28 įrašas. Tiesa ir ašaros

Gruodžio 5 diena

Prabudau sakyčiau pakankamai anksti. Lauke dar buvo tamsu, gatvėje švietė žibintai. Gaila, bet pasižiūrėti kiek valandų negalėjau, rankos ir kojos buvo surištos. Neįsivaizduoju, kaip tokioje būsenoje iš viso sugebėjau išmiegoti. Galiausiai varčiausi ant vieno šono, ant kito šono, bet vis vien neužmigau. Pagal lauke tvyrojusią tamsą nusprendžiau, kad dabar maždaug penkta ryto. Vieną, kitą valandą pasimuisčiau, bandžiau kaip nors atlaisvinti ant rankų užrištą virvę, tačiau ji buvo surišta stipriau, negu aš maniau. Pagaliau, kambaryje, kuris buvo už sienos išgirdau šlepsenimą. Pagal žingsnius sprendžiau, kad tai Mantas, nes jie buvo tvirti. Pagaliau mano spėjimai pasitvirtino - tai tikrai buvo jis. Sakyčiau visai netikėtai atsidarė kambario durys, Mantas priėjo prie lovos ir pajudino mane.

-Miegi?- pasiteiravo.

-Ne,- piktu žvilgsniu nužvelgiau jį.

-Puiku. Atnešiu tau pusryčius, tada eisi išsimaudyti ir važiuosim.

-Kur?- išsprogdinau akis.

-Ten kur reikia.- pašaipiai išlemeno,- dabar būk čia kol aš geras. Na, kol prieš tave nenaudoju kitų priemonių.

-Tu be šantažo aš kažko panašaus į tai nieko nesugebi, šiukšlyno berniuk,- prisiminiau, kai jis knisosi po konteinerį.

-Patarčiau to man nepriminti,- apsidairė,- juk nežinai, kas man gali šauti į galvą.

-Aš su mielu noru šaučiau,- specialiai jį erzinau.

-Edita, neerzink manęs,- ramiai ištarė.

-Eik atnešk man valgyt, mulki.

-Gerai, tuojau, mieloji,- vos tramdėsi.

Nusijuokiau. Man iš tiesų visada patiko jį erzinti, dabar manau, man patiktų juo manipuliuoti.. Na ką nors įdomaus - suvilioti jį, o tai man yra iš tiesų lengva, kadangi jis vis dar mane myli, tada paprašyti telefono ar ko nors, galų gale apsvaiginti ir viskas ko norėsiu aš - bus mano. Pagaliau begalvodama surezgiau planą. Ir vėl. Tik šį kartą tikiuosi, kad į jį įsijungs ir Daniela, nes ji tikrai nepaliks manęs vienos ir nenusisuks.. Ji kaip ir visada ką nors mano išgelbėjimui sugalvos.

 Ir štai - pro duris "įlindo" gardus kvapas. Turbūt niekada nesakiau, kad Mantas moka skaniai gaminti. Kad ir sumuštinius, bet jie visada būna kažkuo kitokie. Nežinau kodėl ir kaip, bet man patinka jo gaminamas maistas, nors ir kaip dabar pačio Manto neapkenčiu. Greitu žingsniu įėjęs į mano kambarį ant padėklo jis atnešė kažką ko matyt niekada nesu ragavus. Bent jau taip atrodė iš šono. Bet suklydau! Kaip ir visada. Vieną dalyką tai atpažinau - nedideliame indelyje buvo padažas, kuris atrodė skaniai. 

-Štai,- padėjo ant stalelio, kuris buvo šalia lovos padėklą,- tuoj atrišiu tau rankas, kad galėtum pavalgyt.- lyg nieko blogo nežadančiu balsu ištarė.

-Greičiau, aš mirsiu, kaip noriu valgyt!!- nekantraudama ištariau.

-Tuoj,- atrišinėjo rankas jis,- be to atleisk man, kad viskas taip susiklostė..

