebi šitos mergiotės išlaikyt.
-Ji pabėgo, spyrė man,- puolė teisintis.
-Nesvarbu. Tavo laimei laiku pravažiavau. Jos tėvams skambinau, sakė praneš kai turės tai ko mums reikia.
-Puiku.
-Ką jus jiems sakėt?- įsikišau.
- Nesikišk. O dabar, mielasis Mantai,  vesk šią mergą ir surišk, kad nepabėgtų, ar šiuo darbu užsiimti man?- lyg kokią šiukšlę mane pastūmė link jo.
-Būk gerutė,- suėmęs mane meiliu balselius ištarė.
Apspjoviau jį.
-Dar ko.
-Pasakiau, būk gerutė!- suspaudė mano ranką.
-Man skauda!- piktai ištariau.
-Nepyk,- trenkė man taip, kad kaip ir netekau sąmonės.
Galiausiai mane nusitempė atgal į namą, surišo kojas ir rankas stipria virve ir paliko.
-Pūk iki rytojaus,- įžengusi į kambarį ištarė blondinė, bet tai buvo ne Ana..

*Tuo metu Editos šeimoje (Danielos vardu)*


Visi, Editos namuose susėdę prie stalo svarstė, kur mano draugė galėtų būti. Jos mama nesiliovė verkti, skambino Eglei, kalbėjo su ja, klausinėjo, ar ji arba Lauris žino ką nors apie Manto slėptuvę. Deja niekas nieko nežinojo, todėl visi su neramumu sėdėjome ir laukėme ko nors.. Antro skambučio, ar kažko.
-Viskas, pranešiu policijai,- neištvėręs kumščiu į stalą trenkė Editos tėtis.
-Reikia palaukti antro skambučio.. Manau, kad jeigu paskambinsime policijai,- atsidusau,- jai tai gali pakenkti.
-Gal tu ir teisi,- kūkčiodama sutiko jos mama.
Galiausiai bediskutuodami nusprendėme, kad šiandien nieko nedarysim, kadangi nieko nepasieksim. Tik rytoj.. Galės kas nors pavykti. Manau, kad šį kartą be Kajaus ir Vėjo išsiversti nepavyks.

*
Edita.

2012 m. vasario 22 d., trečiadienis

Žinutė nuo Monikos :b

Labas vaaaakakaras!
Kaip laikotės? Tikiuosi,kad visi sveiki kaip ridikai! Nes aš tai nelabai.. :/

Na, bet nekalbant apie tai noriu jums pranešti ir truputį atsiprašyti, kad šiandien jus suklaidinau, jog parašysiu naują įrašą.. Parašiau daug, bet ne viską, o jau turiu eiti nuo kompiuterio, kadangi labai labai skauda galvą, negera, turiu temperatūros.

Taigi rytoj TIKRAI NAUJAS ĮRAŠAS, nes rytoj jį pabaigsiu, patobulinsiu ir jums įkelsiu!
Nepyksit? :)*
Labos! ♥


