9 įrašas

Lapkričio 27 diena

Naujas rytas. Nauja dienos pradžia... su skaudančia galva... ir nieko neprisimenu,kas vakar buvo. Taipogi esu ne savo namuose,bet ši vieta man matyta. Taip,tai... Barto kambarys! Jau antrą kartą man tenka čia atsidurti ir iš tiesų man čia patinka. Dažniausiai jaučiuosi lyg būčiau savo namuose. Žvilgtelėjau į laikrodį kuris rodė lygiai dvyliktą valandą. Aišku iš karto supratau ką aš čia darau.. Net ir aiškinti nereikia.

-Labas rytas,mano gražioji miegale,-kol buvau užsimerkusi ir mąsčiau savo švelniais pirštų galiukais "pavaikščiojo" man per veidą Bartas.

Atsimerkiau. Jo nuostabią šypseną mačiau sau prieš akis. Ir tai buvo lyg mano varikliukas kuris mane vertė šypsotis. Ir aš nusišypsojau. Jis priartėjo ir pabučiavo mane. Pasijaučiau taip nuostabiai.

-Labas rytas,Bartai,-nusišypsojau plačiai plačiai.

Kol kas mes nekalbėjome,bet vos išlipusi iš lovos pamačiau,kad kitame kambaryje - Eglė su Lauriu.. Dar miega. 

-Kur miegojai?-paklausiau.

-Su manimi?-nustebau.

-Nee,o norėtum?-parodė man liežuvį.

-Nežinau,-nusijuokiau,-nemandagu rodyti liežuvį šiaip jau.

-Atleisk..

-Nepykstu,kvaileli,-nusijuokiau.

-Tai gerai. Matei,tie du balandėliai kartu miega..

-Haha,-nusijuokiau.

Tylėjau,nes grožėjausi juo. Jis tikrai labai gražus ir turi nuostabius veido bruožus. Man patinka į jį žiūrėti.. Į tą nuostabų ir gražų jo veidą, į jo gražias akis ir man tiesiog patinka būti su juo.. Tiesa dar nežinau,kas manęs laukia Havajuose,bet žinau,kad tai bus tikrai labai labai.. Nerealu! 

-Apie ką galvoji?

-Apie Havajus..

-Puiku. Jau rytoj anksti ryte išvykstame,manau tau reikėtų susidėti lagaminus,žinoma nepamiršk maudymosi kostiumėlio! 

-O taip,žinau,-nusijuokiau,-be to kur mes gyvensime?

-Hm. Mes gyvensime kartu su tavo sese ir Lauriu be to tokiame namuke,tad teks miegoti tau ir man vienoje lovoje kaip ir jiems. Manau tai tavęs negąsdina?

-Tikrai ne,-nusijuokiau.

-Džiaugiuosi.-nusišypsojo,-na tai kaip miegale,pasiruoši keltis,pavalgyti skanius pusryčius,važiuoti pas tave namo,susikrauti lagaminus ir šiandien būti likusią dieną pas mane?-paklausė.

-Žinoma.-nusijuokiau.

Tyliai apsirengiau,pavalgiau ir su Bartu nuvažiavome pas mane į namus susikrauti daiktų.. Tiesą sakant net nežinojau,kaip pasakysiu tėvams,kad savaitei išvažiuoju į Havajus.
-Labas!-linksmai tariau.
Atsakymo nesulaukiau. Manau,kad tai tikrai ne tėvų stilius ilgai miegoti. Apžiūrėjau kambarius jų nemačiau. Kiek susinervinau. Kur jie galėjo dingti? Juk sekmadienis, į darbą jiems tikrai šiandien nereikia..
-Bartai!!
-Kas yra?
-Gal kartais nutuoki,kur mano tėvai????
-Namie,ar ne?
-Tame ir esmė,kad ten jų nėra.