-Ta prasme? Apie ką tu?

-Na apie tuos visus pagrobimus ir visas nesąmones kurios vyksta..

-Taigi Mantai.. Išleisk mane.

-Negaliu. Ir man iš to nebūtų jokios naudos.

-Gerai, tada susitarkim kitaip?

-Kaip?- susidomėjo šis.

-Nuvežk mane į parduotuvę, na man kai ko reikia..

-Įdomu ko? Ir vėl bandysi pabėgt? Nesupranti, kad pridarai man problemų?- pradėjo priekaištauti Mantas.

-O tu nemanai, kad pridarai problemų mano šeimai ir be to, jų turėsi ir tu? Kokia jums iš manęs nauda?

-Tavo tėvai žino.

-Prie ko čia mano tėvai?- nustebau.

-Na, jie turi tai, kas ne jų.

-Ta prasme?

-Gerai, aš tau pasakysiu, jei tu tylėsi.

-Ir kam aš tokioj būsenoj galėčiau pasakyt? Nagi, sakyk!- nekantravau.

Mantas nieko neatsakė tik šyptelėjo ir man po nosiai pakišo padėklą su maistu. Paėmė bulvytę, lengvai ją "pamirkė" į padažą ir laikydamas ją ištarė:

-Na, jei nori iš manęs gauti informacijos, noriu ko nors į tai mainais.. - nusišypsojo,- noriu tave pamaitinti. Kaip senais gerais laikais.

-Tu gal mažvaikiu patapai?!- piktai ištariau.

-Nu ne,- piktai atkirto. - Nenori informacijos? Gerai, man tai jos nereikia. Čia tau ji būtų pravertusi. Daugiau sužinotum apie savo tėvus. Tiksliau vieną iš jų.

Gerai, šį kartą jam pavyko, jis mane sudomino. Iš tiesų aš norėjau sužinoti tai ką jis turėjo galvoje ir visgi tas pamaitinimas ar kaip tai pavadint - nieko čia baisaus. Juk ne kas nors.. Kas susiję su kitku. Tad leidausi. Buvau per daug susidomėjusi, kad būčiau nesileidusi. Ir jis viską darė taip lengvai - iš pašalies kas nors būtų pasakę, kad mes pora. Tas žmogus būtų apsirikęs, bet ne daug - mes kažkada buvom. Be to, Mantas mane bemaitindamas privertė nusijuokti. Jis žinoma, taipogi nusijuokdavo.. Pagaliau bulvyčių ir viso kas buvo padėta ant padėklo baigėsi. Ir mes priėjome prie temos.

-Na?- su servetėle nusivaliau lūpų kampučius,- dabar sakyk viską.

-Gerai, tai susiję su tavo tėčiu..

-Prisimeni, tą kartą kai tu buvai su Daniela namuose, o tavo tėvai buvo išvykę pas "draugus" į Kauną?

-Iš kur tu žinai, kad buvau su Daniela?!

-Nepameni? Juk aš tavo gerbėjas.

-Ak taip,- piktai žvilgtelėjau į jį.

-Anaiptol, jie nebuvo pas juos svečiuose. Jie turėjo šiokių tokių reikalų su mano draugais.

-Mano tėvai, su tavo draugais? Ką tu čia nusišneki!

-Klausyk jei klausai, o jei netiki, galiu nustot pasakot.

-Gerai,-nusiraminau,-sakyk.

-Jie buvo pas mus. Tavo tėvas kažkada kai buvai pas mane ir atvažiavo tavęs pasiimti, ant spintelės užtiko maišą, kurioje buvo daug narkotikų. Na, jie buvo ne mano. Bet tai nesvarbu. Ir jis susigundė, jis juos paėmė.

-Na ir kas? Paėmė tai paėmė, įsivaizduoju, ten buvo koks vienas maišelis narkotikų, o pagal tave tai daug.