2012 m. vasario 20 d., pirmadienis

26 įrašas. Nelabai sėkminga diena

Gruodžio 4 diena

Pabudau dėl skambučio į duris. Kažkas, lyg pakvaišęs spaudinėjo mygtuką ir tas pypsėjimas mane užkniso, todėl buvau priversta išsiversti iš guolio. Įsispyriau į šiltas, minkštas šlepetes ir nušlepenau žemyn. Priėjau prie durų ir žvilgtelėjau pro akutę. Mačiau tu pažįstamus veidus. Tai buvo mano mama ir tėtis. Neatidaryti juk negalėjau.
-O, grįžot!- atidariusi duris nuotaikingai ištariau.
-Grįžom, kiek ankščiau nei planavom,- pradėjo lyg teisintis mama.
-Kodėl?- žvilgtelėjau į tėti.
-Ai.. Išvažiavo.. Pas gimines, sekmadieniui. Taip jau pavyko, nors tarėmės kitaip,- nuobodžiai pasakojo mama.
-Aišku,- visiškai nesusidomėjusi ištariau,- Gal padėt nusinešt daiktus?- šyptelėjau.
-Ne nereikia, aš nunešiu,- maloniai atsakė tėtis.
Apsidžiaugiau, kad pagaliau be manęs namuose dar bus gyvų.. Kažkaip keista, kad vos pabudusi kambaryje neradau Danielos. Nei virtuvėje, nei miegamajame.. Buvau priversta užlipti į antrą aukštą ir atidaryti skaityklos kambario duris - ten jos taip pat nebuvo. Pasidarė kiek nejauku, kadangi ji greičiausiai išėjo be žinios. Lengvai nubėgau prie lovos, patikrinau telefoną, ten taip pat nebuvo gyvybės ženklo iš Danielos.
-Mama, neužtikai kur nors Danielos?- laikydamasi už laiptų turėklų paklausiau.
-Ne, o ji ką, vis dar buvo pas tave?- išsprogdino akis ši.
-Taip. Ką man vienai namie veikti?- prikaišiojau.
-Gerai, gerai,- susigėdo ir išraudo.
Apsisukau ir užlipau į viršų, pradėjau ruoštis. Norėjau pasivaikščioti viena.. Pamąstyti apie viską. Išsiploviau galvą, išsidžiovinau ir galiausiai apsirengiau. Lauke buvo bjaurus oras - snigo, o vėjas buvo labai žvarbus, todėl pirmą kartą šią žiemą prisiverčiau save pasiimti kepurę. Galiausiai išgirdau iš virtuvės mamos šūksnį:
-Edita, ateik!- garsiai šaukė.
Greitai nulipau laiptais žemyn ir pamačiau, kad mamos žvilgsnis buvo nukrypęs į ant šaldytuvo esantį raštelį.
-Manau, čia tau,- nuklijavo ir padavė.
Ir iš tiesų raštelis buvo skirtas man. Nuo Danielos. 
"Edita, neišsigąsk, kad manęs neradai, nenorėjau ryte tavęs žadinti, kai taip gražiai miegojai. Turėjau vykti į ligoninę, tėčiui infarktas. Susisieksim.

P.S. nepyk, paėmiau bet kokį lapelį kuris pasimaišė pats pirmas.

Bučkis."
-Na, kas ten parašyta?- trypčiojo mama.
Nieko neatsakiusi padaviau jai į rankas raštelį.
-Skaityk.
Mama perskaičiusi kiek sunerimo, tai buvo akivaizdžiai matoma iš jos elgesio. Jos akys lakstė iš vieno kampo į kitą, kol galiausiai sustojo ir žvelgė į laiptus.
-Almantai! Lipk žemyn,- pakvietė tėtį.
-Tuoj!- pasigirdo skardus balsas iš dušo.- Kai baigsiu maudytis.
-Ką darysi?- užseginėdama striukę klausiau mamos.
-Reikia juk į ligoninę nuvykt.. Žinai ir tau reikėtų, juk tu jo dukros geriausia draugė.
-Būtinai dabar?- su ironija balse išlemenau.
-Būtinai dabar. Vyksi su mumis.
Užpykusi atsisėdau ant sofos svetainėje ir pasiėmiau telefoną į rankas. Pirma žinutė kurią parašiau tai buvo Vėjui - kad susitikti greičiausiai pavyks tik vakare.Aplamai, jei iš vis pavyks. Antra žinutė kurią parašiau buvo Danielai. Pasiteiravau ar ji ligoninėje. Kvailas klausimas, aišku, kad bus ten. Taip ir yra.
-Gerai, aš irgi važiuosiu,- visgi nusileidau.
Mama persirenginėjo, pasišukavo, tėtis užsimetė ant pečių pūkinę striukę ir įsėdo į mašiną. Mama taip pat prie jo - į antrą keleivio vietą priekyje, o aš kaip vaikystėje - į galą. Galiausiai privažiavome "maximą".
-Eik nupirk sulčių ir ką nors savo nuožiūra,- iš piniginės traukė pinigus mama.
-Nereikia, pati turiu pinigų,- nepatenkinta išlipau iš mašinos.
Įėjau pro "maximos" duris, žmonių buvo daug, o tai jau mane nuteikė, kad eilėje teks stovėti ne minutę ir ne dvi. Į krepšį įdėjau ir pastačiau sultis, bandeles kurias ir pati mėgstu, tad manau, kad mėgsta ir jos tėtis.. O jei ne aš jas pati suvalgysiu! Pasiėmiau naują SIM kortelę. Kad Mantas nebeturėtų mano numerio.

