29 įrašas. Kai verkia siela..

Gruodžio 6 diena

Kaip keista, kad mane pirmą kartą pažadino žinutė, kuri niekada nepažadindavo. Tiksliau ne žinutė, o jos skambėjimo tonas. Užteko tik vieno karto. Ir aš prabudau. Pakeitusi savo būseną iš gulėjimo į sėdėjimą, prasitryniau akis ir pasiėmiau telefoną į rankas. Telefono ekrane perskaičiau vardą- "Daniela". Ir vos perskaičius jos vardą ir vėl prisiminiau vakar dienos įvykius. Bet nieko nelaukdama peržiūrėjau žinutę, kuri suėmė už širdies. Ji nebuvo ilga, vos keletas žodžių.. Kurie šiuo atveju buvo iškalbesni už tūkstančius žodžių.

"Edita, aš nebegaliu. Per daug visko nutiko. Prašau, kuo greičiau atvyk pas mane. Man reikia žmogaus, kuriam galėčiau išsipasakoti ir išsiverkti ant peties. "

Pravirkau. Paskutiniu metu pradėjau dažnai verkti. Turbūt per daug tų nesąmoningų pagrobimų, kurių auka esu aš. Per kitus kaip ir visada. Verkiau gal ištisą pusvalandį. Kaip "krokodilo ašaromis" ir visai neišgirdau kaip į kambarį įžengė mano mylimas, nuostabusis Bartas!

- Nagi, kas vėl?- ramiu, bet tuo pačiu liūdnu balsu ištarė Bartas ir pakėlė mano nuleistą galvą.

- Nežinau. Turbūt man ištisai trūko tavęs, tavo prisilietimų, tavo bučinių, tavo būvimo šalia.. Tavęs. Ir viskas kas nutiko tai tikriausiai buvo todėl, kad kai išvykai tapau neapdairi. Nieko nesuvokiau.. O dar Danielos tėčio mirtis. Visko per daug,- pažvelgiau į jį,- per daug,- stipriai įsikabinau į jį ir pradėjau verkti.

- Žinai, kartais verta ir reikia išsiverkt. Sako, kad pasidaro lengviau,- keistai kalbėjo, bet supratingai,- žinai, galėčiau tau kai ką papasakot.. Kad ne vien tau nesisekė, kol buvau išvykęs.

- O kam dar nesisekė?- nustebau.

- Tiek man tiek mano šeimai.. Ir vėl, tie avigalviai lindo prie mano šeimos. Bet šiaip ne taip atsikračiau jų ir viskas tarp tiek manęs tiek jų baigta. Bent jau turėtų būti baigta.

Pro ašaras jis mane privertė nusišypsoti. Turbūt dėl to, kad bent kažkam kažkas baigėsi laimingai. Bet nusiraminti vistiek negalėjau, lyg kažką nujausdama.

- Nagi, nusiramink, aš vis dar su tavimi,- ramino mane.

- Žinau, tai svarbiausia,- stipriai apsikabinau jį,- bet juk pats sakei, kad kartais reikia išsiverkt..

- Bet pastaruoju metu tu per daug verki,- nusijuokė.

- Kai tu išvažiavai, netikėtai išvažiavai, verkiau taip kaip verkiu dabar.

Priverčiau jį pasijausti bent truputį kaltu. Ir pasirodo jis kiek pyktelėjo, jam tai nepatiko. Ir jis tai įrodė žodžiais.
- Tai dabar man visą gyvenimą priekaištausi? Juk sakiau, aš - GY-DŽIAU-SI!- skiemenavo.
- Ne, juk tu "gydeisi". Bent jau tokia buvo tavo pateikta priežastis.
- Taip ir buvo. Gydžiausi.
- Bet kažkodėl vos pranešus, kad man negerai, tave stebuklingai paleido iš ligoninės? Tau gydytis nereikia? Staiga taip netikėtai tau nebereikia procedūrų? Žinai, man čia kažkas keisto.
- O neturėtų. Dėl mylimo žmogaus pasiryžčiau bet kam, dar per tiek laiko nesupratai?
- Nežinau, kažkaip man darosi sunku tavimi tikėti. Tu toks įtartinas.
- Tai jei tau viskas blogai, gal tada iš viso baigiam santykius ir ramybė?
- Ne.
- Tai gal gali viską palikti taip kaip yra?
- Gerai, atsiprašau. Aš tyliu.
- Nereikia kelti scenų, Edita,- rimtai ištarė,- tai vaikiška.
- Tai kodėl tu su mažvaike draugauji?- ir toliau kabinėjausi.
- Gerai, jei taip nori. Tarp mūsų viskas baigta,-piktai atkirto,- be to, negriauk savo gyvenimo į šipulius, nes visas jo dalis atrasti bus sunku. Tu save žlugdai, Edita, žlugdai,-atsistojo ir vėl išėjęs pro duris trenkė jas iš visų jėgų.
- Ne, Bartai..- silpnu balsu išlemenau,- bent tu neišeik.. Atsiprašau,- sukūkčiojau.
Deja, jis manęs negirdėjo ir aš vėl stipriai pravirkau. Suradau jėgų atsistoti nuo lovos ir prieiti prie lango. Mačiau, kaip Bartas greitu žingsniu nuėjo link mašinos, įsėdo, trenkė duris ir išvažiavo. Pastaruoju metu pradėjau griauti savo gyvenimą. Kaip ir jis sakė.

Porą valandėlių beverkdama užmigau. Bet ir vėl, šiandien mane pažadino skambutis. Jis buvo nuo Danielos. Pliusas yra tas, kad pagaliau skambutis, bet ne "SMS" žinutė.
- Labas,- balsu, kuris man "pasakė", kad Daniela verkė ištarė.
- Sveika,- mieguistai ištariau.
- Kada atvyksi?- iš karto ėjo prie reikalo.
- Greitai.. Man reikia kai ką sutvarkyti. Asmeninius reikalus, apie kuriuos papasakosiu vėliau.
- Gerai, lauksiu. Be to, nebuvo pas tave Eglė su Lauriu?
- Ta prasme?- nustebau.
- Negi nežinai? Jie vakar grįžo.
- Na ir sesė.. Net neatvyko.- ir vėl įsižeidžiau.
- Nagi, gal man reikėjo tau to nesakyt..
- Ne, viskas gerai. Tiesiog, praradau norą gyventi.
- Kas atsitiko?- nustebo.
- Tokie dalykai ne telefonu.
-Gerai,- sunerimusi atsakė ši,- kol kas aš dar namie, kai važiuosiu į šarvojimo salę, tada kai susitiksim, pasikalbėsim. Lauke. Nes ir aš tau turiu kai ką svarbaus.. Perduoti ir pasakyti.
- Perduoti nuo ko?- sunerimau.
- Nuo šiuo metu vieno iš svarbiausių tavo gyvenimo veikėjų..
- Negi nuo Manto?
- Būtent. Gerai, tai ne telefonu, lauksiu tavęs.
Man nespėjus nieko atsakyti, skambutį ji išjungė. Apmąsčiau viską. Kaip viskas pasikeitė vos per daugiausiai pusvalandį. Ir dėl visko kalta aš - susipykti su vaikinu, dėl to, dėl ko buvo galima nesusipykti, tiksliau neišsiskirti.. Kas dar galėtų nutikti blogesnio? Netekau žmogaus dėl kurio gyvenau. Dar betrūksta netekti Danielos. Bijau, kad su dabartine mano būsena, tai gali ir nutikti.

Prisiverčiau save pažvelgti į gyvenimą kitu kampu - ne tokiu, kokiu gyvenimą mačiau, kad ir prieš dvidešimt minučių. Pažvelgti į gyvenimą, tokį koks jis yra iš tiesų - tai visai ne rojus. Kažkada jis man atrodė gražus, kai aš buvau laiminga. Tokia buvau tą vakarą, kai Bartas atsisveikino su manimi. Tada jaučiausi, lyg mažas vaikas, kuris džiaugiasi kiekviena sekunde.. Tada džiaugiausi tomis valandomis, kurias leidau kartu su Bartu. Jos iš ties buvo vienos iš nuostabiausių mano gyvenimo akimirkų. Tada gyvenimas atrodė tobulas - mane supo mylimi žmonės, geri draugai, viskas, kas gerai. O dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Savo laimę sutrypiau pati ir neturiu noro gyventi. Su tėčiu susipykau, dabar teks eiti ir atsiprašyti, kadangi gyventi su neapykanta, joks gėris.. Išsiskyriau, tiksliau mane paliko vaikinas - tai iš vis tobula. Neturiu žmogaus, kuriam galėčiau pasiguosti, išsiverkti ir kuriam galėčiau patikėti savo problemas. Nes žinočiau, kad jo neužkraunu. Juolab kai aplinkui dedasi nesąmonės, neturiu žmogaus, kuris mane saugotų.. Ir dėl visko kalta aš ir mano būdas.

Nulipau laiptais žemyn. Tėtis žiūrėjo televizorių, mama ant šaldytuvo buvo priklijavusi raštelį. Priėjau prie jo ir mintyse perskaičiau-
" Aš išvykau į šarvojimo salę. Edita, paruošk ką nors valgyti, vėliau ir tu su tėčiu, kartu atvykit.