Bartas man padėjo jų ieškoti ir jų NĖRA. NAMUOSE JŲ NĖRA.
-Gal paskambink mamai arba tavo tėčiui?-pasiūlė
-O taip,tikrai! Visai pamiršau..
Paskambinau. Nerimas man vis kyla,nes ragelio nei mama nekelia nei tėtis.. Ir staiga.
-Taip?Klausau?-išgirdau tėčio balsą.
-Tėti,kur jūs?
-Mes,mieste, ruošiamės galbūt kur nors su tavo mama nuvažiuoti,o kas yra?
-Aš išsigandau grįžusi namo ir neradusi jūsų.
-Mums viskas gerai,brangioji.
-Kuo greičiau grįžkit,turiu kai ką pasakyt..
-Tai labai svarbu?
-Taip.
-Gerai. Po valandos grįšim.

Baigiau pokalbį ir man jau dabar buvo ramu. Bartas man padėjo susidėti lagaminą,pasiėmiau maudymosi kostiumėlį. Su Bartu laukėme mano tėvų,sėdėjome ir kalbėjomės,buvom apsikabinę,bučiavomės.. Tai tapo kasdienybe. Pasižiūrėjau kiek valandų ir radau praleistą skambutį nuo Manto..
-Mes namie!-išgirdau mamos balsą.
-Mama,tėti,-kreipiausi.- Aš išvažiuoju.

8 įrašas

Lapkričio 26 diena (tęsinys nr.2)

Atvykome. Barto mašina sustojo prie klubo "exit". Tiesą sakant ankščiau nelabai lankydavausi šiame klube. Nors stebiuosi ir gailiuosi,kad čia niekada taip ir normaliai nesilankiau. Man bent jau stovint lauke ir žvelgiant į pastatą čia patiko. Tikrai patiko.
-Na tai ką,einam šėlti?-mirktelėjo Bartas.
-TAIP!!!-nusišypsojau.
Įėjome į klubą. Čia buvo tiek daug žmonių.. Net kiek nusistebėjau,nes to tiesą sakant nesitikėjau,nors.. Šiandien šeštadienio vakaras.. Galų gale jau beveik aštuonios. Ai,nors ir kaip man bebūtų keista yra kaip yra. bent jau niekas labai nekreips dėmesio į mane.
-Gal pradžiai prisėskime pasikalbėti?-pasiūlė Lauris.
-Žinoma,galim,-pagaliau kažką išlemeno Eglutė.

Prisėdome prie staliuko,dar prieš tai užsisakę keletą kokteilių.. O atmosfera tiek man,tiek kiek pastebėjau ir Eglei bei vaikinams tikrai labai patiko,nes visi jautėmės vos ne kaip namuose.
-Na,tai apie ką norėjot pasikalbėt?
-Žiūrėkit,o jūs..
-O jūs norėtumėt su mumis išvykti į Havajus?-pertraukė Laurį Bartas.
-KUR?-vienu metu lyg susitarusios sušukom kartu su Egle.
-Į Havajus..
-Juk jūs ne rimtai?-nustebusi paklausiau.
-Visiškai rimtai,merginos,-nusišypsojo Lauris.
-Na,tai kaip,ar vyksite?-dar kartą mūsų paklausė Bartas.
-TAIP!!-labai laiminga ištarė Eglė,-o tu Edita?
-Nežinau..
-Nagi!-vis mane skatino Eglė.
-Gerai,gerai jau. Vyksiu,-nusišypsojau.
-Tai puiku!!-nudžiugo Bartas.
-Ei,o kada išvykstame?
-Šį pirmadienį.
-Bet juk,mokykla...-Pradėjau dejuoti.
-Nieko. Mes susitarsime juk,-nusijuokė.
-Tikiuosi.

Toliau vis daugiau kalbėjomės apie kelionę į Havajus. iš tiesų,kad ir kaip bebūtų keista,bet nuotaikos buvo labai geros. SU Bartu kalbėjome ką dėsimės į lagaminus,o ką Eglė kalba su Lauriu,bent jau aš nesiklausiau.. Kelios valandos bekalbant praėjo labai įdomiai ir linksmai.. Bet gal jau metas pradėti linksmintis? Juk šio vakaro neturėtų niekas sugadinti..
-Eime pašokt?-pasiūlė Bartas lyg jis skaitytų mano mintis.
-Žinoma!
-Davai,eime ir mes pašokt? Gana sėdėt!-su kerinčia šypsena veide tarė Lauris.
-Pagaliau. Aš to ir laukiau,-pasišaipė viliotoja Eglutė.