Stojau į eilę. Kitoje eilėje pamačiau Edgarą, su Karolina. Jo mergina, mano drauge su kuria bendrauju mokykloje. Draugiškai nusišypsojau ir pamojavau. Nepastebėjau, kaip greitai eilė sumažėjo ir už pirkinius atėjo laikas mokėti man.
-Dvidešimt devyni litai ir penkiasdešimt šeši centai.
-Kortele galima?
-Taip,- davė man aparatą,- įdėkite kortelę.
Laukiau, kol galiausiai suvedžiau „pin“ kodą. Na ir apmokėjau. Susidėjau viską į piniginę, maišiuką ir išeidinėjau pro duris. Iš už nugaros mano ranką suspaudė vyriška ranka. Labai stipriai. Atsisukau. Išvydau Manto veidą.
-Skubi?- piktdžiugišku balsu pasiteiravo.
-Dabar jau taip,- stengiausi išsimuistyti.
-Mums reikia pasikalbėti.
-Mes neturim apie ką kalbėtis,- šyptelėjau ir ištraukusi ranką pagreitinau žingsnį.
-Taigi nepabėgsi,- bandė mane sustabdyti.
-Mašina man prie pat, problemų nuo tavęs pabėgt neturiu. Atstok, anonime.- priminiau jam tai.
Kaip pamačiau - jam tai nepatiko. Visa tai, kas buvo susiję su tais įvykiais kurie įvyko pastarosiomis dienomis.
-Šiandien dar susitiksim, patikėk.
Nusispjoviau į jo žodžius. Bet pasirodo, padariau blogai. Galiausiai atvažiavom į ligoninę. Į vietą, kurios nekenčiu vien dėl jos kvapo. Jis toks.. Mediciniškas! Žemyn laiptais lipo Daniela, greitai pribėgusi prie jos apkabinau ją.
-Sveika..- tyliai ištariau.
-Labas,- virpančiu balsu ištarė.
-Kaip tėtis?
-Sunkiai, bet laikosi..-kūkčiojo.
-Laikykis, viskas bus gerai,- raminau ją.
-Kuri palata?- įsikišo mama.
-Šimtas penkta, trečias aukštas.- atsakė Daniela.
-Gerai, pasakok kaip čia viskas kilo.. Dėl ko? Kada?- pradėjau klausinėti.
-Nežinau, ryte man paskambino mama, pranešė, tai nežadinus tavęs ir išlėkiau.. Sakė, kad viskas įvyko labai staigia ir netikėtai. Vakar iš vakaro gerai gerai,o dabar..- nusivalė ašaras.
-Ohh,- atsidusau,- nagi, neverk, negaliu į tave tokią žiūrėt!
Visgi priverčiau ją nusijuokt. Galiausiai prisėdome ant sofos ar kaip tą daiktą pavadint.. Ir kalbėjomės.
-Įsivaizduok, ėjau į parduotuvę, pirkau ko reikia ir spėk ką pamačiau..
-Ką?- susidomėjusi paklausė.
-Mantą.
-Eik tu? Rimtai?- nustebo.
-Nuu. Ir jis pristojo. Pastvėrė už rankos ir taip pirštus įspaudęs taaip stipriai laikė. Tai kaip žuvytė išspurdėjau ir išėjau. Pagreitinus tempą. Žinai, dabar bijau Marijampolėj iš viso būt.
-Nieko jis tau nepadarys.. O ką sakė?
-Ai, ar skubu ir sakė, kad vistiek nuo jo nepabėgsiu.
-Tipo ką gaudys, kaip tomas džerį?- išsprogdino akis.
-Tam asilui proto gali užtekt.
-Ei, asilai proto neturi!- pagaliau nusijuokė.
Galiausiai patraukėme link palatos. Danielos tėtis atrodė visai žvalus, jautėsi geriau, negu aš įsivaizdavau. Pasikalbėjom, pabendravom, pasijuokėm, ašarų jokių..
-Žinot, jūs gerai atrodot!- stengiausi pralinksminti.
-Tai kurgi ne, sveikas kaip ridikas..- šyptelėjo.
Pasijaučiau truputį nejaukiai, bet nieko.
-Aš tuoj ateisiu. Einu į tualetą.
-Gerai,- atsisuko į mane Daniela.
Tyliai išėjau iš palatos nenorėdama pažadinti kitų ten esančių. Kadangi neradau tualeto priėjau prie seselės, kuri man pasakė kaip rasti "pasakų namelį". Todėl lengvu žingsniu nuklydau "labirintais".
Man už nugaros, kažkas tyliu ir lengvu žingsniu vis artėjo. Bet neatsisukau. Galiausiai prie nosies prikišo servetėlę kuri dvokė amoniaku.. Pajaučiau, lyg galvoje plazdėtų drugeliai kol galiausiai netekusi sąmonės kritau ant žemės.