Mama".
Iš šaldytuvo išėmiau kepimui paruoštą vištą. Viską suruošiau ir įdėjau į orkaitę. Tėtis per tą laiką į mane.. Net nepasižiūrėjo. Jausmas kaip niekada buvo ne koks. Galiausiai, priverčiau save nueiti prie tėčio ir atsiprašyti. Nors aš ir nelinkusi atsiprašinėti kitų, bet šį kartą kitaip. Aš tai privalėjau padaryti, kadangi tik nuo manęs priklausė mano gyvenimas. Niekas kitas, jei ne aš už mane jo nepastatys.
- Tėti?- švelniai ištariau.
- Neturiu su tavimi apie ką kalbėti,- kiek šiurkščiai atsakė.
- Prašau.. Pasikalbėkim.
- Sakiau tau, kad neturiu apie ką su tavimi kalbėtis. Juk aš kaltas dėl tavo nelaimių, tai nesiartink,dar užrauksiu mirtį kokią..- akivaizdžiai supykęs ir net nepasižiūrėjęs į mane atkirto.
- Gerai. Jei neturi.. Tai žinok, kad norėjau atsiprašyti. Gaila, kad tu toks užsispyręs kaip ir aš, ir net nenori pasikalbėti su savo dukra. Na, bet tiek to. Tiesiog,- atsidusau,- atsiprašau.
Nusisukau ir nuėjau. Prie orkaitės. Atsirėmusi į spintelę pravirkau. Kas keisčiausia, tai tėčio nepaveikė. Prisėdau prie stalo, ir pirštu vedžiojau. Kažką. Kol galiausiai kambaryje pasijuto skanus kvapas. Višta iškepta. Išėmiau ją. Ir pasiryžau vienam dalykui. Bet jį greičiausiai atliksiu tik vakare. Kai grįšiu iš šarvojimo salės.
Užlipusi į trečią aukštą "palindau" po šiltu dušu, maudžiausi ir vėl galvojau apie viską. Apsirengiau, susiruošiau ir nulipau žemyn. Kaip ir vakar apsirengiau tamsiai.
- Aš važiuoju,- silpnu balsu ištariau.
Tėtis vistiek su manimi nekalbėjo. Pasirodo, jis kaip reikiant pyksta.. Na aišku, kas nepyktų, kai žmogų užsipuola ir neleidžia jam net nieko paaiškinti. Pagaliau įsėdusi į mašiną lėtai važiavau. Iš tamsaus dangaus  skliauto ėmė ir prapliupo lietus. Ir kaip reikiant įsismarkavo.
- Dar to betrūko,- nestipriai trenkiau ranką į vairą.
Nepaisant to, po pusvalandžio atvykau į vietą. Prie šio pastato buvo daug žmonių, turbūt suvažiavo giminės, draugai ir kiti.. Vos man išsiropštus iš mašinos, greitu žingsniu prie manęs priėjo Daniela.
- Ačiū, kad atvykai,- apsikabino ji mane,- man dabar tavęs tikrai labai reikia, drauge.
- Man taip pat..- dūsavau.
- Eime pasikalbėti, trumpam. Skubu.
Daniela paėmusi mane už rankos nusitempė į viršų. Kadangi visi žmonės kurie šiandien buvo atvykę sėdėjo salėje, mes galėjo tyliai ir laisvai pasikalbėti.
- Nagi, tu pirma.- skatino mane ji.
- Ne, sakyk tu. Vistiek spėju, kad naujienos ne kokios..
- Gerai.- sutiko,- Mantas buvo čia. Atvykęs. Pasėdėjo valandą, atnešė krepšelį, užjautė..
- Dviveidis.
- Palauk,- nutildė,- prašė perduoti, kad už narkotikus jis sumokės pats.
- Tu turbūt juokauji?- nustebau.
- Ne. Bet su viena sąlyga.
- Kokia?- išsprogdinau patinusias nuo ašarų akis.
- Jeigu tu su juo,- apsidairė,- permiegosi.- pritildė toną.
- Ne. Ne ir dar kartą ne!- pravirkau.
- Nesijaudink,- apkabino ji mane,- viskas bus gerai. Gana verkt! Tu stipri. Jei reikės, aš, tu ir Bartas išgyvensim viską.
- Patikslinsiu - aš ir tu..
- O kaip Bartas?- nustebo.
- Tarp mūsų viskas baigta.. Aš susigadinau savo gyvenimą,- pradėjau kūkčiot.
- Ta prasme, susigadinai?
- Išsiskyrėm. Tiksliau jis mane paliko. Išėjo. Aš likau viena. Viena,- įsikibau į Danielą.- Ir viskas per mane. Prašau, bent tu nepalik manęs likimo valei.. Jei ką nors ne taip pasakysiu.. Nežinau, kas man darosi, nežinau!!- valiausi ašaras.
- Ššš,- ramino ji mane,- nusiramink. Žinau, kaip dabar jautiesi.. Susipykai su tėčiu, tokios naujienos su Mantu, tave paliko Bartas, mirė mano tėtis.. Dar artėja tavo gimtadienis, o tu tokia nelaiminga.- vardino mano problemas.
- Būtent. Man reikia žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Ir vienintelis iš jų.. Aplamai tu esi vienintelė kuri man liko. Na, dar mama ir sesuo bei jos vaikinas, bet su jais aš jau pakankamai daug laiko nebendravau. Su mama atvirai.. Gal visai neseniai, bet ne taip kaip norėtųsi.
- Žinau, tą jausmą, kai visi tave palieka, o tu neturi net kam pasiguost. Šuo ir tai neklauso,- pravirko ir ji.- Atleisk,- puolė valytis ašaras.
- Ne, viskas gerai. Kaip šiandien sakė Bartas, kartais tikrai reikia paverkti.. Sveika. Ir lengviau sielai pasidaro- pradėjau kalbėti kažkaip labai keistai.
Daniela į mane kreivai pasižiūrėjo ir pasiūlė eiti į salę. Paverkti ten. Ne vien dėl jos tėčio, bet dėl susikaupusio skausmo, ypač man šiandien. Įėjus į salę, visi, raudonomis nuo ašarų akimis sužiūro į mus. Mes nuo jų nesiskyrėm, nors į salę atėjom tik dabar.  Prisėdau šalia mamos, o šalia manęs - Daniela.
- Kur tėtis?- tyliai sušnabždėjo ji.
- Namie.. Nežinau ką veikia, nežinau ar atvažiuos.. Nežinau ir nenoriu žinot.
- Dar labiau susipykot?- paklausė.
- Ne, tiesiog.. Bandžiau atsiprašyti, bet tėtis nenorėjo. Ir tegul.. Dabar turiu ir vėl dėl ko ant jo pykti.
- Pasikalbėsim apie tai vėliau, gerai?- pradėjo žvalgytis mama.- į mus žiūri..
- Gerai.
Besėdint man iš vidaus veržėsi jausmai. Verkiau, verkiau ir dar kartą verkiau. Pasižiūrėjau į laikrodį, jis rodė aštuonioliktą valandą. Prasėdėjau dar pusvalandį, truputį išalkau. Pro duris įėjo asmuo kurio nesitikėjau čia išvysti. Tai Bartas. Jis Danielą laiko savo drauge. Nors Daniela jo nemėgsta. Bartas pažvelgė į mane, aš į jį, bet mūsų akių kontaktas labai greitai nutrūko. Aš žvilgsnį "permečiau" į kitą vietą. Galiausiai pasižiūrėjau į Danielą. Bartas artėjo vis artyn, man daužėsi širdis, ypač kai užuodžiau jo skanius, saldžius kvepalus, ir kai jo veidas buvo "atsuktas" į mane. Galiausiai, jis pareiškė gilią užuojautą Danielai, jos mamai ir išgirdau jį bešnabždant keletą žodžių:
- Jeigu kada.. Ko nors reikės, kreipkitės, padėsiu.
- Ačiū, Bartai, kad esi toks nuoširdus vaikinas. Edita turėtų būti laiminga, kad sutiko tave,- ištarė Danielos mama.
"Nė velnio aš nelaiminga!" pagalvojau. Bartas artėjo link manęs.
- Gal galiu čia prisėsti?- paklausė.
- Čia sėdi Daniela. Negi nematai?- nusivaliau ašaras.
- Gerai, atleisk.. Tiesiog norėjau. Ai, nesvarbu,- nusigręžė ir atsisėdo keliais suolais už manęs.
"Tikrai, kad nesvarbu. Jei palieki, tai bent neskaudink manęs būdamas šalia ir kankindamas, nes negaliu tavęs apkabinti ir pakuždėti į ausį "Aš tave myliu" bei  "ačiū, kad esi. Kad esi su manimi ir, kad esi šalia". Dar porą valandų čia prasėdėjau ir neištvėrusi pasakiau mamai:
- Mama, aš nebegaliu, turiu vykti.
- Gerai, tau šiandien jau užteks.- sunerimusiu žvilgsniu pažvelgė ji.
- Ir pati žinau,- pasisukau į Danielą,- Daniela, aš jau vyksiu.. Turiu.