Šokome.. Ir aš tiesą sakant jaučiausi vos ne rojuje,nes buvo tiesiog fantastiška.. Tranki muzika kuri man patinka,daug žmonių,šokiai... Viskas tiesiog savaime liejosi per kraštus.Ir tai buvo nuostabu.. Per visus metus kai draugavau su Mantu nepatyriau to,ką patyriau vos per kelias dienas su Bartu,mano vaikystės geriausiu draugu,o dabar tikru gražuoliu! Norėčiau,kad tai truktų amžinai ir,kad to niekas nesugadintų,nes.. Tai kažkas nepaprasto..
-Labas,gražuoliuk,-pasisveikino nepažįstamoji,kuri tarp kitko buvo labai graži.
-Labas. Pažįstami?-lyg kokia facebook'e sms žinute atsakė Bartas.
-Aš Ana,o ji- Nataša,-nusišypsojo.
-Aišku,bet man tai nieko nesako.
-Tai jau taip,-nusijuokė,-vėliau tau teks su mumis susidurti.

Jos nuėjo. Tiesą sakant net nesupratau ko jos iš jo norėjo? Bet pakankamai greitai tai pamiršau ir toliau su Bartu šėlome.. Buvo pats geriausias vakaras iš visų ir net nepastebėjau,kaip laikrodis išmušė dvyliktą.
-Taigi,laikas..
-Laikas kam?-paklausiau Barto.
-Hm..-kiek nedrąsiai kalbėjo,-gal.. Nori būti mano mergina?
-A... Aš?-mikčiojau iš nuostabos.
-Taip,tu,-nusišypsojo.
Pajaučiau,kaip mano viduje širdis atrodė,kad tuoj iššoks. Tiesą sakant tikėjausi to iš jo. Bet tikrai ne šį vakar ir dar tiesą sakant taip romantiškai.. Lygiai 00:00.. Dalis mano kūno sakė sakyk taip,o kita nesakė nieko..
-Ne?-nusivylusiu balsu paklausė.
-Kas ne? Aišku,kad taip! Sutinku!
-Ne...negaliu patikėti!! Tu rimtai?
-Taaip,-nusijuokiau.

Staiga Bartas mane čiupo ir pabučiavo. Ir man jo bučinys labai,labai labai patiko! Jis buvo visai kitoks negu visi kuriuos man teko patirti.. Ir bent jau tai man parodo,kad jis bus kitoks negu Mantas. Kitoks. Tik dar nežinau ar geresnis ar prastesnis. Bet mano širdis jaučia,kad jis bus tas žmogus be kurio aš tikrai negalėsiu gyventi ir kuriam aš atleisiu viską..

Edita.

7 įrašas

Lapkričio 26 (tęsinys nr.1)

-Tau skambina...
-Man? Kas?-pašokau,-o,tai Bartas!
-Ei,Edita, jūs gal pora?-susimąstė Eglė.
-Tu ką?-išsprogdinau akis,- aš su juo? Jis man ne per geras? - nusijuokiau.
-Ne. Jis tau kuo puikiausiai tinka į porą.-šyptelėjo.
-Mhm..-susimąsčiau,-turėsiu galvoje.
-Ei,tik nepyk..
-Gerai, dabar leisk pakelt ragelį.
Abi nusijuokėm ir aš atsiliepiau.
-Edita?
-Taip.
-Tai gerai,vadinasi ten pataikiau,-linksmai nusijuokė,- planai nesikeičia? šeštą atvažiuot pasiimti?
-Žinoma. Viskas kaip ir tarėmės.
-Puiku. Tiek tenorėjau,dabar netrukdysiu.
-Netrukdai tu man,-nusijuokiau.
-Tai dar geriau.
-Taip.
-Na,bet turiu mesti ragelį,reikia eiti ruoštis.
-Ouu.
-Nepyk,-sunerimo,-bučkis.
-Ggerai.. Iki.