Edita.

2012 m. vasario 19 d., sekmadienis

25 įrašas. Susitikimas

Gruodžio 3 (tęsinys)

Važiuojant link paslaptingųjų garažų kartu su Daniela šnekučiavomės ir vis “tikinom“ save, kad viskas pavyks pagal planą. Bent jau viskas turėtų taip vykti. Galiausiai privažiavome paslaptinguosius ir savo praeitimi garsius garažus. Kas keisčiausia, kieme jau stovėjo gražaus dizaino, nauja, blizganti mašina. Turbūt tai jau jis? Galiausiai pažvelgiau į “Adidas“ LED laikrodyje rodomas valandas – jis rodė lygiai septynioliktą valandą. Pagaliau iš mašinos galo pasiėmiau kuprinę kurioje yra visi šiam reikalui reikalingi daiktai. Ten buvo ašarinės dujos, diktofonas kurį persidėjau į savokišenę, rankinis peiliukas, nosinaitės (man sloga!). Na, sakyčiau tai ko gynybai tikrai užtektų. Pasižiūrėjau į mobilųjį telefoną nebuvo jokio skambučio. O tikėjausi, kad anonimas paskambins pasitikslinti ar niekas nepasikeitė.. Galiausiai iš jaudulio per kūną perėjo šiurpuliukai.
-Na tai ką, eime?- tyliai sušnabždėjo Daniela.
-Palauk,- apsidariau,- girdi?
-Girdžiu ką?- nieko nesupratusi apsidairė.
-Tu ką rimtai negirdi? Kažkokie balsai.. Vyriški,- gąsdinau ją.
-Kur?!- išsigando,- aš nieko negirdžiu.
Staigiai nubėgau nuo jos toliau. Ji pradėjo dairytis ir manęs ieškoti. Na ir žinoma, aš tokia miela – iššokau ir išgąsdinau ją.
-Tu mane išgąsdinai!- piktai išrėžė.
-Pasižiūrėjau, kokioj tu būsenoj,- pradėjau gintis.
-Man viskas gerai, aš pasiruošusi, nebūtina manęs čia gąsdinti.. Nagi eime greičiau..- vos stumtelėjo mane.
-Gerai eime,- įkvėpiau oro.
Pamažu judėjome, bet laikėmės arčiau medinės tvoros, kad nepasirodytumėme kokioje nors šviesioje vietelėje ar panašiai. Šiuo atveju tvora tapo mūsų “draugė“ ir priedanga. Bet paėjus vos kokių dešimt metrų nuo mašinos Daniela sustojo.
-Kas yra?- vos girdimai sušnabždėjau.
-Gal pakvieskime Kajų ir Vėją?- pasiūlė.
-Tu ką?- nustebau,- tu jais dar pasitiki vos po vieno vakaro pabendravimo?
-Na, jie stiprūs.. Gal jei ką padėtų.
-Hm,- susimąsčiau,- gal tu ir teisi, bet.. Nežinau, nelabai noriu.
-Nagi, pasitikėkim jais.. Vis tiek jie man atrodo patikimi. Ne kokie sukčiai ar maniakai.. Nagi,- tikino mane.
-Gerai jau,- sutikau,- skambink greičiau, paklausk ar gali atvykti. Ir greit!- varčiau akis.
Daniela visada pasižymėjo miklumu. Greitai surinko numerį, kurį kaip supratau jau išmoko mintinai ir paskambino Kajui. Jis atsiliepė, girdėjau kaip jie kalbėjosi ir kaip supratau iš jų pokalbio – Kajus su Vėju po kelių minučių jau bus vietoje.
-Na? Ką jie sakė?
-Po penkių minučių bus čia.
-Gerai,- nusiraminau,- žinok, kad mums kiekviena minutė bus svarbi, nes dabar.. Juk vyksta pokalbis! Netikiu, kad mano gerbėjas ten bus vienas.. Žinai, aš pradedu nutuokti kas ten gali būti..- toptelėjau.
-Ir kas?- išpūtė akis.
-Negaliu dabar sakyti, kol dar to tiksliai nežinau ir dar kol neišsiaiškinau,- pradėjau išsisukinėti.
-Ei nu.- pyktelėjo,- jei jau abi į tai įtrauktos esame, tai gal malonėtum pasakyti?!
-Po visko, gerai?
-Ach,- atsiduso,- gerai. Ką su tavim daugiau daryti?
Galiausiai po mūsų pokalbio kuris truko pakankamai trumpai į kiemą įvažiavo graži “BMW“ mašina. Aš jas tarp kitko labai mėgstu. Pagaliau du gražuoliai išropojo iš mašinos ir bėgomis atėjo prie mūsų.
-Sveikos merginos,- vienu metu ir visai netikėtai ištarė Kajus su Vėju bei priėję arčiau pabučiavo į skruostus.
-Labas, labas,- dairydamasi ištariau,- na tai gal galim jums pasakyt ką sugalvojom?
-Klausom.
Pradėjau pasakoti viską nuo A iki Z. Ir labai greitai, kadangi tam laiko per daug nebuvo. Na ir šiaip, planas nebuvo toks super.. Ilgas. Galiausiai įsivedžiau jų numerius.
-Jei kas, aš pamajakinsiu.
-Gerai. O tai jei to nepadarysi, mes atvykom veltui?- užrietė nosį Kajus.
-Nee. Kokią nors veiklą šiame reikale atrasiu jums. Tik turėkit prie savęs telefoną. Daniela eis su manim.
-Ei, o gal aš eisiu su tavim, o ji liks su Kajum?- pasiūlė Vėjas.
-Hm. Galima ir taip,- “pakilnojau“ antakius.