Ji taip pat pažvelgė į mane klausiamu žvilgsniu, kol galiausiai linktelėjo ir ruošėsi stotis. Tuo tarpu kol ji kalbėjosi su mano mama, aš atsisveikinau su jos mama, palinkėjau stiprybės ir prižadėjau, kad rytoj į laidotuves atvyksiu. Tiesiog šiandien turiu pailsėti, per daug įvykių ir viso kito. Ji padėkojo. Išėjau į lauką, paskui mane atsekė ir Daniela. Bartas - nė krust.
- Ačiū, kad buvai kartu,- padėkojo.
- Tai tau ačiū.. Kad padėjai suprasti, kokia ir kas yra tikra draugystė,- kalbėjau lyg atsisveikindama.
- Edita, tu man kažkokia įtartina.
- Ne. Tiesiog, sunku man dabar. Iš sesers nė žinios - sakei, kad ji jau parskridusi,o jos net nemačiau..
- Ji su Lauriu,kaip jaunavedžiai kokie apsistoję viešbutyje, kuriam laikui.. Nesuprantu, ji ir mokyklą pamiršo, viską.
- Ai, čia jos reikalas,- nusišypsojau,- bet ačiū tau. Už viską, viską ir dar kartą viską, ką padarei dėl manęs,- apsikabinau ją,- tu tikra draugė,- pravirkau,- ačiū tau.
Ji įsikabino į mane. Stipriai. Ir laikė. Apkabinusi taip šiltai, lyg norėdama pasakyti, kad aš tave visada prisiminsiu, kad ir kas be nutiktų. Abi vienai ant kitos peties pravirkome ir pro ašaras pamačiau einantį Bartą. Jis ėjo link manęs, bandė su manimi kalbėti "žvilgsniu". Nesileidau. Atsisveikinau su Daniela, pasižiūrėjau į Bartą - atrodė, kad jo gyvenimas šiuo laikotarpiu toks pats, sunkus kaip ir manasis. Bet velniop, palikai mane, tai dabar nelįsk. Būtent tokia mintimi vadovavausi pastaruoju metu. Nekreipdama dėmesio į jį, įsėdau į mašiną, bet prieš važiuojant - pažvelgiau į Bartą. Jis "pakratė" galvą ir apsisukęs nuėjo atgal. O aš ramiai, lėtai išvažiavau iš kiemelio. Nors ir kaip nemėgstu lietaus, šį kartą jis man patiko. Ne tik atspindėjo mano nuotaiką, bet dangus verkė už mane. Bemąstydama ir "striginėdama" kamščiuose pagaliau laimingai ir saugiai privažiavau namus. Išlipau ir greitai įbėgau namo. Namuose nieko nebuvo.

Iš stalčiaus išsitraukiau baltą lapelį ir juodą rašiklį. Turbūt tai pati baisiausia mano diena.. Problema paskui problemą. Ne veltui sakoma, kad problema viena nevaikšto. Ir dar sugebėk žmogau būti laimingas. Ant balto lapo juodomis raidėmis rašau -

" Mama, tėti ir visi kurie skaitot, 


tiesiog ačiū už viską. Mama, ačiū tau, kad buvai su manimi, kai man buvo sunku. Ačiū tėti, kad neatleidai man ir privertei apsispręsti. Turbūt, tas jausmas, kai gyveni ir tavęs nekenčia mylimas žmogus.. Manau supranti.


Kartais, reikia saugoti ką turi ir atleisti už klaidas, nes dėka jų mes mokomės gyventi. 


Edita."

"Laiškelį" gražiai pastačiau ant stalo. Kadangi mano tėčio spaudimas per didelis, nusprendžiau pabaigti savo gyvenimą ramiai. Turbūt per daug mane viskas paveikė. Tiek daug brangių žmonių, kurie kai kurie nevertina manęs pastarosiomis dienomis, o kiti ir miršta.. Kartais jaučiuosi tokia nevykėlė. Iš kibiriuko pasiėmiau tris tabletes nuo spaudimo. Galbūt padės. Arba per stebuklą liksiu gyva. Į stiklinę įsipyliau vandens. Nurijau. Pusvalandį pavaikščiojau, kol mane apėmė silpnumas. Į rankas paėmiau telefoną, paspaudžiau "nauja žinutė" ir parašiau trumpą žinutę Bartui.
"Myliu tave. Ir atleisk dėl to, kam pasiryžau."

 Išsiunčiau.

Sunkiai užlipau laiptais ir griuvau į lovą. Į telefoną pradėjo "eiti" žinutės, jis nenustojo vibruoti nuo skambučių. Nekėliau ragelio. Tiesiog. Užmigau ir tikiuosi, kad nepabusiu.

Edita.

Informacinis pranešimas nr 10000000...

Labas, labas, labas zuikiai!

Kaip laikotės? Spėju visi arba dauguma superduper nerealiai, nes pagaliau mūsų nusipelnytas poilsis. Savaitgalis! Na, o kadangi aš dabar ne apie tai.. O apie esminius reikalus!

Tad pabandžiau parašyti vienos dienos ilgą įrašą. Ir kaip mačiau visiems komentavusiems patiko! Tai, man toliau rašyt tokius įrašus? ;p Be to nepamirškit komentuoti toliau! Tai mane skatina rašyti ir žinoti kur yra klaidos jei jų yra ir panašiai.. Na tobulėjimui :p

Na ir taip pat norėčiau, kad nepatingėtumėt paspausti sekti! Tetrūksta vos vieno sekėjo iki 70.. Bent jau per mano istorijų erą tai labiausiai, daugiausiai nusisekusi istorija. :D Be to, jei dar kas nematėte, vakar sukūriau puslapį- "Partneriai". Kviečiu apsilankyti.

Ir trečias dalykėlis - sukūriau istorijai "Naktyje" puslapį Facebook'e. Ten rasite šviežiausias naujienas, planus, viktorinas ir visą kitą, kas susiję su istorija. Taip pat greitu metu rasite DAUGIAU veikėjų nuotraukų negu yra čia! Nuoroda į puslapį-

http://www.facebook.com/pages/Istorija-Naktyje/336279326417642

Kviečiu paspausti LIKE ir sekti naujienas!

Ačiū :*

P.S. jau pradedu (arba rytoj) rašyti naują, 29 įrašą. :))

28 įrašas. Tiesa ir ašaros

Gruodžio 5 diena

Prabudau sakyčiau pakankamai anksti. Lauke dar buvo tamsu, gatvėje švietė žibintai. Gaila, bet pasižiūrėti kiek valandų negalėjau, rankos ir kojos buvo surištos. Neįsivaizduoju, kaip tokioje būsenoje iš viso sugebėjau išmiegoti. Galiausiai varčiausi ant vieno šono, ant kito šono, bet vis vien neužmigau. Pagal lauke tvyrojusią tamsą nusprendžiau, kad dabar maždaug penkta ryto. Vieną, kitą valandą pasimuisčiau, bandžiau kaip nors atlaisvinti ant rankų užrištą virvę, tačiau ji buvo surišta stipriau, negu aš maniau. Pagaliau, kambaryje, kuris buvo už sienos išgirdau šlepsenimą. Pagal žingsnius sprendžiau, kad tai Mantas, nes jie buvo tvirti. Pagaliau mano spėjimai pasitvirtino - tai tikrai buvo jis. Sakyčiau visai netikėtai atsidarė kambario durys, Mantas priėjo prie lovos ir pajudino mane.

-Miegi?- pasiteiravo.

-Ne,- piktu žvilgsniu nužvelgiau jį.

-Puiku. Atnešiu tau pusryčius, tada eisi išsimaudyti ir važiuosim.

-Kur?- išsprogdinau akis.

-Ten kur reikia.- pašaipiai išlemeno,- dabar būk čia kol aš geras. Na, kol prieš tave nenaudoju kitų priemonių.

-Tu be šantažo aš kažko panašaus į tai nieko nesugebi, šiukšlyno berniuk,- prisiminiau, kai jis knisosi po konteinerį.

-Patarčiau to man nepriminti,- apsidairė,- juk nežinai, kas man gali šauti į galvą.

-Aš su mielu noru šaučiau,- specialiai jį erzinau.

-Edita, neerzink manęs,- ramiai ištarė.

-Eik atnešk man valgyt, mulki.

-Gerai, tuojau, mieloji,- vos tramdėsi.

Nusijuokiau. Man iš tiesų visada patiko jį erzinti, dabar manau, man patiktų juo manipuliuoti.. Na ką nors įdomaus - suvilioti jį, o tai man yra iš tiesų lengva, kadangi jis vis dar mane myli, tada paprašyti telefono ar ko nors, galų gale apsvaiginti ir viskas ko norėsiu aš - bus mano. Pagaliau begalvodama surezgiau planą. Ir vėl. Tik šį kartą tikiuosi, kad į jį įsijungs ir Daniela, nes ji tikrai nepaliks manęs vienos ir nenusisuks.. Ji kaip ir visada ką nors mano išgelbėjimui sugalvos.