-Tu jauti, kaip tu nusišneki? Narkotikai yra nepigūs, už juos mano draugai susišlavė daug pinigų. Ir ten buvo maišelis su DAUG, gal pusės milijono vertės narkotikų.. 

-Bet čia juk tik kažkokie kvaili milteliai!

-Kvaili milteliai? Tai tada galėsi savo tėvui padėkoti dėl šių kvailų miltelių.

-Padėkoti dėl ko?- šiuo atveju nė velnio, nu nieko nesupratau!

-Kad esi pagrobta, kaip tai dėl ko.- nusijuokė,- jis paėmė tai, kas yra ne jo.

-Žinai, tai visai nejuokinga. Tu meluoji.

-Nemeluoju, brangute,- atkirto.

-Bet tu turbūt per tą susitikimą nepasakei, kad jei negrąžins tos sumos, jūs mane pagrobsit?

-Sakiau. Kaip matai tavo tėvams tai nerūpėjo, o dabar jie lieja ašaras.

-Netikiu, kad jiems nerūpėjo!- piktai atkirtau,- gal jie tiesiog nespėjo grąžinti sumos..

-Taip nu,- pyktelėjo.

-Tai gal gali mane dabar paleisti?- pasakiau klausimą kuris kilo netyčia.

Mantas pratrūko juoktis.

-Tu rimtai tokia kvailė, ar tik apsimeti?

-Pirmiausia, aš ne kvailė, antra aš neapsimetinėju. Aš noriu namo!

Staiga koridoriuje  suskambo durų skambutis.

-Sėdėk čia, aš tuoj ateisiu,- tvirtu balsu ištarė.

-Sėdžiu, nejudu,- pasityčiojau.

Vos jam atidarius duris išgirdau kažkokį barnį. Girdėjau vyriškus balsus, jie ginčijosi, kažkas parkrito. Ir į kambarį įžengė netikėtas svečias - tiksliau žmogus kurio nesitikėjau sutikti būtent čia ir būtent šiandien.

-BARTAI!!- iš džiaugsmo net išriedėjo kelios ašaros.

-Taip mieloji, aš čia,- pabučiavo į lūpas,- pasikalbėsime vėliau, dabar dingstam  iš čia.

-Ne, palauk, pirmiausia atrišk man kojas, kad galėčiau pati bėgti,- su žvilgsniu pilnu pasitikėjimo ištariau.

Bartas taip ir padarė. Atrišo stipriai surištas kojas, padavė man batus į kuriuos greitai "įkišau" savo kojas, ant lovos padėjo striukę ir ragino mane kuo greičiau eiti.

-Nagi, greičiau, kol Mantas neatsibudo ir iš kambario neišėjo ta kvaila blondinė.

-Kur susiruošėt?- tarpduryje atsistojęs pasiteiravo nepažįstamasis.

-Kas tu?- netikėtai paklausiau.

-Arminas, negi Mantas manęs nepristatė?

-Ne.

-Ak kaip gaila, kad susipažinome tokiomis aplinkybėmis, Edita.

-Klausyk, susitarkim,- įsikišo Bartas,- tik pasakyk, ko tau iš jos reikia.

-Pinigų už narkotikus.

-Kokius narkotikus?- išsprogdino akis Bartas ir jo žvilgsnis nukrypo į mane,- Edita?

-Mantas man viską papasakojo, čia kaltas mano tėtis.

-Kiek reikia?- paklausė Bartas.

-Keturių šimtų tūkstančių užteks.

-KIEK?!- piktai paklausė Bartas.

-Kiek girdėjai,- nusišypsojo Arminas,- nebus pinigų, Editos daugiau tikrai nepamatysit.. Būtų graudi pabaiga - vos sulaukusi devyniolikto gimtadienio ji miršta..- pasišaipė.

-Baik!- suklykiau.

-Nagi, ramiai,- ramino mane Bartas,- kiek turim laiko?

-Būsiu geras, duodu savaitę. O dabar nešdinkitės iš čia, kol leidžiu.