Daniela susiraukė, bet matosi, kad buvo patenkinta. Juk Kajus ko tai jai pradėjo labai patikt.
Su Vėju atrodė, kad bus linksma. Pirmiausia aš bėgau paskui jį, o kadangi jis labai greitas kaip vėjas.. Vos pasivijau! Bet galiausiai pribėgome prie tvoros kuri buvo sulig garažais, jų sienomis.. Ten nusisukęs stovėjo paslaptingas vaikinas, kuris iš nugaros man kažką priminė.. Bent jau tai pamačiau pro tvoroje buvusį plyšį. Taip pat aplink ji sukiojosi keista ir nematyta blondinė bei brunetė. Jie apie kažką kalbėjosi. Iš pradžių tai išgirsti man buvo sunku, kadangi nuo jie kalbėjo per daug tyliai ir man tai išgirsti trukdė Vėjo alsavimas. Bet kai nuo jo pasitraukiau truputį atokiau nugirdau kai ką kompromituojančio.
-Ana, aš padarysiu savaip.
-Ne, brangusis, tu darysi taip kaip mes sutarėm.
-Gal galit užtilt?!- piktai atkirto nepažįstamoji.- Gal galiu į šį reikalą įkišti savo “trigrašį“ ir aš?
-Klausom tavęs, Nataša.
Tupėjau ir netikėjau tuo ką girdžiu. Kas ta Ana ir Nataša po galais?!
-Pažįsti jas?- pro tvoroje buvusią skylę parodžiau pirštu į jas.
-Ne. Bet atrodo matytos.. Man atrodo..- įsižiūrėjo,- čia Kajaus senos draugės, bet dabar tarp kitko jos jam jau priešės kaip ir jis joms..
-Iš kur jie pažįstami?- nustebau.
-Ai, kažkokie reikalai ten..- nutylėjo.
Nusisukau nuo jo ir vėl ausį priglaudžiau prie tvoros. Bandžiau įsiklausyti.
-Klausyk įdėmiai, Mantai, kai ji ateis į sutartą vietą, tu ją apsvaiginsi ir įkiši į mašiną. O kai ją pristatyti mums, mes padarysim su ją tai ką reikės. Nesijaudink, dalį sumos gausi ir tu. Aišku, jei viskas pavyks.
-Nu gerai,-sutiko.
WTF?!!! MANTAS?
-Sakiau, jis man kažkur matytas! Sakiau,- netyčia balsu pradėjau šaukti. Bet nelabai garsiai.
Deja, dėl to, kad tai ištariau pakankamai girdimai teko pasigailėti. Jie pradėjo įtartinai dairytis, nes.. Jie mane išgirdo! Gal ne tiek aiškiai kiek reikėtų, bet pakankamai tiek, kad įsitikintų jog čia kažkas yra. Kelias minutes tiek aš tiek Vėjas tylėjome. Stengiamės neišsiduoti, kad mes čia. Pagaliau tarp Manto, Natašos ir Anos užsimezgė pokalbis. Žvilgtelėjau į laikrodį, jis rodė septynioliktą valandą ir penkiasdešimt keturias minutes.