 Ir štai - pro duris "įlindo" gardus kvapas. Turbūt niekada nesakiau, kad Mantas moka skaniai gaminti. Kad ir sumuštinius, bet jie visada būna kažkuo kitokie. Nežinau kodėl ir kaip, bet man patinka jo gaminamas maistas, nors ir kaip dabar pačio Manto neapkenčiu. Greitu žingsniu įėjęs į mano kambarį ant padėklo jis atnešė kažką ko matyt niekada nesu ragavus. Bent jau taip atrodė iš šono. Bet suklydau! Kaip ir visada. Vieną dalyką tai atpažinau - nedideliame indelyje buvo padažas, kuris atrodė skaniai. 

-Štai,- padėjo ant stalelio, kuris buvo šalia lovos padėklą,- tuoj atrišiu tau rankas, kad galėtum pavalgyt.- lyg nieko blogo nežadančiu balsu ištarė.

-Greičiau, aš mirsiu, kaip noriu valgyt!!- nekantraudama ištariau.

-Tuoj,- atrišinėjo rankas jis,- be to atleisk man, kad viskas taip susiklostė..

-Ta prasme? Apie ką tu?

-Na apie tuos visus pagrobimus ir visas nesąmones kurios vyksta..

-Taigi Mantai.. Išleisk mane.

-Negaliu. Ir man iš to nebūtų jokios naudos.

-Gerai, tada susitarkim kitaip?

-Kaip?- susidomėjo šis.

-Nuvežk mane į parduotuvę, na man kai ko reikia..

-Įdomu ko? Ir vėl bandysi pabėgt? Nesupranti, kad pridarai man problemų?- pradėjo priekaištauti Mantas.

-O tu nemanai, kad pridarai problemų mano šeimai ir be to, jų turėsi ir tu? Kokia jums iš manęs nauda?

-Tavo tėvai žino.

-Prie ko čia mano tėvai?- nustebau.

-Na, jie turi tai, kas ne jų.

-Ta prasme?

-Gerai, aš tau pasakysiu, jei tu tylėsi.

-Ir kam aš tokioj būsenoj galėčiau pasakyt? Nagi, sakyk!- nekantravau.

Mantas nieko neatsakė tik šyptelėjo ir man po nosiai pakišo padėklą su maistu. Paėmė bulvytę, lengvai ją "pamirkė" į padažą ir laikydamas ją ištarė:

-Na, jei nori iš manęs gauti informacijos, noriu ko nors į tai mainais.. - nusišypsojo,- noriu tave pamaitinti. Kaip senais gerais laikais.

-Tu gal mažvaikiu patapai?!- piktai ištariau.

-Nu ne,- piktai atkirto. - Nenori informacijos? Gerai, man tai jos nereikia. Čia tau ji būtų pravertusi. Daugiau sužinotum apie savo tėvus. Tiksliau vieną iš jų.

Gerai, šį kartą jam pavyko, jis mane sudomino. Iš tiesų aš norėjau sužinoti tai ką jis turėjo galvoje ir visgi tas pamaitinimas ar kaip tai pavadint - nieko čia baisaus. Juk ne kas nors.. Kas susiję su kitku. Tad leidausi. Buvau per daug susidomėjusi, kad būčiau nesileidusi. Ir jis viską darė taip lengvai - iš pašalies kas nors būtų pasakę, kad mes pora. Tas žmogus būtų apsirikęs, bet ne daug - mes kažkada buvom. Be to, Mantas mane bemaitindamas privertė nusijuokti. Jis žinoma, taipogi nusijuokdavo.. Pagaliau bulvyčių ir viso kas buvo padėta ant padėklo baigėsi. Ir mes priėjome prie temos.

-Na?- su servetėle nusivaliau lūpų kampučius,- dabar sakyk viską.

-Gerai, tai susiję su tavo tėčiu..

-Prisimeni, tą kartą kai tu buvai su Daniela namuose, o tavo tėvai buvo išvykę pas "draugus" į Kauną?

-Iš kur tu žinai, kad buvau su Daniela?!

-Nepameni? Juk aš tavo gerbėjas.

-Ak taip,- piktai žvilgtelėjau į jį.

-Anaiptol, jie nebuvo pas juos svečiuose. Jie turėjo šiokių tokių reikalų su mano draugais.

-Mano tėvai, su tavo draugais? Ką tu čia nusišneki!

-Klausyk jei klausai, o jei netiki, galiu nustot pasakot.

-Gerai,-nusiraminau,-sakyk.

-Jie buvo pas mus. Tavo tėvas kažkada kai buvai pas mane ir atvažiavo tavęs pasiimti, ant spintelės užtiko maišą, kurioje buvo daug narkotikų. Na, jie buvo ne mano. Bet tai nesvarbu. Ir jis susigundė, jis juos paėmė.

-Na ir kas? Paėmė tai paėmė, įsivaizduoju, ten buvo koks vienas maišelis narkotikų, o pagal tave tai daug.

-Tu jauti, kaip tu nusišneki? Narkotikai yra nepigūs, už juos mano draugai susišlavė daug pinigų. Ir ten buvo maišelis su DAUG, gal pusės milijono vertės narkotikų.. 

-Bet čia juk tik kažkokie kvaili milteliai!

-Kvaili milteliai? Tai tada galėsi savo tėvui padėkoti dėl šių kvailų miltelių.

-Padėkoti dėl ko?- šiuo atveju nė velnio, nu nieko nesupratau!

-Kad esi pagrobta, kaip tai dėl ko.- nusijuokė,- jis paėmė tai, kas yra ne jo.

-Žinai, tai visai nejuokinga. Tu meluoji.

-Nemeluoju, brangute,- atkirto.

-Bet tu turbūt per tą susitikimą nepasakei, kad jei negrąžins tos sumos, jūs mane pagrobsit?

-Sakiau. Kaip matai tavo tėvams tai nerūpėjo, o dabar jie lieja ašaras.

-Netikiu, kad jiems nerūpėjo!- piktai atkirtau,- gal jie tiesiog nespėjo grąžinti sumos..

-Taip nu,- pyktelėjo.

-Tai gal gali mane dabar paleisti?- pasakiau klausimą kuris kilo netyčia.

Mantas pratrūko juoktis.

-Tu rimtai tokia kvailė, ar tik apsimeti?

-Pirmiausia, aš ne kvailė, antra aš neapsimetinėju. Aš noriu namo!

Staiga koridoriuje  suskambo durų skambutis.

-Sėdėk čia, aš tuoj ateisiu,- tvirtu balsu ištarė.

-Sėdžiu, nejudu,- pasityčiojau.

Vos jam atidarius duris išgirdau kažkokį barnį. Girdėjau vyriškus balsus, jie ginčijosi, kažkas parkrito. Ir į kambarį įžengė netikėtas svečias - tiksliau žmogus kurio nesitikėjau sutikti būtent čia ir būtent šiandien.

-BARTAI!!- iš džiaugsmo net išriedėjo kelios ašaros.

-Taip mieloji, aš čia,- pabučiavo į lūpas,- pasikalbėsime vėliau, dabar dingstam  iš čia.

-Ne, palauk, pirmiausia atrišk man kojas, kad galėčiau pati bėgti,- su žvilgsniu pilnu pasitikėjimo ištariau.

Bartas taip ir padarė. Atrišo stipriai surištas kojas, padavė man batus į kuriuos greitai "įkišau" savo kojas, ant lovos padėjo striukę ir ragino mane kuo greičiau eiti.

-Nagi, greičiau, kol Mantas neatsibudo ir iš kambario neišėjo ta kvaila blondinė.

-Kur susiruošėt?- tarpduryje atsistojęs pasiteiravo nepažįstamasis.

-Kas tu?- netikėtai paklausiau.

-Arminas, negi Mantas manęs nepristatė?

-Ne.

-Ak kaip gaila, kad susipažinome tokiomis aplinkybėmis, Edita.

-Klausyk, susitarkim,- įsikišo Bartas,- tik pasakyk, ko tau iš jos reikia.

-Pinigų už narkotikus.

-Kokius narkotikus?- išsprogdino akis Bartas ir jo žvilgsnis nukrypo į mane,- Edita?

-Mantas man viską papasakojo, čia kaltas mano tėtis.

-Kiek reikia?- paklausė Bartas.

-Keturių šimtų tūkstančių užteks.

-KIEK?!- piktai paklausė Bartas.

-Kiek girdėjai,- nusišypsojo Arminas,- nebus pinigų, Editos daugiau tikrai nepamatysit.. Būtų graudi pabaiga - vos sulaukusi devyniolikto gimtadienio ji miršta..- pasišaipė.

-Baik!- suklykiau.

-Nagi, ramiai,- ramino mane Bartas,- kiek turim laiko?

-Būsiu geras, duodu savaitę. O dabar nešdinkitės iš čia, kol leidžiu.

Tiek aš tiek Bartas greit išbėgome į kiemelį, įsėdau į Barto mašiną ir išvažiavome.

