29 įrašas. Kai verkia siela..

Gruodžio 6 diena

Kaip keista, kad mane pirmą kartą pažadino žinutė, kuri niekada nepažadindavo. Tiksliau ne žinutė, o jos skambėjimo tonas. Užteko tik vieno karto. Ir aš prabudau. Pakeitusi savo būseną iš gulėjimo į sėdėjimą, prasitryniau akis ir pasiėmiau telefoną į rankas. Telefono ekrane perskaičiau vardą- "Daniela". Ir vos perskaičius jos vardą ir vėl prisiminiau vakar dienos įvykius. Bet nieko nelaukdama peržiūrėjau žinutę, kuri suėmė už širdies. Ji nebuvo ilga, vos keletas žodžių.. Kurie šiuo atveju buvo iškalbesni už tūkstančius žodžių.

"Edita, aš nebegaliu. Per daug visko nutiko. Prašau, kuo greičiau atvyk pas mane. Man reikia žmogaus, kuriam galėčiau išsipasakoti ir išsiverkti ant peties. "

Pravirkau. Paskutiniu metu pradėjau dažnai verkti. Turbūt per daug tų nesąmoningų pagrobimų, kurių auka esu aš. Per kitus kaip ir visada. Verkiau gal ištisą pusvalandį. Kaip "krokodilo ašaromis" ir visai neišgirdau kaip į kambarį įžengė mano mylimas, nuostabusis Bartas!

- Nagi, kas vėl?- ramiu, bet tuo pačiu liūdnu balsu ištarė Bartas ir pakėlė mano nuleistą galvą.

- Nežinau. Turbūt man ištisai trūko tavęs, tavo prisilietimų, tavo bučinių, tavo būvimo šalia.. Tavęs. Ir viskas kas nutiko tai tikriausiai buvo todėl, kad kai išvykai tapau neapdairi. Nieko nesuvokiau.. O dar Danielos tėčio mirtis. Visko per daug,- pažvelgiau į jį,- per daug,- stipriai įsikabinau į jį ir pradėjau verkti.

- Žinai, kartais verta ir reikia išsiverkt. Sako, kad pasidaro lengviau,- keistai kalbėjo, bet supratingai,- žinai, galėčiau tau kai ką papasakot.. Kad ne vien tau nesisekė, kol buvau išvykęs.

- O kam dar nesisekė?- nustebau.

- Tiek man tiek mano šeimai.. Ir vėl, tie avigalviai lindo prie mano šeimos. Bet šiaip ne taip atsikračiau jų ir viskas tarp tiek manęs tiek jų baigta. Bent jau turėtų būti baigta.

Pro ašaras jis mane privertė nusišypsoti. Turbūt dėl to, kad bent kažkam kažkas baigėsi laimingai. Bet nusiraminti vistiek negalėjau, lyg kažką nujausdama.

- Nagi, nusiramink, aš vis dar su tavimi,- ramino mane.

- Žinau, tai svarbiausia,- stipriai apsikabinau jį,- bet juk pats sakei, kad kartais reikia išsiverkt..

- Bet pastaruoju metu tu per daug verki,- nusijuokė.

- Kai tu išvažiavai, netikėtai išvažiavai, verkiau taip kaip verkiu dabar.