Kažkaip keistai man pavyko su juo pasikalbėti. Lyg jis kažką planuotų.. Kažką įdomaus. Na,bet velniop. Pažvelgiau į laikrodį. Dar tik po 16:30. Laiko susiruošti turiu į valias.. bent jau manau.
-Egle!-sušukau per kambarį.
-Ką?-atbėgo ši.
-Padėk man susiruošti į pasimatymą,šiandien esu visiškai išsiblaškiusi,-nusijuokiau.
-Am.. Nežinau.. Nelabai galiu.
-Kodėl?
-Man ir pačiai reikia susiruošti. Gi šiandien Rusnės gimtadienis,ten važiuosiu su Lauriu ir kitais.
-Ai taip,nepyk.
-Nieko.

Vos baigus pokalbį Eglė išėjo ruoštis toliau. Kartais aš pagalvoju,kaip jai pavydžiu,kad ji tokia pasisekusi.. Niekas jos į kitas neiškeičia,ji graži ir šiaip tiesiog tobula. Turi puikų stilių ir yra fotogeniška. Traukia vaikinus,ne taip kaip aš nors... mes kiek iš išvaizdos panašios. Bet,ai ne dabar apie ją galvoti. 

Tad užsidėjau savo violetinę suknelę kuri yra aptempta,išryškina mano manau,kad tikrai gražią figūrą.. Užsidėjau aukštakulnius ir pasiėmiau šiltesnį švarkelį.. Telefono šiandien manau tikrai neprireiks. Pasišukavusi,pasidažiusi blakstienas,panaudojusi šiokį tokį blizgį bei pasidariusi tikrai gražų makiažą- aš pasiruošusi puikiai praleisti vakarą. Štai,kelios minutės iki šešių! Net nepastebėjau,kad laikas taip greitai praėjo,bet ir džiaugiuosi,kad ilgai neteks laukti. 

-Edita,eik tavęs atvažiavo. Be to,tu kaip niekad gražiai atrodai!-privertė mane išrausti Eglė.

-Eik jau eik..-nusijuokiau.

-Kur man eit? Aš rimtai,sesut!-nusišypsojo.

-Tikrai gražiai  atrodai!-vienu metu pritarė mama su tėčiu iš virtuvės.

-Ai,nu ačiū,-nusijuokiau.

-Gerai eik,-mirktelėjo sesuo.

-Būtinai,-pakštelėjau,-bėgu! Gero vakaro visiems!

-Edita,o tu šiandien grįši?-paklausė mama.

-Nežinau,greičiausiai ne.

-Aišku. Gerai praleiskit vakarą!

-Ei,Edita palauk. Manęs irgi parašė,kad laukia,tik aš nematau kur..

-Eime,-nusijuokiau.

Abi kartu išėjome iš namų į lauką,kur lijo. Stovėjo tik vienintelė Barto mašina.

-Egle,palauk,gal atvažiuos.

-Tai joo..

Iš mašinos išlipo puikiai atrodantis Bartas.

-Sėskit panelės!-nusišypsojo savo velniškai gražia šypsena.

-O kur Lauris?

-Aš čia!-pradarė langą.

-Bet tai kaipp..?

-Sėskit nieko neklaususios! Mes visi ta pačia kryptimi ir visi ten pat !

-Bus linksma!-su nuostabia nuotaika tariau.

-Tai jau taip!-pritarė man Eglė.

Pats metas.. Atsipalaiduoti! Nusimato geras vakaras. Tik,kur mes važiuojam?

6 įrašas

Lapkričio 26 

-Edita,Edita..-išgirdau.

-Ką? kas? kur aš?-pramerkiau akis.

-Viskas gerai,tu pas mane namie,-nusišypsojo pažįstamas veidas.

-Bartai,čia tu?-buvau visiškai užsimiegojusi,tad nelabai įžiūrėjau jo veidą.

-Taaip, aš,-nusijuokė,-negi dar neprabudai?

Nutilau. Patryniau akis ir atsimerkiau. Buvau jo namuose,miegojau ir tiesiog nesupratau,ką čia darau. Kiek pykino. Į galvą atėjo šimtai klausimų.. 

-Ei,ką aš čia darau? -paklausiau,-Bartai?-su ironija tariau.

