27 įrašas. Pagrobimas

Gruodžio 4 diena (tęsinys)

Pamažu jaučiau, kad mane kažkas laiko ir neša. Vos po kelių akimirkų pajaučiau, kad žvarbus vėjas velia man plaukus. Bet kas keisčiausia, dar niekada nepatyriau to jausmo kai negalėjau atsimerkti. Lyg viduje viską jaučiau, bet to pasakyti žodžiais negalėjau. Taip pat kaip ir atsimerkti. Galiausiai pajutau, kad aplinkui nustojo pūsti vėjas, pagaliau pajutau šiltą ir kiek "banguotą" paviršių.. Ir galiausiai tai, kad kažkur važiuoju.

-Turiu ją,- ištarė grobikas telefonu.- Taip, aš ją ten ir vežu.- atsakė,- gerai, viskas, negaliu kalbėt.

Galiausiai mašina sustojo. Kažkur. Mane ir vėl paėmė ant rankų ir nešė link greičiausiai kažkokio pastato. Nes vos atidarius duris pajutau šilumą. Bet mano kūnas buvo vis dar be sąmonės. Pagaliau antrą kartą per šiandien pajutau tvirtą paviršių. Ir gulėjau. Ilgai..

*Tuo tarpu ligoninėje*  (Danielos asmeniu)

Mama žvilgtelėjo į laikrodį. Jau kaip aš išėjusi buvo praėjęs daugiau nei pusvalandis.

-Kažin kur ji taip ilgai užtruko,- pradėjo nerimauti mama.

-Nežinau,- Daniela taip pat nustebo.- Einu pasižiūrėti, gal kur nors ligoninėje pasiklydo,- bandžiau kiek pajuokauti.

Aš greitai išėjau iš palatos, apvaikščiojau ligoninę kol pagaliau man teko nueiti prie seselės. Aš pradėjau klausinėti ar seselė nematė tamsiaplaukės merginos, kuri buvo su džinsais, šviesia striuke. Ir seselė pareiškė:

-Mačiau. Klausė kur yra tualetas. Bet daugiau nemačiau, kad būtų grįžusi. O kas yra?

-Ji negrįžo. Gal matėt ką nors įtartino? Na vaikiną, ar ką nors.. Kas paskui ją vaikščiojo?- vis su didesniu jauduliu klausinėjau.

-Na taip.. Ėjo ten kažkoks tamsiai apsirengęs, aukštas, tamsiaplaukis. Sakyčiau gal tarp devyniolikos dvidešimt trejų metų..

-Palaukit, parodysiu jums jo nuotrauką.

Išsitraukia telefoną, greitai įsijungiau facebook kadangi tik ten buvo juo nuotrauka. Radau vieną kurioje aiškiau matėsi veidas ir parodžiau jo nuotrauką.

-Taip, manau šis.

-Aišku, ačiū,- sunerimusi padėkojau iri nubėgau į palatą.

Vos įbėgau, visi į mane sužiūro.

-Na, radai Editą?- paklausė jos mama.

-Ne.. Ir jos čia nėra.. Tikriausiai.

-Kaip tai nėra?- atsistojo jos mama

-Seselė sakė, kad ji negrįžo, o paskui ją vaikščiojo vyriškis..

-Ką tu čia fantazuoji, Daniela?! Tai visai nejuokinga,- kiek pyktelėjo ši.

-Aš visiškai rimtai.. Aš žinau, kas ją pagrobė.

-Pagrobė? O Dieve šventas,- susiėmė už širdies,-Kas?

-Manau, kad Mantas.. Tiksliau esu tuo beveik įsitikinusi.

-Tai ko mes laukiam? Vykstam į jo namus!- įsikišo Editos tėtis.

-Ar jūs tikrai manot, kad ten jis ją vešis?- nustebau.

-Tai kur daugiau?

-Kažkur kitur, bet tikrai ne į savo namus.. Niekas taip nedaro,- burbtelėjau,- manau,-pridūriau.

-Gerai, mes su Almantu važiuojam į policiją,- ši priėmusi drastišką sprendimą net nesuvokė, kad viską gali pablogint..

-Palaukit, gal grobikas dar paskambins? Na, Mantas.

-Argi tu taip manai? Neskambins jis. 

-Manau, jam reikia išpirkos,- prisiminiau Editos žodžius, kai ji sakė, kad nugirdo kažką apie dalis.. Kalbama buvo greičiausiai apie pinigus.

-Tiksliai,- iš delno sau neskausmingai "trenkė" per kaktą mama.

-Gerai ką darom?

-Aš siūlau, dar palaukim. Valandą, pusantros.. Žiūrėsim kas bus Juk jis jos nenuskriaus.