Priverčiau jį pasijausti bent truputį kaltu. Ir pasirodo jis kiek pyktelėjo, jam tai nepatiko. Ir jis tai įrodė žodžiais.
- Tai dabar man visą gyvenimą priekaištausi? Juk sakiau, aš - GY-DŽIAU-SI!- skiemenavo.
- Ne, juk tu "gydeisi". Bent jau tokia buvo tavo pateikta priežastis.
- Taip ir buvo. Gydžiausi.
- Bet kažkodėl vos pranešus, kad man negerai, tave stebuklingai paleido iš ligoninės? Tau gydytis nereikia? Staiga taip netikėtai tau nebereikia procedūrų? Žinai, man čia kažkas keisto.
- O neturėtų. Dėl mylimo žmogaus pasiryžčiau bet kam, dar per tiek laiko nesupratai?
- Nežinau, kažkaip man darosi sunku tavimi tikėti. Tu toks įtartinas.
- Tai jei tau viskas blogai, gal tada iš viso baigiam santykius ir ramybė?
- Ne.
- Tai gal gali viską palikti taip kaip yra?
- Gerai, atsiprašau. Aš tyliu.
- Nereikia kelti scenų, Edita,- rimtai ištarė,- tai vaikiška.
- Tai kodėl tu su mažvaike draugauji?- ir toliau kabinėjausi.
- Gerai, jei taip nori. Tarp mūsų viskas baigta,-piktai atkirto,- be to, negriauk savo gyvenimo į šipulius, nes visas jo dalis atrasti bus sunku. Tu save žlugdai, Edita, žlugdai,-atsistojo ir vėl išėjęs pro duris trenkė jas iš visų jėgų.
- Ne, Bartai..- silpnu balsu išlemenau,- bent tu neišeik.. Atsiprašau,- sukūkčiojau.
Deja, jis manęs negirdėjo ir aš vėl stipriai pravirkau. Suradau jėgų atsistoti nuo lovos ir prieiti prie lango. Mačiau, kaip Bartas greitu žingsniu nuėjo link mašinos, įsėdo, trenkė duris ir išvažiavo. Pastaruoju metu pradėjau griauti savo gyvenimą. Kaip ir jis sakė.

Porą valandėlių beverkdama užmigau. Bet ir vėl, šiandien mane pažadino skambutis. Jis buvo nuo Danielos. Pliusas yra tas, kad pagaliau skambutis, bet ne "SMS" žinutė.
- Labas,- balsu, kuris man "pasakė", kad Daniela verkė ištarė.
- Sveika,- mieguistai ištariau.
- Kada atvyksi?- iš karto ėjo prie reikalo.
- Greitai.. Man reikia kai ką sutvarkyti. Asmeninius reikalus, apie kuriuos papasakosiu vėliau.
- Gerai, lauksiu. Be to, nebuvo pas tave Eglė su Lauriu?
- Ta prasme?- nustebau.
- Negi nežinai? Jie vakar grįžo.
- Na ir sesė.. Net neatvyko.- ir vėl įsižeidžiau.
- Nagi, gal man reikėjo tau to nesakyt..
- Ne, viskas gerai. Tiesiog, praradau norą gyventi.
- Kas atsitiko?- nustebo.
- Tokie dalykai ne telefonu.
-Gerai,- sunerimusi atsakė ši,- kol kas aš dar namie, kai važiuosiu į šarvojimo salę, tada kai susitiksim, pasikalbėsim. Lauke. Nes ir aš tau turiu kai ką svarbaus.. Perduoti ir pasakyti.
- Perduoti nuo ko?- sunerimau.
- Nuo šiuo metu vieno iš svarbiausių tavo gyvenimo veikėjų..
- Negi nuo Manto?
- Būtent. Gerai, tai ne telefonu, lauksiu tavęs.
Man nespėjus nieko atsakyti, skambutį ji išjungė. Apmąsčiau viską. Kaip viskas pasikeitė vos per daugiausiai pusvalandį. Ir dėl visko kalta aš - susipykti su vaikinu, dėl to, dėl ko buvo galima nesusipykti, tiksliau neišsiskirti.. Kas dar galėtų nutikti blogesnio? Netekau žmogaus dėl kurio gyvenau. Dar betrūksta netekti Danielos. Bijau, kad su dabartine mano būsena, tai gali ir nutikti.