-Klausyk, Vėjau, aš einu pas jį. O tu stebėk mane iš čia. Grįžtu atgal pro ten kur atėjom, jei ką pamatysi, kada atbėgti mane gelbėti,- ironizavau.
-Gerai. Viskas bus gerai,- nusišypsojo.
Galiausiai bėgau link ten kur atėjom, kol galiausiai pasiekiau mašiną.
-Žodžiu, tas gerbėjas Mantas, Nataša ir kažkokia prieplauka Ana.
-Mantas? Tas tavo “ex“?- pasitikslino Kajus.
-JIS?- nustebo Daniela,- rimtai, kaip mes nepagalvojom..
-Tas pats. Aš taip ir maniau, kad ten jis. Gerai, palinkėkit man sėkmės, einu. Kaip supratau nori mane pagrobti ir gauti išpirką ar kažkas tokio. Eikit ten kur ėjau aš, ten yra Vėjas.
-Gerai, tik aš tuoj kai ką pasiimsiu.
Kajus nubėgo prie mašinos ir pasiėmė du ginklus.
-Išš.. Kur tu juos turi?- nustėrau iš baimės.
-Visada vežiojamės su savim.
-O dieve,- išbalau,- dar susišaudymų betrūko.
-Jei tik reikės,- pridūrė ir paskui save nusitempė Danielą.
Aš atsargiai bėgau link normalaus įėjimo link garažų. Ten stovėjo Mantas su kauke. Aišku manė, kad jo neatpažinau.
-Nagi, atėjau, o dabar rodyk savo snukį, asile,- piktai išrėžiau.
Apsidairiau. Mačiau, kad tvoros tarpeliuose blizgėjo šešios akys. Puiku, jie visi vietoj.
-O, Edita, atėjai,- dūsavo,- nagi, ar nori pamatyti mano veidą?
-Noriu, būtent dėl to čia ir atėjau,- apsimečiau kvailele.
Prie Manto priėjo nepažįstamasis, kažką pakuždėjo į ausį.
-Tai ką, draugelių prisivedei?- piktai išrėžė.
-Aš?- nustebau.
-Ne, aš.
-Nieko aš neatsivedžiau,- pradėjau “tirpti“.
Pasiėmiau rankas į telefoną ir išsiunčiau žinutę Danielai kur prirašytos nesąmonės. Mes su ja tariamės jei ji gaus būtent tokią žinutę, jie visi turi dingti kuo greičiau.
-Tai ką, pirmiausia mano vardas? Bus įdomiau..
-Taip, Mantai,- nusišypsojau.
Vos supratęs, kad aš viską supratau jis piktai artėjo prie manęs, o aš puoliau bėgti ir visai nepastebėjau, kaip iškrito diktofonas. Man negirdint Mantas ištarė kai nuo žemės pakėlė diktofoną.
-Prakeiktoji,- suspaudė diktofoną.
 Jis puolė bėgti paskui mane. Niekada nemaniau, kad jis taip pat labai greitas.. Panašiai kaip Vėjas. Bėgau, padusau, sustojau šone kelioms sekundėms, įkvėpiau normalaus oro ir bėgau toliau.. Kuo toliau nuo jo. Bebėgdama turėjau sustoti – kelią man pastojo ta kvaila blondinė Ana.
-Stok, kale!
-Traukis iš kelio, nevisprote,- pastūmiau ją ir prabėgau pro šoną.


