13 įrašas

Lapkričio 28 diena (tęsinys nr. 2)

-Labas,-šaltai ir piktai ištariau.

-Tai kaip nuotaikos atvykus į Havajus?-vis veidmainiškai klausinėjo Mantas.

-Buvo puikios,kol nepasirodei tu,brangusis,-ironiškai išlemenau.

-Ai taip,atleisk,-pasišaipė,-turbūt visą laiką kol būsi čia,gadinsiu tau atostogas,-nusišypsojo.

-Tai jau tikrai.

Nutilau. Apmąsčiau ką sakau ir nusprendžiau iškrėsti šiek tiek išdaigų jam. Bet apie jas reikės pasikalbėti su sese. Jeigu jis gadins man atostogas čia,aš jam taip pat pagadinsiu.

-Edita,dabar rimtai,gal galim pasikalbėt?

-Ne,-atrėžiau.

-Nagi prašau.

-Tarp mūsų viskas baigta,ar tau dar neaišku?-atsisukau ir nukreipiau į jį piktą žvilgsnį.

-žinau. Tu net nežinai apie ką pasikalbėt noriu,Ed...

-Ir man neįdomu,-nutraukiau jį,-viskas atsiknisk. Kaip tavo..Kaip ten tos blondinės vardas? Gal gali primint?

-Vardą ir taip žinai. Na,o kadangi jeigu jau rimtai pamiršai tos blondinkos vardą tai jis yra Adrija.

-O,blondinkos. Nuo kada ant savo panos varai? Ir ant manęs varei,kai draugavom?-mirktelėjau.

-Va apie tai ir turim pasikalbėt,išsiaiškinti.

-Ne dabar,gerai?-dabar jis mane kiek sudomino,-aš noriu čia truputį pavaikščioti su Bartu,-viliojančiai nusišypsojau.

-Tu su juo draugauji?!-nustebo.

-Taip,o kam daugiau siūlai daryt? Kentėt? Na jau ne,tu mane išmokei,kad tokiais kaip tu pasitikėt negalima. O jis paprastas,-nusišypsojau.

-Tu klysti.. Geriau mesk jį kuo greičiau,kol nesužinojai,kas jis.

-Dėl tavęs jo tikrai nemesiu.

-Ne dėl manęs,tiesiog mesk. Tu nežinai kas jis toks.

-Ir man neįdomu.

-Eime pasikalbėt vaikščiojant,nenoriu,kad kiti girdėtų.

-Ne.

-EINAM,-pagriebė už rankos.

-Paleisk ją,-piktai sušaukė Bartas.

-Puiku,kad įsikišai,Bartai,-pažiūrėjo į jį degančiu žvilgsniu,-pasakei jai kas iš tiesų esi?

-Aš esu Bartas,-nusijuokė.

-Ne to norėjau,asile tu.-pasižiūrėjo į jį kaip į nesveiką,-bet Edita,nepabėgsi. Pasikalbėsim vėliau.

-Nepriversi.

-Dar ir kaip priversiu,-nusišypsojo,-geros viešnagės,mielieji,-pasityčiojo.

Kiek netekau žado. Kaip jis gali mane versti daryti tai,ko aš nenoriu? Tai tik įrodo,kad jis kvailys.

Na,o pamiršusi tai,nuėjau susidėjau daiktus į spintelę ir truputį numigau. Bartas taip pat. Eglė su Lauriu kažkur "išbėgo".. Romantikai du. Miegodama pajutau,lyg kažkas būtų atidaręs namuko duris. Prabudau. Lyg ir nieko nebuvo. Žvilgtelėjau į laikrodį. Havajų laiku,buvo jau 19 ir jau pakankamai tamsu.

Kažkas pagriebė už rankos.

-Ko tu nori iš manęs?

-Pasikalbėt. Daugiau nieko.

-Apie ką? Tu manai,kad mes iš viso turim apie ką kalbėtis? 

-Taip. Tiesiog eime. Nesijaudink,aš nieko nepadarysiu,tik noriu pasikalbėt.

-Gerai,jau.. Su viena sąlyga,jeigu po pokalbio atstosi nuo manęs visam laikui..

-Nemanau,kad norėsi to.

-Tai aišku,kad norėsiu. Dar ir kaip,-nusišypsojau.-Eik į lauką,palauk manęs ten ir nė žodžio apie tai Bartui,aišku tau?

-Aišku,aišku.. Greičiau,-nulipo laiptais.

Užsimečiau megztuką. Nuėjome prie jūros,ėjome pakrante,per dar visai šiltoką smėlį.

-Na,tai pasakok ko norėjai,-atsisukau.

-Klausyk,žinau,kad nepatikėsi,bet.. Ji tada,tą dieną kuri tau buvo be galo svarbi nugirdė mane. Juk tu žinai,kokia ji klastūnė.