-Na,vakar.. Vakar mes truputį išgėrėm. Kadangi mano tėvai išvykę į Vokietiją dvejoms savaitėms ir grįš gruodžio 9 dieną,naktį,na tarkim gruodžio 10,tai.. Kaip ir minėjau išgėrėm,o kadangi nenorėjau tokios tavęs parvežti namo,be to buvau pats išgėręs.. Žinai,tu puiki pašnekovė,-nusijuokė.

-Ei,-vis dar sėdėdama ant lovos,jam į veidą švelniai atkišau pagalvę ir nusijuokiau,- bet mano tėvai nerimauja..

-Jie skambino,aš pasakiau ir yra ramūs,-nusijuokė.

-Kaip miela iš tavo pusės.

-Tai taip,-nusijuokė.- Na,kelkis miegale.

-Bartai..

-Aš?-atsisuko.

-O kur miegojai tu?

-Nebijok,tikrai ne su tavim,nors norėjau..

-Ei..-susigėdau.

-Ką? Aš juk atvirai,-nusišypsojo savo dailia šypsena.

-Ne nieko..-pamiršau savo mintį.

-Na,tai.. Gal galėčiau pasinaudoti dušu?

-Žinoma.

-Ačiū..

Nuėjau į dušą. Ten kvepėjo švara ir šiaip buvo žibučių kvapas. Viskas tvarkinga ir gražu.. Bartas be galo mielas vaikinukas kuris tarp kitko yra ir paslaugus. Maudžiausi.. Ir per tą laiką pajaučiau skanų kvapą. Negi jis kažką gamina? Na,jeigu tai būtų,tai..  Tiesiog negalėčiau patikėt! Išsimaudžiau,apsirengiau..
-Pusryčiai paruošti,-lyg išgirdęs mano mintis tarė Bartas.
-Oho,-pažvelgiau į jį.
-Kas?
-Norėčiau tokio vaikino kuris taip elgtųsi..
-O Mantas nebuvo toks?
-Toli gražu ne..
-Tada nefaina.
-Aha.
Nutilom ir skanavom jo iš ties skaniais pusryčiais.. Kaip nerealu būti jo namuose.. Nežinau,kodėl mane užklupo šis jausmas. Tiesą pasakius,dabar prisiminiau Mantą,bet. Aš nežinau kas man. Aš nebejaučiu to ką jam jaučiau. Galbūt aš sapnuoju?
-Ei,Edita,važiuojam!-išgirdau.
-Ai taip,-atsipeikėjau,-atleisk,užsigalvojau.
-Nieko baisaus.

Nuėjau į lauką,stovėjau prie jo mašinos. Važiavome,kalbėjomės apie tai kas buvo vakar. Apie tai,apie ką kalbėjomės vakar,ko tarp kitko būdama blaivi neprisiminiau.
-Gal gali užvežti namo? Reikia pasiimti knygas.
-Žinoma,man nesunku,be to pakeliui.

Nuvežė. Nubėgau namo persidėti kuprinę.
-O,Edita, na ir kaip jis?-pirmasis Eglės klausimas.
-Egle,ne dabar. Jis tiesiog nuostabus žmogus,-nusišypsojau.
-Gerai jau,gerai. O kur vyksi?
-Į mokyklą.
-Edita,tau viskas gerai? Šiandien šeštadienis. -nusijuokė Eglė.
-Ai,taip.. Visai pamiršau!
-Haha,-vis dar juokėsi ši.

Išėjau pas Bartą.
-Bartai,kodėl man nepasakei,kad šiandien šeštadienis?
- O tu nežinojai?-nusijuokė.
-Nee. Visai pamiršau,-nusijuokiau,-linksma,kad tave pralinksminau.
-Hm,-nusisuko,- ką šiandien veiksi? Vistiek manau,kad tau nuobodi kasdienybė atsibodo.. Gal norėtum nueiti į kokį nors kino teatrą vakare?
Nesitikėjau to iš jo.. Ne kiekvienai jis tai siūlo.
-O labai nori?-nusišypsojau viliojančia šypsena
-Aha.
-Gerai. Tuomet,kelintą?
-Šeštą būk pasiruošus.
-Būtinai.
-O dabar eik pamiegok,-nusišypsojo,-juk prikėliau.
-Gerai. Ačiū.-nusišypsojau,- jeigu ką mano numerį turi.
-Taip,vakar davei,-nusijuokė.
-Žinoma..
-Na,bėk. Iki vakaro!
-Iki,-mirktelėjau.