Galiausiai pasiekiau kiemelį kur stovėjo mašinos. Vėjas manęs laukė. Greitai įlipau į mašiną ir jis velniškai greitai išvažiavo iš šitos prakeiktos vietos.
-Tau viskas gerai?- sunerimęs paklausė.
-Viskas gerai. Nepaisant to, kad padusau.. Na, bėgdama,- atsikosėjau.
-Nieko, krosas gerai,- nusijuokė,- viskas gerai. Tu žinai, kas jis.
-Taip, žinau, bet kas iš to? Juk policija jo nesuims, įkalčių neturiu.
-Tai sakai tu jų neturi..
-Na ne.
-O diktofonas?
-Myliu tave!!- apsidžiaugiau,- juk prieš eidama, bėgdama jį įjungiau. Būčiau visai pamiršusi..- pradėjau ieškoti jo savo kišenėse. Visas džiaugsmas išgaravo.
-Kas yra??
-JO NĖRA!- vis įnirtingiau krausčiau tiek kuprinę, tiek kišenes.
-Po galais,- nuleido galvą.
Visą likusį kelią buvau be nuotaikos, sėdėjau ir laukiau kada mane parveš namo. Aišku, dar pasakiau kur gyvenu ir galiausiai gražioji BMW sustojo prie mano namo.
-Ačiū už viską,- padėkojau.
-Neliūdėk, gal.. Kaip nors kitaip jį įduosim?
-Nemanau.
-Rytoj galėtumėm susitikti? Aš, tu, Kajus ir Daniela? Kur nors.
-Galim. Rytoj sekmadienis, į mokyklą niekam nereikia. Galėsim, bet dėl vietos susitarsime rytoj. Gerai?
-Gerai,- šyptelėjo,- tai aš gal jau važiuosiu..
-Ai taip, neužlaikysiu.- susigėdau,- dar kartą ačiū ir iki rytojaus.
-Iki,- mirktelėjo ir nuvažiavo.
O aš, po visko sunkiai ir lėtai ėjau link durų. Vos įžengusi pro duris negirdėjau nieko. Buvo tylu. Tyliai užlipau laiptais aukštyn. Buvo dvidešimt antra valanda, laikas prabėgo greitai. Daniela miegojo –ji buvo akivaizdžiai įmigusi taip stipriai, kad ją prikelti būtų buvusi problema.. Na, o ką dariau aš? Mečiau batus į kampą ir griuvau į lovą.