Tiek aš tiek Bartas greit išbėgome į kiemelį, įsėdau į Barto mašiną ir išvažiavome.

-Tau viskas gerai? Nieko nepadarė? Sveika?- sunerimęs klausinėjo Bartas.

-Viskas gerai, nesijaudink. Geriau pasakyk man iš kur sužinojai, kad aš čia.

-Daniela sakė.- „mėtė“ akis iš vieno kampo į kitą.

-O kas pasakė, kad mane pagrobė? Bartai, kaip tu taip staigia galėjai dingti iš ligoninės?- pradėjau klausinėti.

-Gal gali tiesiog neklausinėti, o tik padėkoti?

-Ačiū. Ačiū.

Tarp mūsų nesimezgė ryšys. Buvau kiek sunerimusi, nežinojau, ką pasakysiu tėčiui, kaip su juo bendrausiu po to, kai turėjau išgyventi pagrobimą, nepatogų naktinį miegą ir aplamai tai ką patyriau per jį. Nors viskas šiuo atveju baigėsi pakankamai laimingai, galėjo baigtis ir blogiau.

Pagaliau mašina sustojo prie mano namų.

-Lipk.

Kreivai pasižiūrėjau į Bartą:

-Kur dabar važiuosi?- pasiteiravau.

-Reikia namo.

-Galėtum kiek vėliau atvažiuoti pas mane? Norėčiau pasikalbėti.

-Žinoma,- mirktelėjo,- be to nepyk už grubų elgesį, tiesiog viskas nervina. Visos tos nesąmonės..

-Suprantu, nesijaudink. Gerai, einu namo, šiandien dar pasikalbėsime.

Mašina nuvažiavo. Įžengiau į namus. Prie stalo sėdėjo mama, tėtis, Daniela, jos mama, Barto mama, Barto tėtis ir laiptais žemyn lipo Dagnė. 

-O dieve, Edita, ačiū Dievui tau viskas gerai!- vos mane pamačiusi, atsistojusi, puolė prie manęs mama.

-Taip mama, man viskas gerai,- nusišypsojau ir kreivai pasižiūrėjau į tėtį,- bet dėl visko turėtum dėkoti JAM,- piktai ištariau.

-Edita, nebausk tėčio..

-Kaip tai nebaust? Ne, niekos jo nebaudžia, mama. Tiesiog giria už tai, kad jis pasiima kas ne jo ir per jį mane persekioja banditai, ar kaip tuos mulkius pavadint..

-Žinau, Edita aš viską. Nesmerk manęs, svarbiausia, kad tau viskas gerai.

-Argi galėčiau smerkti?- toliau prieštaravau,- Ne, aišku, kad negalėčiau, šiuo atveju galėčiau tik pagirti už tokį elgesį,- ironiškai pykau.

-Eik į savo kambarį!- neištvėręs paliepė tėtis.

-Žinai, eisiu, bet ne dėl to, kad tu liepei, o dėl to, kad netoli veidmainio negaliu būti.

Piktai užlipau į viršų.

Sakyčiau kaip senais, gerais laikais įsikibau į pagalvę ir apsiverkiau. Tikriausiai ne vien dėl to, kad kiek susipykau su tėčiu, bet dėl to, kas įvyko pastarosiomis dienomis. Turbūt, kad per daug visko susikaupė. Man visai negirdimai į kambarį įėjo Daniela. Dažniausiai

ji tokiomis akimirkomis visada sugeba mane paguosti, ir net tada kai nesinori šypsotis, priverčia tai padaryti.

-Žinai, aš turbūt vienintelė nieko nežinau,- prisėdo prie manęs.

-Turbūt.. Nes aš pati tik šiandien sužinojau, bet Bartas viską sutrukdė. Tiksliau atėjo manęs gelbėti per anksti.

-Bartas?- nustebo.

-Taip, negi ne tu jį atsiuntei?