Nuėjau į savo kambarį,palindau po šilta šilta anklode.. Pradėjau apie viską mąstyti,apie vakar dienos įvykius. Ir netyčia užmigau.

Edita

5 įrašas

Lapkričio 25 diena (tęsinys nr.2)

Atsisukau. Ir negalėjau patikėti tuo kas buvo prieš mano akis. Tai.. Tai buvo .. Tai buvo Bartas. Pats geidžiamiausias mokyklos asmuo (kalbant apie merginas) ir net buvo,kad jis patraukė ir vaikinų dėmesį. Tarp kitko,kažkada man jis žiauriai patiko ir buvau vos ne jį įsimylėjusi.. Kol nepasimaišė Mantas...Bet dabar. Stovėdama priešais jo mašiną ir stebėdama jį,kai jis laukia atsakymo.. Atsakymo ar gali mane pavežėti. Nežinau ką pasakyti.

-Gal nerei..-pradėjau sakyti.

-Nagi,sėsk. Pavešiu,juk oras nėra labai geras,-meiliai nusišypsojo.

Galvojau. Gal visgi atsisėst? Neatrodo jis blogas,nenuskriaustų,be to kiek teko pažinoti jis be galo mielas ir draugiškas vaikinukas. Tarp kitko,kažkada jis buvo Adrijos vaikinas ir kiek prisimenu ji vis dar jį myli. Tiksliau kiek žinau,bet aišku,Bartas į ją nė nekreipia dėmesio. Ir galbūt,man pavyktų jį suvilioti ir atkeršyti Mantui.. Kad jis patirtų tai ką patyriau aš,nors aš vis dar jį.. Vis dar jį beprotiškai myliu,nors jaučiu jam šiokią tokią neapykantą dėl apgavystės.

-Nagi!-nusijuokė.

Pastebėjau,kad daug merginų į mane sužiūro tuo tarpu,kai mąsčiau ką daryti. Ir nusprendžiau. Įkvėpiau ir pasakiau sau- "Nerizikuosi,negersi šampano". Atidariau jo juodos mašinos dureles, atsisėdau. Bartas uždarė langus,nes lauke buvo pakankamai šalta.

-Na,manau,mane prisimeni?-važiuodamas mezgė pokalbį.

-Tai,taip,-kiek neramiai ištariau.

-Ko tokia sunerimusi?-pasidomėjo.

-Ai tiesiog.. Šiandien pakankamai sunki diena.

-Suprantama,-nusišypsojo,-dabar sakyk,kur tave nuvežti? 

-Namo.. Juk žinai kur gyvenu. Tavo mama dažnai lankydavosi pas mano mamą,prisimeni?-pažvelgiau į jį.

-Taip.

Nusišypsojau ir nutilau. Šiandien jis vienintelis,kuris išpešė iš manęs šypseną,kuri maniau,kad ji jau ilgai nebebus mano veide. Keletą minučių tarp mūsų nesimezgė jokia kalba. Net pasidarė kiek nejauku.

-Kaip tau su Mantu?-pasidomėjo.

-Ach,-atsidusau.-Prastai,-atsakiusi nusisukau į lango pusę.

-Atleisk,aš nenorėjau..

-Nieko baisaus,žinau,kad tu tai supranti,-supratingai pasakiau.

-Malonu iš tavo pusės,-pažvelgė.

Kaip keista,jis šį kartą visiškai nieko neatsakė. Tylėjo. Net nesupratau kodėl,bet kas keisčiausia negalėjau nuleisti nuo jo akių. Negi ir vėl tai nauja... Meilė? Ne. Tikiuosi,kad ne ir dar kartą ne. Aš nebenoriu įsimylėti. 

-Am.. E,Edita?-mikčiojantis paklausė.