-Tau viskas gerai? Nieko nepadarė? Sveika?- sunerimęs klausinėjo Bartas.

-Viskas gerai, nesijaudink. Geriau pasakyk man iš kur sužinojai, kad aš čia.

-Daniela sakė.- „mėtė“ akis iš vieno kampo į kitą.

-O kas pasakė, kad mane pagrobė? Bartai, kaip tu taip staigia galėjai dingti iš ligoninės?- pradėjau klausinėti.

-Gal gali tiesiog neklausinėti, o tik padėkoti?

-Ačiū. Ačiū.

Tarp mūsų nesimezgė ryšys. Buvau kiek sunerimusi, nežinojau, ką pasakysiu tėčiui, kaip su juo bendrausiu po to, kai turėjau išgyventi pagrobimą, nepatogų naktinį miegą ir aplamai tai ką patyriau per jį. Nors viskas šiuo atveju baigėsi pakankamai laimingai, galėjo baigtis ir blogiau.

Pagaliau mašina sustojo prie mano namų.

-Lipk.

Kreivai pasižiūrėjau į Bartą:

-Kur dabar važiuosi?- pasiteiravau.

-Reikia namo.

-Galėtum kiek vėliau atvažiuoti pas mane? Norėčiau pasikalbėti.

-Žinoma,- mirktelėjo,- be to nepyk už grubų elgesį, tiesiog viskas nervina. Visos tos nesąmonės..

-Suprantu, nesijaudink. Gerai, einu namo, šiandien dar pasikalbėsime.

Mašina nuvažiavo. Įžengiau į namus. Prie stalo sėdėjo mama, tėtis, Daniela, jos mama, Barto mama, Barto tėtis ir laiptais žemyn lipo Dagnė. 

-O dieve, Edita, ačiū Dievui tau viskas gerai!- vos mane pamačiusi, atsistojusi, puolė prie manęs mama.

-Taip mama, man viskas gerai,- nusišypsojau ir kreivai pasižiūrėjau į tėtį,- bet dėl visko turėtum dėkoti JAM,- piktai ištariau.

-Edita, nebausk tėčio..

-Kaip tai nebaust? Ne, niekos jo nebaudžia, mama. Tiesiog giria už tai, kad jis pasiima kas ne jo ir per jį mane persekioja banditai, ar kaip tuos mulkius pavadint..

-Žinau, Edita aš viską. Nesmerk manęs, svarbiausia, kad tau viskas gerai.

-Argi galėčiau smerkti?- toliau prieštaravau,- Ne, aišku, kad negalėčiau, šiuo atveju galėčiau tik pagirti už tokį elgesį,- ironiškai pykau.

-Eik į savo kambarį!- neištvėręs paliepė tėtis.

-Žinai, eisiu, bet ne dėl to, kad tu liepei, o dėl to, kad netoli veidmainio negaliu būti.

Piktai užlipau į viršų.

Sakyčiau kaip senais, gerais laikais įsikibau į pagalvę ir apsiverkiau. Tikriausiai ne vien dėl to, kad kiek susipykau su tėčiu, bet dėl to, kas įvyko pastarosiomis dienomis. Turbūt, kad per daug visko susikaupė. Man visai negirdimai į kambarį įėjo Daniela. Dažniausiai

ji tokiomis akimirkomis visada sugeba mane paguosti, ir net tada kai nesinori šypsotis, priverčia tai padaryti.

-Žinai, aš turbūt vienintelė nieko nežinau,- prisėdo prie manęs.

-Turbūt.. Nes aš pati tik šiandien sužinojau, bet Bartas viską sutrukdė. Tiksliau atėjo manęs gelbėti per anksti.

-Bartas?- nustebo.

-Taip, negi ne tu jį atsiuntei?

-Ne.

-Nu jo. Tai iš kur jis apie viską sužinojo? Jis sakė, kad tu jam pranešei..

-Nežinau. Sakiau Kajui ir Vėjui.. Galvojau ką nors suregzti su jais. Na, kad tave iš ten ištraukti, supranti. Bet turbūt.. Kartais jie nepažįstami?

-Gal.. Kažkada kai žiūrėjau Barto telefoną, buvo ten kažkoks Kajus, kai ieškojau vienos mergos numerio.. Galbūt jie ir pažįstami. O jeigu tu pasakei Kajui, vadinasi Kajus pasakė Bartui, nes manau jis žino, kad su Bartu mes draugaujam.

-Gal,- susimąstė.- Žinai, man patinka Kajus..

-Manau, tu jam tu taip pat patinki.

-Jis man net labai patinka..- toliau sėdėjo užsisvajojusi,- bet nemanau, kad aš jam patinku.

-Kodėl?- nusivaliau ašaras.

-Turbūt todėl, kad jis įsižiūrėjęs kitą..

-Kodėl taip manai?- išsprogdinau akis.

-Na nežinau.. Žinai jei atvirai, kažkodėl manau, kad jis įsimylėjęs tave. Nes kai šiandien užsiminiau apie pagalbą tau, prieš tai jis minėjo esąs labai užsiėmęs. O kai pasakiau, kad jos reikia tau, jis pareiškė – “gal ir galėčiau, darbai nėra tokie svarbūs“. Nežinau, visa tai man labai keista..

-Dar betrūko vieno gerbėjo,- ištariau.

-Tu jų kaip ir visada turi be galo daug.. Aš niekada tiek neturėjau ir manau, kad niekada neturėsiu.

-Būk optimistė. Pirmiausia manyk, kad tu jam patinki ir antra, kad vaikinų dar turėsi tiek, kiek neturėjo niekas.. Juk kam juos keitinėt – jei myli, su vienu gali būti nors ir amžinybę,- įsijaučiau.

-Gerai, gana neerzink,- pyktelėjo ši,- džiaugiuosi bent tiek, kad priverčiau tave pamiršti problemas kurios buvo vakar ir šiandien.

-Juk pati žinai, kad tai tau kuo puikiausiai sekasi.

-Mhm,- nusisuko.

-Įsitikinkim ar tu jam patinki,- pasiūliau,- paskambink jam ir pasikalbėkit apie tai telefonu, o jei siūlys susitikti sakyk, kad negali. Dabar tu tikrai negali, aš tavęs neišleisiu.

-Ir pati žinai, kad jeigu jis man pasiūlytų susitikti, aš tikrai mielai eičiau. Tai ne, specialiai man neleidi,- nusijuokė,- Bet šį kartą reikia kai ką padaryti visiškai kitaip. Aš paklausysiu tavo patarimo ir paskambinsiu jam.

- Gerai!- padaviau jai savo mobilųjį telefoną.

Ji surinko jo numerį kurį jau spėjo įsiminti per tiek laiko ir įjungė garsiakalbį.

*DANIELOS VARDU*

- Alio?- kiek pridususiu balsu atsiliepė.

- Labas, Kajau,- pasisveikinau.

- O, sveika, Daniela,- nusijuokė,- kaip Edita? Jai viskas gerai? Ji jau grįžo?

- Taip, jai viskas gerai, nesijaudink. Ji namuose, kalbasi su tėvais.

- Džiaugiuosi tada.- atsiduso.

- Klausyk, Kajau, aš nebegaliu daugiau,- kūkčiodama ištariau.

- Kas yra?- nustebo.

- Na, aš tau greičiausiai jaučiu tai, ko tu nejauti man.. Na supranti apie ką aš.

- Tu mane myli?- nustebo.

- Taip,- sunerimau,- o ką man jauti tu?

- Hm,- akivaizdžiai sunerimo,- nežinau. Turbūt kol kas esi man tik draugė.

- Tik draugė?- ir vėl sukūkčiojau.

- Na taip.. Nepyk, bet aš tau bent jau kol kas tikrai nejaučiu to ką tu jauti man.

- Tai kam tu jauti tai, ką aš jaučiu tau?- sulig šiais žodžiais širdis pradėjo labai stipriai daužytis.

- Negaliu tau to sakyti.

- Nagi pasakyk, aš noriu žinoti, kas yra geresnė už mane. Nagi!- raginau jį.

- Tu supyksi.

- Ne. Sakyk!!- skatinau jį.

- Tu ją pažįsti.

- Dar pasakyk, kad Edita. Nors ne, ji tikrai nebus tavo įsižiūrėtoji panelė.

- Būtent ji.

- KĄ?!- apsižliumbiau.

- Sakiau, kad reikėjo neklausti.. Nenorėjau tavęs įskaudinti arba priversti galbūt dabar neapkęsti arba manęs arba tavo geriausios draugės Editos.

- Jos tai tikrai nesiruošiu neapkęsti, ji dėl to nekalta,- gyniau ją,- bet dėl tavęs nežinau..  Galvojau priversti tave tai pripažinti bus sunkiau.

- Na, kaip matai aš lengvai pasiduodu prisipažinimui.

- Pastebėjau. Gali atsakyt bent į paskutinį klausimą?

- Na?

- Ar tu ją myli nuo pat to laiko, kai jūs priėjot prie mūsų?- pradėjau uždavinėti keistus klausimus.

- Ne.