-Ne.

-Nu jo. Tai iš kur jis apie viską sužinojo? Jis sakė, kad tu jam pranešei..

-Nežinau. Sakiau Kajui ir Vėjui.. Galvojau ką nors suregzti su jais. Na, kad tave iš ten ištraukti, supranti. Bet turbūt.. Kartais jie nepažįstami?

-Gal.. Kažkada kai žiūrėjau Barto telefoną, buvo ten kažkoks Kajus, kai ieškojau vienos mergos numerio.. Galbūt jie ir pažįstami. O jeigu tu pasakei Kajui, vadinasi Kajus pasakė Bartui, nes manau jis žino, kad su Bartu mes draugaujam.

-Gal,- susimąstė.- Žinai, man patinka Kajus..

-Manau, tu jam tu taip pat patinki.

-Jis man net labai patinka..- toliau sėdėjo užsisvajojusi,- bet nemanau, kad aš jam patinku.

-Kodėl?- nusivaliau ašaras.

-Turbūt todėl, kad jis įsižiūrėjęs kitą..

-Kodėl taip manai?- išsprogdinau akis.

-Na nežinau.. Žinai jei atvirai, kažkodėl manau, kad jis įsimylėjęs tave. Nes kai šiandien užsiminiau apie pagalbą tau, prieš tai jis minėjo esąs labai užsiėmęs. O kai pasakiau, kad jos reikia tau, jis pareiškė – “gal ir galėčiau, darbai nėra tokie svarbūs“. Nežinau, visa tai man labai keista..

-Dar betrūko vieno gerbėjo,- ištariau.

-Tu jų kaip ir visada turi be galo daug.. Aš niekada tiek neturėjau ir manau, kad niekada neturėsiu.

-Būk optimistė. Pirmiausia manyk, kad tu jam patinki ir antra, kad vaikinų dar turėsi tiek, kiek neturėjo niekas.. Juk kam juos keitinėt – jei myli, su vienu gali būti nors ir amžinybę,- įsijaučiau.

-Gerai, gana neerzink,- pyktelėjo ši,- džiaugiuosi bent tiek, kad priverčiau tave pamiršti problemas kurios buvo vakar ir šiandien.

-Juk pati žinai, kad tai tau kuo puikiausiai sekasi.

-Mhm,- nusisuko.

-Įsitikinkim ar tu jam patinki,- pasiūliau,- paskambink jam ir pasikalbėkit apie tai telefonu, o jei siūlys susitikti sakyk, kad negali. Dabar tu tikrai negali, aš tavęs neišleisiu.

-Ir pati žinai, kad jeigu jis man pasiūlytų susitikti, aš tikrai mielai eičiau. Tai ne, specialiai man neleidi,- nusijuokė,- Bet šį kartą reikia kai ką padaryti visiškai kitaip. Aš paklausysiu tavo patarimo ir paskambinsiu jam.

- Gerai!- padaviau jai savo mobilųjį telefoną.

Ji surinko jo numerį kurį jau spėjo įsiminti per tiek laiko ir įjungė garsiakalbį.

*DANIELOS VARDU*

- Alio?- kiek pridususiu balsu atsiliepė.

- Labas, Kajau,- pasisveikinau.

- O, sveika, Daniela,- nusijuokė,- kaip Edita? Jai viskas gerai? Ji jau grįžo?

- Taip, jai viskas gerai, nesijaudink. Ji namuose, kalbasi su tėvais.

- Džiaugiuosi tada.- atsiduso.

- Klausyk, Kajau, aš nebegaliu daugiau,- kūkčiodama ištariau.

- Kas yra?- nustebo.

- Na, aš tau greičiausiai jaučiu tai, ko tu nejauti man.. Na supranti apie ką aš.

- Tu mane myli?- nustebo.

- Taip,- sunerimau,- o ką man jauti tu?

- Hm,- akivaizdžiai sunerimo,- nežinau. Turbūt kol kas esi man tik draugė.