-Taip?

-Pasižiūrėk kas stovi ir su kuo prie stoties.

Pažvelgiau.. Pamačiau Adriją su Mantu. Ir man šovė į galvą mintis.

-Bartai,padaryk man paslaugą. Kadangi čia yra parduotuvė,išlipkime iš mašinos,apkabink mane ir pradėkim bučiuotis. Manau supranti dėl ko taip darau?

-Tai taip. Aiškiai,kuo puikiausiai suprantu.

Tiesą pasakius,mane tai sužavėjo.. O ši scena Bartui vieni juokai. Tai galima sakyti jo kasdienybė. 

Mes išlipome iš mašinos,aš suvaidinau,kad esu labai laiminga.. Bartas viską darė pagal planą -prieš apkabinant paėmė už rankų,tuomet pasižiūrėjo į mane,apkabino ir pradėjome bučiuotis. Būtumėt matę Manto.. Manto išraišką!!! Jis stovėjo apšalęs,susijaudinęs ir nuliūdęs. Dabar suprato ko neteko. Nors tiesą pasakius,šiame reikale.. Bartas daug geresnis ir jis man kaip iš pirmojo mūsų bučinio,nors ir organizuoto,bet vistiek.. Patiko.

-Ė tu!-iš kitos gatvės pusės šaukė Mantas.

-Kažko norėjai? -išdidžiai paklausiau,- Turi savo Adriją,aš turiu Bartą.. Ir viskas tiesiog puiku. O tu gal pavydi? Neturėtum.

Vos tai pasakiusi nuėjau su Bartu į parduotuvę. Jis dosnus. Nupirko šiek tiek maisto,kad sudarytų šiokį tokį vaizdą,o išėjus iš parduotuvės Mantas manęs laukė. Prie mašinos durų ir dar kas keisčiausia.. Adrija nuo jo nė kiek nesitraukė.

-Kodėl tu taip su manimi elgies?-paklausė Mantas.

-Todėl,kad tu panašiai pasielgei su manim. O žinai,Bartas visur už tave geresnis. Jis bent moka būti kaip žmogus,o ne taip kaip tu,-stengiausi jam kuo stipriau atkeršyti.

-Tau pavyko.. Tau pavyko,-nuliūdo Mantas.

-Žinau,-pasakiusi šiuos žodžius įlipau į mašiną ir nuvažiavau. 

pasižiūrėjau į jį.. Jis stovėjo ir kaip mačiau liūdėjo. Iš ties man kiek skaudėjo širdyje,kad tai padariau.. bet buvo geresnis jausmas,negu kai sužinojau,kad jis mane apgavo..

4 įrašas

Lapkričio 25 (tęsinys nr. 1)

Pamokos bėgo lėtai. Mokytojai dažnai manęs klausinėdavo,nes visą laiką mąsčiau ir negalėjau patikėti,kad Mantas taip galėjo. Tiksliau vis dar dabar netikiu. Nepatikėsiu tol,kol jis man pats to nepasakys,neprisipažins..  Nuotaika visiškai dingo ir ką galiu bepridurti, Adrija visada pasiekia tai ko nori.. Visada. Ir šį kartą ji mane turbūt sutriuškino,nes kas keisčiausia,bet ji visada sako tiesą. Visada sako kaip iš tiesų buvo ir dar niekada bent jau man ji nemelavo,nors ir kaip mes nemėgstam viena kitos. Skambutis.

-Ei,Edita,-besidedant knygas į kuprinę išgirdau. Tai buvo Edvinas. 

-Na?

-Kas tau?-paklausė.

-Galbūt vėliau,-nusivylusiu balsu tariau,-neturiu noro to dabar pasakoti.

Daugiau jis manęs nebepaklausė nieko,nes buvo akivaizdu,kad aš tikrai nesiruošiu veltis į jokias kalbas,kad ir kas būtų. Be to apie Edviną jums nepasakojau. Jis mano geriausias draugas. Su juo visada puikiai sutariau,jis simpatiškas ir jei atvirai,jei nebūtų Manto ir jei Edvis man pasiūlytų draugauti manau,kad sutikčiau. Jis nuoširdus vaikinas. Būtent tuo man jis ir patinka.