- Tai nuo kada? Ir kodėl? Kodėl įsižiūrėjai ją, bet ne mane?

- Daniela, nepradėk.. Tu tikrai sunkaus būdo.

- Ak taip?

- Taip.

- Tada tu dar nesusipažinai su mano sunkiu būdu,- supykusi baigiau pokalbį.

*Editos vardu*

- Na, ką sakė?- pradėjau klausinėti.

- Sakiau!! Sakiau, kad jis tave myli,- priekaištavo.

- Ar aš dėl to kalta, kad tu ant manęs staugi vos ne taip, kad būtų galima išgirsti iš už kilometro?!

-  Kalta!!

- Aišku, žinosiu,- atsistojau nuo lovos,- tai gal aš dar kalta esu dėl to, kad Bartas neįsižiūrėjo tavęs?

- Jis man nepatinka ir niekada nepatiko!

- Nepatinka kaip vaikinas ar kaip žmogus?- piktai pasižiūrėjau.

- Ir kaip žmogus ir kaip vaikinas.

- Tu dar turi galimybę atsiimti žodžius,- supykau.

- Ne, pasakiau taip kaip yra. Mantas tau buvo geriausias.

- Tai dabar gini jį?

- Neginu.

- Kurgi ne! Laikiau tave drauge, o pasirodo tu man visiškai nieko nesakei. Nei ką galvoji, nieko. O dabar kai tau patinkančiui vaikinui į akį „įkritau“ aš, tai keli pavydo scenas?

- Tu niekam tikus!

- Tai kam bendrauji? Daniela, neerzink manęs,- vis labiau įpykau.

- Niekas nieko neerzina,- kėlė balsą prieš mane,- tu dar nežinai, ką apie tave galvoju. Tu mane visada visur įveli!

- Tai jei taip, dink iš mano namų ir pasišalink iš mano gyvenimo, jeigu aš tavajame esu klaida.

- Būtinai,- piktai išrėžusi trenkė durimis ir nulipo žemyn.

- Ir, kad daugiau tavęs čia nematyčiau!- atidariusi duris surėkiau.

Visgi nesusitvardžiusi nulipau žemyn. Visi į mane keistai žiūrėjo – Daniela sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į mane pilnu pagiežos žvilgsniu, jos mama – nesuprantančiu kas vyksta, mano tėtis – įsižeidusiu, o mano mama iš vis buvo nuleidusi akis.

- Aš tau sakiau dingti iš čia,- parodžiau pirštu į Danielą.

- Ne dėl tavęs čia esu, nesiparink.

- Mano namuose, TU esi nepageidaujama.

- Gal gali užsičiaupt?- tildė mane ji.

- Rimtai, Edita, nusiramink ir bent minutei.. patylėk,- įsikišo mano mama.

- Kas atsitiko?- apsidairiau.

- Mirė mano tėtis, tas ir atsitiko.

Nutilau ir šį kartą pasijaučiau kaip paskutinė debilė kuri iškėlė didžiulį skandalą būtent tokiu metu ir tokią akimirką. Dabar pastebėjau, kad visų akyse sužibusios ašaros. Tokiu momentu nežinojau kaip pasielgti – paguosti Danielą kai mes su ja susipykome lyg maži vaikai, ar palikti ją ir nebandyti pagerinti situacijos. Pasirinkau pirmą variantą – priėjau prie Danielos, apkabinau ją ir tyliai į ausį ištariau:

- Viskas bus gerai.

Ji taip pat mane kaip draugė apsikabino, stipriai, stipriai ir pradėjo verkti. O aš ją guodžiau. Vis kartojau „Neverk, yra kaip yra“ nors ir pačiai buvo sunku sulaikyti ašaras. Visgi jos tėtis man visada buvo geras, kai reikėdavo padėdavo.. O dabar vienu žmogumi žemėje, tarp kitko geru žmogumi žemėje mažiau.

- Aš turiu važiuoti viską sutvarkyti,- šluostėsi ašaras Danielos mama.

- Mes su juo tau padėsim,- pasiruošė mama.

Jie greitai išnyko iš kambario. Išvažiavo.

O mes su Daniela kalbėjomės, kaip senais gerais laikais. Stengiausi ją lyg atitraukti nuo realybės, kad ji bent trumpam pamirštų tai kas įvyko. Nors iš tiesų žinau, kad tas jausmas kai tau pasako, kad mirė artimas žmogus yra vienas iš sunkesnių kuriuos reikia „pernešti“ žmogui.

- Atleisk už šiandien,- ėmiau atsiprašinėti.

- Niekis. Čia juk kalta aš, ne tu.. Aš iškėliau per daug didelę sceną dėl meilės ir va kaip mane nubaudė.

- Ne, nekaltink savęs.. Negalima taip. Juk tai buvo visai nesusiję su tai, pati žinai.

- Žinau, na, bet.. Ai, yra kaip yra, juk teks gyventi toliau.

- Būtent. Tu visiškai teisi!

Galiausiai išsikalbėjom apie gyvenimą. Man su Daniela visada patinka diskutuoti tokiomis temomis – kuri įdomiau pasamprotaus, apmąstys ar ką nors įdomesnio pasiūlys.. Būtent kalbant apie tai mes abi fiziškai atsipalaiduojam. Tuo mes ypač panašios. Kaip ir visada mūsų šnekas pertraukė Danielos mama, kuri ją išsivežė į šarvojimo salę. O tuo aš pasinaudojau – per tiek laiko nusprendžiau susitarti susitikti su Bartu, tiksliau paprašiau, kad jis atvažiuotų pas mane. Ir po dešimties minučių skambutis į duris.

- Atvažiavau kaip galėdamas ankščiau,- atsiduso.

- Matau, viskas gerai. Užeik ir prisėsk,- nusišypsojau.

Jis man padavė savo striukę, kurią aš pakabinau ant pakabos. Išviriau arbatos, visai neskubėjau ir galiausiai prisėdau.

- Džiaugiuosi, kad grįžai,- nuoširdžiai ištariau.

- Turėjau grįžti, juk tau grėsė pavojus.

- Kad jau taip,- užsigalvojau,- kas tau pasakė?

- Daniela.

-Ne, Bartai, ji tau nesakė,- nusišypsojau.- Gal gali nemeluot ir pasakyt, kas tau iš tiesų pasakė?

- Tu supyksi.

- Šiandien susipykau su tėčiu. Su Daniela, bet susitaikiau. Tai žinai, pykti nenoriu, bet tiesą žinoti noriu.

- Mantas. Jis man pats paskambino.

-Kaip tai?- nustebau,- jis tau?

-Taip, jis man. Dar prisimenu, kai ramiai atsiliepęs į jo skambutį išgirdau „ Gelbėk savo Editą, kol ji dar gyva“.  Aš nesupratau tik vieno, kodėl jis pasakė man, kai aš buvau toli, o ne kam nors, kas buvo visai šalia?

- Tai jis tau kažką sutrukdė?- bandžiau jį „pagauti“.

- Ne. Aš juk gydžiausi.

- Hm. Tai tada kodėl tu toks nepatenkintas?

- Viskas gerai, aš juk nepykstu. Tiesiog kažkaip nesitikėjau, kad jis skambins man.. Juk jis nekenčia manęs, kad aš tave iš jo atėmiau. Greičiausiai jo planas buvo mane nudėt, bet atvykau per greitai.. Jis neturėjo laiko pasiruošti.

- Galbūt. Pasakyk man vieną dalyką.

- Kokį?

- Ar tu pažįsti Kajų?

- Pavardė?

- Kajus Šimkevičius.

- Taip.

- Tai pasakyk man dar vieną dalyką.- nusijuokiau.

- Kokį?

- Tu žinai, kad jis mane myli?

- Jis? Tave? –nusijuokė,- kokius bajerius čia skaldai.

- Tai rimta. Jis pats prisipažino.

- Kada spėjo?

- Šiandien.

- Na aš viską išsiaiškinsiu, nesijaudink. Tavęs jam tikrai neatiduosiu. – šyptelėjo.

- Žinau. Todėl tave ir myliu, nes tu vienintelis, kuris mane brangina.

Jis mane apkabino. Dar valandėlę šnekučiavomės, kol galiausiai Bartas išvažiavo. Aš susiradau tamsius džinsus, tamsią palaidinukę ir batus, viską apsivilkusi ir apsiavusi išvažiavau į šarvojimo salę. Ten – visą laiką sėdėjau prie Danielos, žiūrėjau kaip ji kūkčioja ir nesusitramdžiusi prie jos prisijungiau ir aš. Tyloje pasėdėjau porą valandų, kol pagaliau laikrodis išmušė dvyliktą valandą. Rytoj dar nusprendžiau į mokyklą neiti – reikės išsiaiškinti kelis reikalus su Mantu, Bartu ir Kajumi (visais trimis mano gerbėjais), vėl atvykti ČIA, guosti Danielą ir pagaliau.. Ruoštis gruodžio aštuntai – mano devynioliktam gimtadieniui. Nors kokia čia jau šventė – Daniela vis tiek bus be nuotaikos, bet gal bent prasiblaškys.