- Tik draugė?- ir vėl sukūkčiojau.

- Na taip.. Nepyk, bet aš tau bent jau kol kas tikrai nejaučiu to ką tu jauti man.

- Tai kam tu jauti tai, ką aš jaučiu tau?- sulig šiais žodžiais širdis pradėjo labai stipriai daužytis.

- Negaliu tau to sakyti.

- Nagi pasakyk, aš noriu žinoti, kas yra geresnė už mane. Nagi!- raginau jį.

- Tu supyksi.

- Ne. Sakyk!!- skatinau jį.

- Tu ją pažįsti.

- Dar pasakyk, kad Edita. Nors ne, ji tikrai nebus tavo įsižiūrėtoji panelė.

- Būtent ji.

- KĄ?!- apsižliumbiau.

- Sakiau, kad reikėjo neklausti.. Nenorėjau tavęs įskaudinti arba priversti galbūt dabar neapkęsti arba manęs arba tavo geriausios draugės Editos.

- Jos tai tikrai nesiruošiu neapkęsti, ji dėl to nekalta,- gyniau ją,- bet dėl tavęs nežinau..  Galvojau priversti tave tai pripažinti bus sunkiau.

- Na, kaip matai aš lengvai pasiduodu prisipažinimui.

- Pastebėjau. Gali atsakyt bent į paskutinį klausimą?

- Na?

- Ar tu ją myli nuo pat to laiko, kai jūs priėjot prie mūsų?- pradėjau uždavinėti keistus klausimus.

- Ne.

- Tai nuo kada? Ir kodėl? Kodėl įsižiūrėjai ją, bet ne mane?

- Daniela, nepradėk.. Tu tikrai sunkaus būdo.

- Ak taip?

- Taip.

- Tada tu dar nesusipažinai su mano sunkiu būdu,- supykusi baigiau pokalbį.

*Editos vardu*

- Na, ką sakė?- pradėjau klausinėti.

- Sakiau!! Sakiau, kad jis tave myli,- priekaištavo.

- Ar aš dėl to kalta, kad tu ant manęs staugi vos ne taip, kad būtų galima išgirsti iš už kilometro?!

-  Kalta!!

- Aišku, žinosiu,- atsistojau nuo lovos,- tai gal aš dar kalta esu dėl to, kad Bartas neįsižiūrėjo tavęs?

- Jis man nepatinka ir niekada nepatiko!

- Nepatinka kaip vaikinas ar kaip žmogus?- piktai pasižiūrėjau.

- Ir kaip žmogus ir kaip vaikinas.

- Tu dar turi galimybę atsiimti žodžius,- supykau.

- Ne, pasakiau taip kaip yra. Mantas tau buvo geriausias.

- Tai dabar gini jį?

- Neginu.

- Kurgi ne! Laikiau tave drauge, o pasirodo tu man visiškai nieko nesakei. Nei ką galvoji, nieko. O dabar kai tau patinkančiui vaikinui į akį „įkritau“ aš, tai keli pavydo scenas?

- Tu niekam tikus!

- Tai kam bendrauji? Daniela, neerzink manęs,- vis labiau įpykau.

- Niekas nieko neerzina,- kėlė balsą prieš mane,- tu dar nežinai, ką apie tave galvoju. Tu mane visada visur įveli!

- Tai jei taip, dink iš mano namų ir pasišalink iš mano gyvenimo, jeigu aš tavajame esu klaida.

- Būtinai,- piktai išrėžusi trenkė durimis ir nulipo žemyn.

- Ir, kad daugiau tavęs čia nematyčiau!- atidariusi duris surėkiau.

Visgi nesusitvardžiusi nulipau žemyn. Visi į mane keistai žiūrėjo – Daniela sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į mane pilnu pagiežos žvilgsniu, jos mama – nesuprantančiu kas vyksta, mano tėtis – įsižeidusiu, o mano mama iš vis buvo nuleidusi akis.