-Nepradėk,-nusišypsojau,-manai,kad aš ant tiek kvaila ir patikėsiu tavo pasakom? Juk tu žinai,kaip laukiau kai bus metai.. Kai bus kažkas kitokio.

-Aš irgi laukiau. Ir ta viską sugriovė.

-Taip taip. O kai bučiavotės stotelėj,tai nesiskaitė? Ką tu bandai apgauti,Mantai?-kreipiausi,-aš juk ne durna.

-Aš tavęs ir nelaikau tokia. Tiesiog viskas buvo taip. Ji man paskambino,pasakė,kad jos mamai negerai,o ji juk nevairuoja. Na ir aš kaip kvailys nuvažiavau padėti. Na ir kas iš to? Atėjau,o ji pasakė man- "štai ir pakliuvai,kvailuti". Pargriovė mane,pradėjo bučiuoti,bandžiau atstumti.. Tuomet nežinau kas man pasidarė,aš..

-Tu pasidavei jai ir atsakei tuo pačiu,-supykau dar labiau.

-Ne. Tu klysti. Bandžiau ją atstumti,tada ji man kažko sušvirkštė ir aš greitai.. Greitai pasidariau lyg nesavas. Tas kažkas,o manau,kad tai buvo narkotikai,pakeitė mane. Negalėjau orentuotis ir viskas taip įvyko. O ryte kai pabudau jos lovoje,pamačiau ją šalia ir iš karto dingau iš namų.

-rimtai? Eik tu sau,-suvaidinau nustebusią.

-Patikėk,-paprašė.

-Melagi tu melagi. Geriau pasakyk tikrą versiją.Ji buvo tokia- tu pasidavei jos bučiniams,atsakei tuo pačiu ir tada.

-Ššš,-priglaudė prie lūpų pirštą,-nieko nesakyk.

-Gal leisk man kalbėt? Juk norėjai pasikalbėt,tai klausyk ką ir aš sakau?!-supykau.

-Nepyk,-vėl nutildė ir priglaudė savo lūpas prie manųjų.

Bandžiau jį atstumti,tačiau ir  vėl sukilo visi prisiminimai. Jo bučinys buvo saldus,kaip ir visada..

-Baik,-atstūmiau.

-Myliu tave.

-Žinai.. Pastebėjau,kad myliu tave žodžiai prarado savo reikšmę,nes juos sakai man,nors taip iš tiesų nėra. Tada kaip man paaiškinsi jūsų bučinį stotelėje? Ai,gal pasakysi,kad pavydas apėmė? O gal,kad ji pakerėjo?-skaudinau jį.

Jis ir vėl bandė mane pabučiuoti ir jam pavyko. Tik tai buvo dar aistringiau. Kaip norėčiau jam atsakyti tuo pačiu.. Pasirodo,aš jį vis dar be galo myliu.

-Baik mane bučiuot,-atstūmiau jį ir vėl,bet šį kartą jau jam ir trenkiau,-aš tau ne ji. Kiekvienam neleidžiu manęs bučiuot.

-Bet Edita.. Aš juk MYLIU tave,ar tu nesupranti?-tikino ir toliau.

-Ne nesuprantu.

Apsisukau ir nuėjau.

-Palauk!

Sustojau. Atsisukau.

-Sudomink mane,kol aš dar nenuėjau,-nusišypsojau.

-Bartas.. Bartas nedoras žmogus.. Negeras. Kaip manai iš kur pas jį tiek pinigų.. Mesk jį prašau,dėl savo saugumo.

-Nesvaik tu vieną kartą. Aš jį labai myliu,-pažvelgiau,-labiau negu mylėjau tave.

-Bet tu mane vis dar myli.

-Nebe.

-Žinau,kad tu meluoji.

-Deja. Jeigu meluočiau,būčiau tau atsakiusi tau tuo pačiu,bet kaip matai,atsispiriu tavo bučiniams,vadinasi tu jau išbrauktas iš mano gyveno ir esi tik gražus,bet sugadintas prisiminimas.

Pastebėjau,kad jo veide sužibo ašara. Niekada nemačiau jo verkiančio. Ir man pasidarė negera. Juk aš ir pati,giliai širdyje žinau,kad jis tikrai praleido naktį su ja ne savo noru.. Bet aš nenoriu jam atleisti. Aš myliu ir Bartą.

-Gerai.. Tebūnie,Edita. Būk laiminga,-kaip niekada silpnu balsu tarė jis. Nusisuko ir nuėjo. Pajaučiau,kad netekau dalelės savęs.

Pribėgau prie jo,paėmiau jį už rankos,prisiglaudžiau ir tyliai į ausį sušnabždėjau.

-Atleisk man,- apsikabinau jį be galo stipriai ir pabučiavau,taip kaip niekada,-atleisk man už tokį elgesį.. Aš irgi tave myliu,bet.. bet mes negalim būti kartu. Tai paskutinis bučinys.. Atsisveikinimo bučinys. 

Paleidau jį ir nuėjau namo.

Edita