Po valandos parvežiau visus namo. Šį vakarą kaip niekad apie viską susimąsčiau. Apie vertybes. Kažkodėl. Viena iš jų – šeima. Bet gaila, aš jos saugoti nemoku – susipykau su tėčiu. Rytoj dar laukia atsiprašymas. Išmokau vertinti draugus, juos suprasti. Galbūt, sakyti, kad tai išmokau yra kiek per drąsu. Tiesiog supratau, kad su Daniela niekada nebendravau taip atvirai kaip atrodė. Ji niekada nepasakydavo, kas manyje blogai, kas jai nepatinka, nes aš tiesiog nenorėdavau to girdėti. Galų gale supratau, kad lengva prarasti draugus. Tiesiog vienas neteisingas žodis ir tu jo netekai. Nors tikri draugai niekada nepyksta dėl to.. Nebent aš dar nežinau, kas yra tikras draugas.

Edita.

Informacija

Labaass!

Turbūt visi žinot, ką aš visada rašau, arba bent dažniausiai rašau informaciniuose pranešimuose. Šį kartą viskas tas pats - informacija apie naująjį įrašą ir visa kita..

Taigi jūs jau nuo ketvirtadienio laukiat naujo įrašo (na, tai nėra daug) ir kai kurie man pradėjo rašyti, kada naujas įrašas. Nagi, nerašykit! Nesijaudinkit, be įspėjimo istorijos nemesiu, įrašas bus kai atsiras laiko savaitės bėgyje. Visada tai žinokit, juk ne vasara, ne atostogos, kad galėčiau nuo ryto įrašą rašyt.. Manau suprantat? :) Ir tikiuosi sutarėm? Kai bus tada bus, nespauskit manęs, nes kai spaudžia ir ragina - "RAŠYK, RAŠYK" niekada manęs neraginkit, nes tada įrašas gaunasi prastas.. Kaip ir buvo su tuo kurį perrašinėjau..

Na, o informacija apie naują įrašą yra ta, kad jis pasirodys šiandien po poros valandų arba rytoj - kaip man pavyks, nežinau ar šiandien spėsiu ir ar pavyks viską išdėstyti.

Taip pat noriu jūsų paklausti, kaip būtų geriau - ar rašyt vienos dienos įvykius per vieną įrašą (kuris būtų žiauriai ilgas) ar per du? Kaip jums patogiau?

Aš asmeniškai manau, kad patogiau per du, bet man per du daugiau žaidimo, bet nesvarbu. :D

Tad išreikškit nuomones - man svarbu ir reikalinga tolimesniam istorijos "gyvenimui".

Ačiū.

O dabar kviečiu laukti naujo įrašo, nepamiršti pakomentuoti (kai jis bus) ir kai kurie piktieji anonimai - nesikabinėkit prie to, prie ko net nereikia kibti. Niekas nuo nieko nekopijuoja, siužetai skirtingi, kažkada panašius įvykius rašiau savo senose istorijoje, tad kaip sakoma "Ninada lialia". Aš žinau kaip yra ir nebūtina manęs smerkt nežinant tiesos.

Ačiū.

Monika. :*

27 įrašas. Pagrobimas

Gruodžio 4 diena (tęsinys)

Pamažu jaučiau, kad mane kažkas laiko ir neša. Vos po kelių akimirkų pajaučiau, kad žvarbus vėjas velia man plaukus. Bet kas keisčiausia, dar niekada nepatyriau to jausmo kai negalėjau atsimerkti. Lyg viduje viską jaučiau, bet to pasakyti žodžiais negalėjau. Taip pat kaip ir atsimerkti. Galiausiai pajutau, kad aplinkui nustojo pūsti vėjas, pagaliau pajutau šiltą ir kiek "banguotą" paviršių.. Ir galiausiai tai, kad kažkur važiuoju.

-Turiu ją,- ištarė grobikas telefonu.- Taip, aš ją ten ir vežu.- atsakė,- gerai, viskas, negaliu kalbėt.

Galiausiai mašina sustojo. Kažkur. Mane ir vėl paėmė ant rankų ir nešė link greičiausiai kažkokio pastato. Nes vos atidarius duris pajutau šilumą. Bet mano kūnas buvo vis dar be sąmonės. Pagaliau antrą kartą per šiandien pajutau tvirtą paviršių. Ir gulėjau. Ilgai..

*Tuo tarpu ligoninėje*  (Danielos asmeniu)

Mama žvilgtelėjo į laikrodį. Jau kaip aš išėjusi buvo praėjęs daugiau nei pusvalandis.

-Kažin kur ji taip ilgai užtruko,- pradėjo nerimauti mama.

-Nežinau,- Daniela taip pat nustebo.- Einu pasižiūrėti, gal kur nors ligoninėje pasiklydo,- bandžiau kiek pajuokauti.

Aš greitai išėjau iš palatos, apvaikščiojau ligoninę kol pagaliau man teko nueiti prie seselės. Aš pradėjau klausinėti ar seselė nematė tamsiaplaukės merginos, kuri buvo su džinsais, šviesia striuke. Ir seselė pareiškė:

-Mačiau. Klausė kur yra tualetas. Bet daugiau nemačiau, kad būtų grįžusi. O kas yra?

-Ji negrįžo. Gal matėt ką nors įtartino? Na vaikiną, ar ką nors.. Kas paskui ją vaikščiojo?- vis su didesniu jauduliu klausinėjau.

-Na taip.. Ėjo ten kažkoks tamsiai apsirengęs, aukštas, tamsiaplaukis. Sakyčiau gal tarp devyniolikos dvidešimt trejų metų..

-Palaukit, parodysiu jums jo nuotrauką.

Išsitraukia telefoną, greitai įsijungiau facebook kadangi tik ten buvo juo nuotrauka. Radau vieną kurioje aiškiau matėsi veidas ir parodžiau jo nuotrauką.

-Taip, manau šis.

-Aišku, ačiū,- sunerimusi padėkojau iri nubėgau į palatą.

Vos įbėgau, visi į mane sužiūro.

-Na, radai Editą?- paklausė jos mama.

-Ne.. Ir jos čia nėra.. Tikriausiai.

-Kaip tai nėra?- atsistojo jos mama

-Seselė sakė, kad ji negrįžo, o paskui ją vaikščiojo vyriškis..

-Ką tu čia fantazuoji, Daniela?! Tai visai nejuokinga,- kiek pyktelėjo ši.

-Aš visiškai rimtai.. Aš žinau, kas ją pagrobė.

-Pagrobė? O Dieve šventas,- susiėmė už širdies,-Kas?

-Manau, kad Mantas.. Tiksliau esu tuo beveik įsitikinusi.

-Tai ko mes laukiam? Vykstam į jo namus!- įsikišo Editos tėtis.

-Ar jūs tikrai manot, kad ten jis ją vešis?- nustebau.

-Tai kur daugiau?

-Kažkur kitur, bet tikrai ne į savo namus.. Niekas taip nedaro,- burbtelėjau,- manau,-pridūriau.

-Gerai, mes su Almantu važiuojam į policiją,- ši priėmusi drastišką sprendimą net nesuvokė, kad viską gali pablogint..

-Palaukit, gal grobikas dar paskambins? Na, Mantas.

-Argi tu taip manai? Neskambins jis. 

-Manau, jam reikia išpirkos,- prisiminiau Editos žodžius, kai ji sakė, kad nugirdo kažką apie dalis.. Kalbama buvo greičiausiai apie pinigus.

-Tiksliai,- iš delno sau neskausmingai "trenkė" per kaktą mama.

-Gerai ką darom?

-Aš siūlau, dar palaukim. Valandą, pusantros.. Žiūrėsim kas bus Juk jis jos nenuskriaus.

-Gerai, bet tik valandą, ne daugiau,- stengėsi nusiraminti Rita. (toks buvo Editos mamos vardas)

*Tuo tarpu vietoje, kur buvo Edita*

Pagaliau pradėjau pabusti. Sakyčiau, kad dar buvo pakankamai sunku atsimerkti, tačiau po truputį, truputį.. Atsimerkiau. Vieta kurią mačiau savo akimis tai vieta, kurios niekada gyvenime nesu mačiusi. Bet čia gražu. Baltos lubos, kurioje buvo "įstatytos" lemputės, šviesiai rudos sienos, kurios sakyčiau suteikia šilumą.. Nėra čia jau taip blogai. Na, bet negalvojant apie tai buvau priversta atsistoti ant kojų. Kiek sukosi galva, bet laikydamasi už šone esančių daiktų pasiekiau arką. Atsistojusi prie jos šono išgirdau tuos pačius girdėtus balsus.. Taip, vienas Manto, o kitas jei neklystu.. Anos.

-Ką dabar darysim?- pasiteiravo Mantas.

-Jiems jau paskambinau, sakė, kad jau galėsim skambinti išpirkos.- pasiėmusi sruogelę plaukų juos sukiojo aplink pirštą Ana.

-Nežinau, nežinau. Visa šitai man skamba taip netikroviškai. Na žinai, niekada nemaniau, kad tai padarysiu jai.. Merginai kurią mylėjau ir kurią vis dar myliu.