- Aš tau sakiau dingti iš čia,- parodžiau pirštu į Danielą.

- Ne dėl tavęs čia esu, nesiparink.

- Mano namuose, TU esi nepageidaujama.

- Gal gali užsičiaupt?- tildė mane ji.

- Rimtai, Edita, nusiramink ir bent minutei.. patylėk,- įsikišo mano mama.

- Kas atsitiko?- apsidairiau.

- Mirė mano tėtis, tas ir atsitiko.

Nutilau ir šį kartą pasijaučiau kaip paskutinė debilė kuri iškėlė didžiulį skandalą būtent tokiu metu ir tokią akimirką. Dabar pastebėjau, kad visų akyse sužibusios ašaros. Tokiu momentu nežinojau kaip pasielgti – paguosti Danielą kai mes su ja susipykome lyg maži vaikai, ar palikti ją ir nebandyti pagerinti situacijos. Pasirinkau pirmą variantą – priėjau prie Danielos, apkabinau ją ir tyliai į ausį ištariau:

- Viskas bus gerai.

Ji taip pat mane kaip draugė apsikabino, stipriai, stipriai ir pradėjo verkti. O aš ją guodžiau. Vis kartojau „Neverk, yra kaip yra“ nors ir pačiai buvo sunku sulaikyti ašaras. Visgi jos tėtis man visada buvo geras, kai reikėdavo padėdavo.. O dabar vienu žmogumi žemėje, tarp kitko geru žmogumi žemėje mažiau.

- Aš turiu važiuoti viską sutvarkyti,- šluostėsi ašaras Danielos mama.

- Mes su juo tau padėsim,- pasiruošė mama.

Jie greitai išnyko iš kambario. Išvažiavo.

O mes su Daniela kalbėjomės, kaip senais gerais laikais. Stengiausi ją lyg atitraukti nuo realybės, kad ji bent trumpam pamirštų tai kas įvyko. Nors iš tiesų žinau, kad tas jausmas kai tau pasako, kad mirė artimas žmogus yra vienas iš sunkesnių kuriuos reikia „pernešti“ žmogui.

- Atleisk už šiandien,- ėmiau atsiprašinėti.

- Niekis. Čia juk kalta aš, ne tu.. Aš iškėliau per daug didelę sceną dėl meilės ir va kaip mane nubaudė.

- Ne, nekaltink savęs.. Negalima taip. Juk tai buvo visai nesusiję su tai, pati žinai.

- Žinau, na, bet.. Ai, yra kaip yra, juk teks gyventi toliau.

- Būtent. Tu visiškai teisi!

Galiausiai išsikalbėjom apie gyvenimą. Man su Daniela visada patinka diskutuoti tokiomis temomis – kuri įdomiau pasamprotaus, apmąstys ar ką nors įdomesnio pasiūlys.. Būtent kalbant apie tai mes abi fiziškai atsipalaiduojam. Tuo mes ypač panašios. Kaip ir visada mūsų šnekas pertraukė Danielos mama, kuri ją išsivežė į šarvojimo salę. O tuo aš pasinaudojau – per tiek laiko nusprendžiau susitarti susitikti su Bartu, tiksliau paprašiau, kad jis atvažiuotų pas mane. Ir po dešimties minučių skambutis į duris.

- Atvažiavau kaip galėdamas ankščiau,- atsiduso.

- Matau, viskas gerai. Užeik ir prisėsk,- nusišypsojau.

Jis man padavė savo striukę, kurią aš pakabinau ant pakabos. Išviriau arbatos, visai neskubėjau ir galiausiai prisėdau.

- Džiaugiuosi, kad grįžai,- nuoširdžiai ištariau.

- Turėjau grįžti, juk tau grėsė pavojus.

- Kad jau taip,- užsigalvojau,- kas tau pasakė?

- Daniela.