Prisiverčiau save pažvelgti į gyvenimą kitu kampu - ne tokiu, kokiu gyvenimą mačiau, kad ir prieš dvidešimt minučių. Pažvelgti į gyvenimą, tokį koks jis yra iš tiesų - tai visai ne rojus. Kažkada jis man atrodė gražus, kai aš buvau laiminga. Tokia buvau tą vakarą, kai Bartas atsisveikino su manimi. Tada jaučiausi, lyg mažas vaikas, kuris džiaugiasi kiekviena sekunde.. Tada džiaugiausi tomis valandomis, kurias leidau kartu su Bartu. Jos iš ties buvo vienos iš nuostabiausių mano gyvenimo akimirkų. Tada gyvenimas atrodė tobulas - mane supo mylimi žmonės, geri draugai, viskas, kas gerai. O dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Savo laimę sutrypiau pati ir neturiu noro gyventi. Su tėčiu susipykau, dabar teks eiti ir atsiprašyti, kadangi gyventi su neapykanta, joks gėris.. Išsiskyriau, tiksliau mane paliko vaikinas - tai iš vis tobula. Neturiu žmogaus, kuriam galėčiau pasiguosti, išsiverkti ir kuriam galėčiau patikėti savo problemas. Nes žinočiau, kad jo neužkraunu. Juolab kai aplinkui dedasi nesąmonės, neturiu žmogaus, kuris mane saugotų.. Ir dėl visko kalta aš ir mano būdas.

Nulipau laiptais žemyn. Tėtis žiūrėjo televizorių, mama ant šaldytuvo buvo priklijavusi raštelį. Priėjau prie jo ir mintyse perskaičiau-
" Aš išvykau į šarvojimo salę. Edita, paruošk ką nors valgyti, vėliau ir tu su tėčiu, kartu atvykit.