Kadangi pamokos baigėsi,nusprendžiau,kad man pats metas palaukti tos kvailos Adrijos ir su ja viską išsiaiškinti.Laukiau. Man šiandien buvo šešios pamokos,o jai septynios,tad teko išlaukti jos visą pamoką. Aišku,man Mantas svarbus,bent jau kol kas,todėl turiu viską išsiaiškinti,kaip kas buvo.. Ir ką aš matau? Pro duris susikabinę Mantas ir Adrija. Jie manęs dar nepamatę pradėjo bučiuotis. Jų bučinys netruko ilgai,kadangi toks Dovydas,kuris taip netyčia,bet tinkamu metu pasimaišė šiek tiek pakalbėjo su Mantu. O tuo tarpu,Adrija prislinko prie manęs.

-Na ir kaip?-nusijuokė savo iš ties gražia šypsena,-sakei nori pasikalbėti?

-Žinai,Adrija..

-Nieko nesakyk,-nutraukė ji mane.-dabar kalbėsiu aš.

-NE,-piktai tariau,-kalbėsiu AŠ.

-Gerai,jei turi ką,-piktdžiugiškai nusijuokė.

-Ką tu sau galvoji? -paklausiau,- kodėl tu kišiesi į mano gyvenimą,neleidi man būti laimingai su Mantu,kodėl lendi prie jo? Aplamai kas tu tokia esi,kad vilioji kitų merginų vaikinus?-su įniršiu paklausiau.

-Tai gal paklausk Manto,kodėl jis pasirinko vakarą su manimi,o ne su tavimi per jūsų didžiąsias draugystės metines?-nusišypsojo.

-Mantai!-sušukau,-ateik čia.

Mantas pažvelgė į mane ir sustingo vietoje. Turbūt suprato,kad aš viską žinau ir noriu su juo pasikalbėti. Ir jis po truputį artėjo šalia manęs,o man vis svaigo galva.. Nežinau kodėl. Tuo pačiu manęs nepaleido ta mintis,kad  jis.. Jis mane paliks. Viduje man buvo negera,kaupėsi ašaros,bet stengiausi išlikti stipri.

-Labas,Edita,-kiek rimtai ištarė ir norėjo mane pabučiuot.

-TRAUKIS,-piktai pasakiau.- Gal geriau pabučiuok Adriją?

-Edita,ramiau,-sunerimusiu balsu išlemeno Mantas.

-O kodėl turėčiau?

-Edita,nekelk pavydo scenų,-įsikišo Adrija.

-Tu čia iš viso nesikišk!-vos netrenkiau jai. Vos tvardžiausi.

-Kaip žinai.-nusijuokė Adrė.

-Edita,klausyk,nenorėjau,kad tai įvyktų.

-Įvyktų kas?-nepajaučiau kaip pratrūkau. Išriedėjo ašara.

-Naa,tai kas įvyko tarp mūsų su.. Su Adrija.

-Žinai ką? Sėkmės tau su Adrija. 

-Bet aš nenoriu palikti tavęs,-kiek liūdnai sakė Mantas,-aš myliu tave.

-Kaip tu drįsti?-trenkiau jam,- tu bent pats suvoki ką sakai? Po to,kas įvyko tarp tavęs ir Adrijos.. Ai atstok.

-Bet Ed...

-Sėkmės jums. Ir nepyk,kad su manim praleidai absurdišką laiką,-pasakiau tai su ironija.

-Edita,palauk!

-Dink.

Nuėjau į atokesnę vietą,vis dar laukiau pro duris išeinančios sesers. Pažvelgiau į telefoną,gauta nauja žinutė,nuo Eglės?

„Sesee,nelauk manęs. Eisiu su draugėmis į kiną."

Puiku,nuostabu,nerealu. Dar ir apgauta vaikino turiu eiti viena namo.. Kas gali būti baisiau?

Išėjau iš mokyklos kiemelio,pradėjo lyti. Dar linksmiau.

-Gal pavežti?-sustojo mašina pro kurios langą prakalbo mielo balso savininkas.