-Ne, Bartai, ji tau nesakė,- nusišypsojau.- Gal gali nemeluot ir pasakyt, kas tau iš tiesų pasakė?

- Tu supyksi.

- Šiandien susipykau su tėčiu. Su Daniela, bet susitaikiau. Tai žinai, pykti nenoriu, bet tiesą žinoti noriu.

- Mantas. Jis man pats paskambino.

-Kaip tai?- nustebau,- jis tau?

-Taip, jis man. Dar prisimenu, kai ramiai atsiliepęs į jo skambutį išgirdau „ Gelbėk savo Editą, kol ji dar gyva“.  Aš nesupratau tik vieno, kodėl jis pasakė man, kai aš buvau toli, o ne kam nors, kas buvo visai šalia?

- Tai jis tau kažką sutrukdė?- bandžiau jį „pagauti“.

- Ne. Aš juk gydžiausi.

- Hm. Tai tada kodėl tu toks nepatenkintas?

- Viskas gerai, aš juk nepykstu. Tiesiog kažkaip nesitikėjau, kad jis skambins man.. Juk jis nekenčia manęs, kad aš tave iš jo atėmiau. Greičiausiai jo planas buvo mane nudėt, bet atvykau per greitai.. Jis neturėjo laiko pasiruošti.

- Galbūt. Pasakyk man vieną dalyką.

- Kokį?

- Ar tu pažįsti Kajų?

- Pavardė?

- Kajus Šimkevičius.

- Taip.

- Tai pasakyk man dar vieną dalyką.- nusijuokiau.

- Kokį?

- Tu žinai, kad jis mane myli?

- Jis? Tave? –nusijuokė,- kokius bajerius čia skaldai.

- Tai rimta. Jis pats prisipažino.

- Kada spėjo?

- Šiandien.

- Na aš viską išsiaiškinsiu, nesijaudink. Tavęs jam tikrai neatiduosiu. – šyptelėjo.

- Žinau. Todėl tave ir myliu, nes tu vienintelis, kuris mane brangina.

Jis mane apkabino. Dar valandėlę šnekučiavomės, kol galiausiai Bartas išvažiavo. Aš susiradau tamsius džinsus, tamsią palaidinukę ir batus, viską apsivilkusi ir apsiavusi išvažiavau į šarvojimo salę. Ten – visą laiką sėdėjau prie Danielos, žiūrėjau kaip ji kūkčioja ir nesusitramdžiusi prie jos prisijungiau ir aš. Tyloje pasėdėjau porą valandų, kol pagaliau laikrodis išmušė dvyliktą valandą. Rytoj dar nusprendžiau į mokyklą neiti – reikės išsiaiškinti kelis reikalus su Mantu, Bartu ir Kajumi (visais trimis mano gerbėjais), vėl atvykti ČIA, guosti Danielą ir pagaliau.. Ruoštis gruodžio aštuntai – mano devynioliktam gimtadieniui. Nors kokia čia jau šventė – Daniela vis tiek bus be nuotaikos, bet gal bent prasiblaškys.

Po valandos parvežiau visus namo. Šį vakarą kaip niekad apie viską susimąsčiau. Apie vertybes. Kažkodėl. Viena iš jų – šeima. Bet gaila, aš jos saugoti nemoku – susipykau su tėčiu. Rytoj dar laukia atsiprašymas. Išmokau vertinti draugus, juos suprasti. Galbūt, sakyti, kad tai išmokau yra kiek per drąsu. Tiesiog supratau, kad su Daniela niekada nebendravau taip atvirai kaip atrodė. Ji niekada nepasakydavo, kas manyje blogai, kas jai nepatinka, nes aš tiesiog nenorėdavau to girdėti. Galų gale supratau, kad lengva prarasti draugus. Tiesiog vienas neteisingas žodis ir tu jo netekai. Nors tikri draugai niekada nepyksta dėl to.. Nebent aš dar nežinau, kas yra tikras draugas.

Edita.