Mama".
Iš šaldytuvo išėmiau kepimui paruoštą vištą. Viską suruošiau ir įdėjau į orkaitę. Tėtis per tą laiką į mane.. Net nepasižiūrėjo. Jausmas kaip niekada buvo ne koks. Galiausiai, priverčiau save nueiti prie tėčio ir atsiprašyti. Nors aš ir nelinkusi atsiprašinėti kitų, bet šį kartą kitaip. Aš tai privalėjau padaryti, kadangi tik nuo manęs priklausė mano gyvenimas. Niekas kitas, jei ne aš už mane jo nepastatys.
- Tėti?- švelniai ištariau.
- Neturiu su tavimi apie ką kalbėti,- kiek šiurkščiai atsakė.
- Prašau.. Pasikalbėkim.
- Sakiau tau, kad neturiu apie ką su tavimi kalbėtis. Juk aš kaltas dėl tavo nelaimių, tai nesiartink,dar užrauksiu mirtį kokią..- akivaizdžiai supykęs ir net nepasižiūrėjęs į mane atkirto.
- Gerai. Jei neturi.. Tai žinok, kad norėjau atsiprašyti. Gaila, kad tu toks užsispyręs kaip ir aš, ir net nenori pasikalbėti su savo dukra. Na, bet tiek to. Tiesiog,- atsidusau,- atsiprašau.
Nusisukau ir nuėjau. Prie orkaitės. Atsirėmusi į spintelę pravirkau. Kas keisčiausia, tai tėčio nepaveikė. Prisėdau prie stalo, ir pirštu vedžiojau. Kažką. Kol galiausiai kambaryje pasijuto skanus kvapas. Višta iškepta. Išėmiau ją. Ir pasiryžau vienam dalykui. Bet jį greičiausiai atliksiu tik vakare. Kai grįšiu iš šarvojimo salės.
Užlipusi į trečią aukštą "palindau" po šiltu dušu, maudžiausi ir vėl galvojau apie viską. Apsirengiau, susiruošiau ir nulipau žemyn. Kaip ir vakar apsirengiau tamsiai.
- Aš važiuoju,- silpnu balsu ištariau.
Tėtis vistiek su manimi nekalbėjo. Pasirodo, jis kaip reikiant pyksta.. Na aišku, kas nepyktų, kai žmogų užsipuola ir neleidžia jam net nieko paaiškinti. Pagaliau įsėdusi į mašiną lėtai važiavau. Iš tamsaus dangaus  skliauto ėmė ir prapliupo lietus. Ir kaip reikiant įsismarkavo.
- Dar to betrūko,- nestipriai trenkiau ranką į vairą.
Nepaisant to, po pusvalandžio atvykau į vietą. Prie šio pastato buvo daug žmonių, turbūt suvažiavo giminės, draugai ir kiti.. Vos man išsiropštus iš mašinos, greitu žingsniu prie manęs priėjo Daniela.
- Ačiū, kad atvykai,- apsikabino ji mane,- man dabar tavęs tikrai labai reikia, drauge.
- Man taip pat..- dūsavau.
- Eime pasikalbėti, trumpam. Skubu.
Daniela paėmusi mane už rankos nusitempė į viršų. Kadangi visi žmonės kurie šiandien buvo atvykę sėdėjo salėje, mes galėjo tyliai ir laisvai pasikalbėti.
- Nagi, tu pirma.- skatino mane ji.
- Ne, sakyk tu. Vistiek spėju, kad naujienos ne kokios..
- Gerai.- sutiko,- Mantas buvo čia. Atvykęs. Pasėdėjo valandą, atnešė krepšelį, užjautė..
- Dviveidis.
- Palauk,- nutildė,- prašė perduoti, kad už narkotikus jis sumokės pats.
- Tu turbūt juokauji?- nustebau.
- Ne. Bet su viena sąlyga.
- Kokia?- išsprogdinau patinusias nuo ašarų akis.
- Jeigu tu su juo,- apsidairė,- permiegosi.- pritildė toną.
- Ne. Ne ir dar kartą ne!- pravirkau.
- Nesijaudink,- apkabino ji mane,- viskas bus gerai. Gana verkt! Tu stipri. Jei reikės, aš, tu ir Bartas išgyvensim viską.
- Patikslinsiu - aš ir tu..
- O kaip Bartas?- nustebo.
- Tarp mūsų viskas baigta.. Aš susigadinau savo gyvenimą,- pradėjau kūkčiot.
- Ta prasme, susigadinai?
- Išsiskyrėm. Tiksliau jis mane paliko. Išėjo. Aš likau viena. Viena,- įsikibau į Danielą.- Ir viskas per mane. Prašau, bent tu nepalik manęs likimo valei.. Jei ką nors ne taip pasakysiu.. Nežinau, kas man darosi, nežinau!!- valiausi ašaras.
- Ššš,- ramino ji mane,- nusiramink. Žinau, kaip dabar jautiesi.. Susipykai su tėčiu, tokios naujienos su Mantu, tave paliko Bartas, mirė mano tėtis.. Dar artėja tavo gimtadienis, o tu tokia nelaiminga.- vardino mano problemas.
- Būtent. Man reikia žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Ir vienintelis iš jų.. Aplamai tu esi vienintelė kuri man liko. Na, dar mama ir sesuo bei jos vaikinas, bet su jais aš jau pakankamai daug laiko nebendravau. Su mama atvirai.. Gal visai neseniai, bet ne taip kaip norėtųsi.
- Žinau, tą jausmą, kai visi tave palieka, o tu neturi net kam pasiguost. Šuo ir tai neklauso,- pravirko ir ji.- Atleisk,- puolė valytis ašaras.
- Ne, viskas gerai. Kaip šiandien sakė Bartas, kartais tikrai reikia paverkti.. Sveika. Ir lengviau sielai pasidaro- pradėjau kalbėti kažkaip labai keistai.
Daniela į mane kreivai pasižiūrėjo ir pasiūlė eiti į salę. Paverkti ten. Ne vien dėl jos tėčio, bet dėl susikaupusio skausmo, ypač man šiandien. Įėjus į salę, visi, raudonomis nuo ašarų akimis sužiūro į mus. Mes nuo jų nesiskyrėm, nors į salę atėjom tik dabar.  Prisėdau šalia mamos, o šalia manęs - Daniela.
- Kur tėtis?- tyliai sušnabždėjo ji.
- Namie.. Nežinau ką veikia, nežinau ar atvažiuos.. Nežinau ir nenoriu žinot.
- Dar labiau susipykot?- paklausė.
- Ne, tiesiog.. Bandžiau atsiprašyti, bet tėtis nenorėjo. Ir tegul.. Dabar turiu ir vėl dėl ko ant jo pykti.
- Pasikalbėsim apie tai vėliau, gerai?- pradėjo žvalgytis mama.- į mus žiūri..
- Gerai.
Besėdint man iš vidaus veržėsi jausmai. Verkiau, verkiau ir dar kartą verkiau. Pasižiūrėjau į laikrodį, jis rodė aštuonioliktą valandą. Prasėdėjau dar pusvalandį, truputį išalkau. Pro duris įėjo asmuo kurio nesitikėjau čia išvysti. Tai Bartas. Jis Danielą laiko savo drauge. Nors Daniela jo nemėgsta. Bartas pažvelgė į mane, aš į jį, bet mūsų akių kontaktas labai greitai nutrūko. Aš žvilgsnį "permečiau" į kitą vietą. Galiausiai pasižiūrėjau į Danielą. Bartas artėjo vis artyn, man daužėsi širdis, ypač kai užuodžiau jo skanius, saldžius kvepalus, ir kai jo veidas buvo "atsuktas" į mane. Galiausiai, jis pareiškė gilią užuojautą Danielai, jos mamai ir išgirdau jį bešnabždant keletą žodžių:
- Jeigu kada.. Ko nors reikės, kreipkitės, padėsiu.
- Ačiū, Bartai, kad esi toks nuoširdus vaikinas. Edita turėtų būti laiminga, kad sutiko tave,- ištarė Danielos mama.
"Nė velnio aš nelaiminga!" pagalvojau. Bartas artėjo link manęs.
- Gal galiu čia prisėsti?- paklausė.
- Čia sėdi Daniela. Negi nematai?- nusivaliau ašaras.
- Gerai, atleisk.. Tiesiog norėjau. Ai, nesvarbu,- nusigręžė ir atsisėdo keliais suolais už manęs.
"Tikrai, kad nesvarbu. Jei palieki, tai bent neskaudink manęs būdamas šalia ir kankindamas, nes negaliu tavęs apkabinti ir pakuždėti į ausį "Aš tave myliu" bei  "ačiū, kad esi. Kad esi su manimi ir, kad esi šalia". Dar porą valandų čia prasėdėjau ir neištvėrusi pasakiau mamai:
- Mama, aš nebegaliu, turiu vykti.
- Gerai, tau šiandien jau užteks.- sunerimusiu žvilgsniu pažvelgė ji.
- Ir pati žinau,- pasisukau į Danielą,- Daniela, aš jau vyksiu.. Turiu.