-Nereikia čia tų melodramų, brangusis. Turi Adriją - jei norėsi turėsi ir mane. Žinai, kad aš tave myliu.- mirktelėjo.

-Žinau,- jam priartėjus arčiau jos, jų lūpos susilietė.

"Dieve, negaliu žiūrėt,  koks jis dviveidis!" mintyse sau ištariau.

-Na, tai eime prie darbo? Tu savo darbą žinai, o mano darbas ją saugoti iki rytojaus.- išlemeno Mantas.

-Gerai. Aš važiuoju. O tu su ta lape būk atsargus, jos gudrios.

-Žinau, žinau,- nusijuokė.

-Gerai, lekiu,- pakštelėjo jam į skruostą ir taip pat kaip greitai atsirado mano gyvenime, taip greit ir išnyko iš namų. (bet ne iš gyvenimo)

Galiausiai pro arkos šoną stebėjau Mantą. Jis išsivirė kavos ir kas keisčiausia net nežvilgtelėjo į būtent kambario kuriame buvau aš pusę! Vos išsiviręs kavos atsisėdo prie stalelio ir pradėjo dainuot?! Jis niekada prie manęs nedainuodavo.. O kas svarbiausia pasirodo, kad jis turi visai gražų balsą. Pagaliau užsižiopsojusi per daug sugalvojau, kad reikia atsigult į lovą, nes jeigu jis ateis ir užtiks mane stovinčią bei supras, kad visko klausiausi..Man geruoju nesibaigs.

Ir lyg žinodama, atsiguliau laiku. Į kambarį išdidžiai įžengė Mantas ir aš apsimečiau,jog prabundu.

-Kaip tik laiku,- ištarė.

-Kas laiku?- piktai atkirtau.

-Na pabudai, galėsim pasikalbėti, kol grįš Ana.

-Gerai pasikalbėkim,- paėmiau jo rankas ir įspraudžiau savąsias.

-Ką tu darai?- kreivai pasižiūrėjo Mantas.

-Kaip tai ką.. Negi nematai?- bandžiau jį apsukti aplink pirštą.

-Tu flirtuoji su manim?- nusišypsojo.
-Galbūt,- prisitraukiau jį arčiau už marškinėlių,- Nagi, žinau, kad tu manęs nori..
Planas pavyko. Mantas pradėjo mane bučiuoti. Jo bučiniai man priminė senus laikus.. Nors ir kaip iš visų jėgų norėjau jam trenkti, atstumti, bet tai buvo vienintelė mano proga pabėgti. Todėl apsimečiau, jog mėgaujuosi jo bučiniais.. Nors ir kaip jo nekenčiau..

Kuo labiau, tuo Mantas vis aistringiau mane bučiavo, kol galiausiai mintyse suskaičiavau iki penkių ir spyriau jam į tarpkojį. Žinau, galbūt tai atrodo juokinga, bet tai buvo vienintelis būdas atitraukti jį nuo manęs.
-Sudie, avigalvi!- piktai surikus užsidėjau batus ir bėgau pro duris.
-Ateini čia!- puolė bėgti paskui mane laiptais žemyn.
Tarp kitko, vieta kurioje buvau buvo gražus namas, bet Mantas pasielgė visiškai.. Neprotingai, kadangi durys buvo užrakintos, bet raktai - durų spynoje. Greitai atsirakinau ir puoliau bėgti. Vietos tiesą sakant nežinojau - aplink buvo pilna medžių, bet bėgau į mišką. Ten manau, kad jis manęs neras, nes miškas didelis. Bet aš eilinį kartą suklydau - pasižiūrėjau už nugaros. Jis vis greičiau artėjo link manęs. Kas keisčiausia, jis jau buvo ant pečių užsimetęs striukę. Jis iš tiesų greitas! Galiausiai sukaupiau visas jėgas, įkvėpiau ir sustojau.
-Tu manęs nesugausi! Niekada!- piktai ištariau ir pakėlusi nuo žemės akmenį mečiau į jį. Taiklumu pasižymiu - pataikiau į petį.
Įbėgus į miško tankmę pamačiau, kad aplinkui buvo daugybė medžių kurių kamienai buvo stori ir tinkami pasislėpti man. Nubėgusi kuo toliau į miško vidurį atsistojau prie storo kamieno, kuris man atrodė, jog pakankamai gerai paslepia mano kūną.
-Aš tau nieko nedarysiu, išlįsk,- stengėsi mane išvilioti Mantas.
Alsavau. Nuo bėgimo be galo pavargau, padusau, gavau "pompą". Pasižiūrėjusi pro kamieno šoną pamačiau, kad Mantas visai arti, todėl turėjau kvėpuoti kuo tyliau.

Man nepasisekė. Oras "užkuteno" nosį ir aš nusičiaudėjau. Jis išgirdo ir pribėgo prie medžio kuris buvo šalia to kurio buvau aš. Antrą kartą sukaupiau jėgas ir bėgau. Bėgau kuo tolyn, kol pagaliau pribėgau kažkokį kiemelį. Manto nematyčiau. Pradėjau sukinėtis, kol galiausiai Mantas mane stipriai sugriebė, o aš spurdėjau kaip žuvelė.
-Nejudėk, arba nudėsiu,- įrėmė į mane pistoletą.
-Gerai, ramia, ramiai,- išsigandusi raminau jį. - galim ir be žudynių..
-Sakiau, kad nepabėgsi, ne toks aš kvailas. Juk žinau kur veda šis kelias.
-Pasakyk ko nori iš manęs.
-Daug ko.
Kažkada lankiau karate. Ir dabar tai panaudojau. Pistoletą numečiau ant žemės (rankų mostų dėka) ir bėgau kuo toliau nuo jo. Galiausiai pribėgau gatvę, akis spigino saulė. Truputį susisuko galva, bet šiaip orentuotis dar galėjau. Mano nelaimei, sustojo mašina. Tos žaviosios, blondinės kalės Anos mašina. Ji mane suėmė už rankos, stipriai laikė rankomis, ir vedė prie Manto. Ji buvo per stipri, kad galėčiau ką nors padaryt.
-Mantai, tu apgailėtinas. Nesugebi šitos mergiotės išlaikyt.
-Ji pabėgo, spyrė man,- puolė teisintis.
-Nesvarbu. Tavo laimei laiku pravažiavau. Jos tėvams skambinau, sakė praneš kai turės tai ko mums reikia.
-Puiku.
-Ką jus jiems sakėt?- įsikišau.
- Nesikišk. O dabar, mielasis Mantai,  vesk šią mergą ir surišk, kad nepabėgtų, ar šiuo darbu užsiimti man?- lyg kokią šiukšlę mane pastūmė link jo.
-Būk gerutė,- suėmęs mane meiliu balselius ištarė.
Apspjoviau jį.
-Dar ko.
-Pasakiau, būk gerutė!- suspaudė mano ranką.
-Man skauda!- piktai ištariau.
-Nepyk,- trenkė man taip, kad kaip ir netekau sąmonės.
Galiausiai mane nusitempė atgal į namą, surišo kojas ir rankas stipria virve ir paliko.
-Pūk iki rytojaus,- įžengusi į kambarį ištarė blondinė, bet tai buvo ne Ana..

*Tuo metu Editos šeimoje (Danielos vardu)*


Visi, Editos namuose susėdę prie stalo svarstė, kur mano draugė galėtų būti. Jos mama nesiliovė verkti, skambino Eglei, kalbėjo su ja, klausinėjo, ar ji arba Lauris žino ką nors apie Manto slėptuvę. Deja niekas nieko nežinojo, todėl visi su neramumu sėdėjome ir laukėme ko nors.. Antro skambučio, ar kažko.
-Viskas, pranešiu policijai,- neištvėręs kumščiu į stalą trenkė Editos tėtis.
-Reikia palaukti antro skambučio.. Manau, kad jeigu paskambinsime policijai,- atsidusau,- jai tai gali pakenkti.
-Gal tu ir teisi,- kūkčiodama sutiko jos mama.
Galiausiai bediskutuodami nusprendėme, kad šiandien nieko nedarysim, kadangi nieko nepasieksim. Tik rytoj.. Galės kas nors pavykti. Manau, kad šį kartą be Kajaus ir Vėjo išsiversti nepavyks.

*
Edita.

Žinutė nuo Monikos :b

Labas vaaaakakaras!
Kaip laikotės? Tikiuosi,kad visi sveiki kaip ridikai! Nes aš tai nelabai.. :/

Na, bet nekalbant apie tai noriu jums pranešti ir truputį atsiprašyti, kad šiandien jus suklaidinau, jog parašysiu naują įrašą.. Parašiau daug, bet ne viską, o jau turiu eiti nuo kompiuterio, kadangi labai labai skauda galvą, negera, turiu temperatūros.

Taigi rytoj TIKRAI NAUJAS ĮRAŠAS, nes rytoj jį pabaigsiu, patobulinsiu ir jums įkelsiu!
Nepyksit? :)*
Labos! ♥