Ji taip pat pažvelgė į mane klausiamu žvilgsniu, kol galiausiai linktelėjo ir ruošėsi stotis. Tuo tarpu kol ji kalbėjosi su mano mama, aš atsisveikinau su jos mama, palinkėjau stiprybės ir prižadėjau, kad rytoj į laidotuves atvyksiu. Tiesiog šiandien turiu pailsėti, per daug įvykių ir viso kito. Ji padėkojo. Išėjau į lauką, paskui mane atsekė ir Daniela. Bartas - nė krust.
- Ačiū, kad buvai kartu,- padėkojo.
- Tai tau ačiū.. Kad padėjai suprasti, kokia ir kas yra tikra draugystė,- kalbėjau lyg atsisveikindama.
- Edita, tu man kažkokia įtartina.
- Ne. Tiesiog, sunku man dabar. Iš sesers nė žinios - sakei, kad ji jau parskridusi,o jos net nemačiau..
- Ji su Lauriu,kaip jaunavedžiai kokie apsistoję viešbutyje, kuriam laikui.. Nesuprantu, ji ir mokyklą pamiršo, viską.
- Ai, čia jos reikalas,- nusišypsojau,- bet ačiū tau. Už viską, viską ir dar kartą viską, ką padarei dėl manęs,- apsikabinau ją,- tu tikra draugė,- pravirkau,- ačiū tau.
Ji įsikabino į mane. Stipriai. Ir laikė. Apkabinusi taip šiltai, lyg norėdama pasakyti, kad aš tave visada prisiminsiu, kad ir kas be nutiktų. Abi vienai ant kitos peties pravirkome ir pro ašaras pamačiau einantį Bartą. Jis ėjo link manęs, bandė su manimi kalbėti "žvilgsniu". Nesileidau. Atsisveikinau su Daniela, pasižiūrėjau į Bartą - atrodė, kad jo gyvenimas šiuo laikotarpiu toks pats, sunkus kaip ir manasis. Bet velniop, palikai mane, tai dabar nelįsk. Būtent tokia mintimi vadovavausi pastaruoju metu. Nekreipdama dėmesio į jį, įsėdau į mašiną, bet prieš važiuojant - pažvelgiau į Bartą. Jis "pakratė" galvą ir apsisukęs nuėjo atgal. O aš ramiai, lėtai išvažiavau iš kiemelio. Nors ir kaip nemėgstu lietaus, šį kartą jis man patiko. Ne tik atspindėjo mano nuotaiką, bet dangus verkė už mane. Bemąstydama ir "striginėdama" kamščiuose pagaliau laimingai ir saugiai privažiavau namus. Išlipau ir greitai įbėgau namo. Namuose nieko nebuvo.

Iš stalčiaus išsitraukiau baltą lapelį ir juodą rašiklį. Turbūt tai pati baisiausia mano diena.. Problema paskui problemą. Ne veltui sakoma, kad problema viena nevaikšto. Ir dar sugebėk žmogau būti laimingas. Ant balto lapo juodomis raidėmis rašau -

" Mama, tėti ir visi kurie skaitot, 


tiesiog ačiū už viską. Mama, ačiū tau, kad buvai su manimi, kai man buvo sunku. Ačiū tėti, kad neatleidai man ir privertei apsispręsti. Turbūt, tas jausmas, kai gyveni ir tavęs nekenčia mylimas žmogus.. Manau supranti.


Kartais, reikia saugoti ką turi ir atleisti už klaidas, nes dėka jų mes mokomės gyventi. 


Edita."

"Laiškelį" gražiai pastačiau ant stalo. Kadangi mano tėčio spaudimas per didelis, nusprendžiau pabaigti savo gyvenimą ramiai. Turbūt per daug mane viskas paveikė. Tiek daug brangių žmonių, kurie kai kurie nevertina manęs pastarosiomis dienomis, o kiti ir miršta.. Kartais jaučiuosi tokia nevykėlė. Iš kibiriuko pasiėmiau tris tabletes nuo spaudimo. Galbūt padės. Arba per stebuklą liksiu gyva. Į stiklinę įsipyliau vandens. Nurijau. Pusvalandį pavaikščiojau, kol mane apėmė silpnumas. Į rankas paėmiau telefoną, paspaudžiau "nauja žinutė" ir parašiau trumpą žinutę Bartui.
"Myliu tave. Ir atleisk dėl to, kam pasiryžau."

 Išsiunčiau.

Sunkiai užlipau laiptais ir griuvau į lovą. Į telefoną pradėjo "eiti" žinutės, jis nenustojo vibruoti nuo skambučių. Nekėliau ragelio. Tiesiog. Užmigau ir tikiuosi, kad nepabusiu.

Edita.