-Gerai, bet tik valandą, ne daugiau,- stengėsi nusiraminti Rita. (toks buvo Editos mamos vardas)

*Tuo tarpu vietoje, kur buvo Edita*

Pagaliau pradėjau pabusti. Sakyčiau, kad dar buvo pakankamai sunku atsimerkti, tačiau po truputį, truputį.. Atsimerkiau. Vieta kurią mačiau savo akimis tai vieta, kurios niekada gyvenime nesu mačiusi. Bet čia gražu. Baltos lubos, kurioje buvo "įstatytos" lemputės, šviesiai rudos sienos, kurios sakyčiau suteikia šilumą.. Nėra čia jau taip blogai. Na, bet negalvojant apie tai buvau priversta atsistoti ant kojų. Kiek sukosi galva, bet laikydamasi už šone esančių daiktų pasiekiau arką. Atsistojusi prie jos šono išgirdau tuos pačius girdėtus balsus.. Taip, vienas Manto, o kitas jei neklystu.. Anos.

-Ką dabar darysim?- pasiteiravo Mantas.

-Jiems jau paskambinau, sakė, kad jau galėsim skambinti išpirkos.- pasiėmusi sruogelę plaukų juos sukiojo aplink pirštą Ana.

-Nežinau, nežinau. Visa šitai man skamba taip netikroviškai. Na žinai, niekada nemaniau, kad tai padarysiu jai.. Merginai kurią mylėjau ir kurią vis dar myliu.

-Nereikia čia tų melodramų, brangusis. Turi Adriją - jei norėsi turėsi ir mane. Žinai, kad aš tave myliu.- mirktelėjo.

-Žinau,- jam priartėjus arčiau jos, jų lūpos susilietė.

"Dieve, negaliu žiūrėt,  koks jis dviveidis!" mintyse sau ištariau.

-Na, tai eime prie darbo? Tu savo darbą žinai, o mano darbas ją saugoti iki rytojaus.- išlemeno Mantas.

-Gerai. Aš važiuoju. O tu su ta lape būk atsargus, jos gudrios.

-Žinau, žinau,- nusijuokė.

-Gerai, lekiu,- pakštelėjo jam į skruostą ir taip pat kaip greitai atsirado mano gyvenime, taip greit ir išnyko iš namų. (bet ne iš gyvenimo)

Galiausiai pro arkos šoną stebėjau Mantą. Jis išsivirė kavos ir kas keisčiausia net nežvilgtelėjo į būtent kambario kuriame buvau aš pusę! Vos išsiviręs kavos atsisėdo prie stalelio ir pradėjo dainuot?! Jis niekada prie manęs nedainuodavo.. O kas svarbiausia pasirodo, kad jis turi visai gražų balsą. Pagaliau užsižiopsojusi per daug sugalvojau, kad reikia atsigult į lovą, nes jeigu jis ateis ir užtiks mane stovinčią bei supras, kad visko klausiausi..Man geruoju nesibaigs.

Ir lyg žinodama, atsiguliau laiku. Į kambarį išdidžiai įžengė Mantas ir aš apsimečiau,jog prabundu.

-Kaip tik laiku,- ištarė.

-Kas laiku?- piktai atkirtau.

-Na pabudai, galėsim pasikalbėti, kol grįš Ana.

-Gerai pasikalbėkim,- paėmiau jo rankas ir įspraudžiau savąsias.

-Ką tu darai?- kreivai pasižiūrėjo Mantas.

-Kaip tai ką.. Negi nematai?- bandžiau jį apsukti aplink pirštą.

-Tu flirtuoji su manim?- nusišypsojo.
-Galbūt,- prisitraukiau jį arčiau už marškinėlių,- Nagi, žinau, kad tu manęs nori..
Planas pavyko. Mantas pradėjo mane bučiuoti. Jo bučiniai man priminė senus laikus.. Nors ir kaip iš visų jėgų norėjau jam trenkti, atstumti, bet tai buvo vienintelė mano proga pabėgti. Todėl apsimečiau, jog mėgaujuosi jo bučiniais.. Nors ir kaip jo nekenčiau..

Kuo labiau, tuo Mantas vis aistringiau mane bučiavo, kol galiausiai mintyse suskaičiavau iki penkių ir spyriau jam į tarpkojį. Žinau, galbūt tai atrodo juokinga, bet tai buvo vienintelis būdas atitraukti jį nuo manęs.
-Sudie, avigalvi!- piktai surikus užsidėjau batus ir bėgau pro duris.
-Ateini čia!- puolė bėgti paskui mane laiptais žemyn.
Tarp kitko, vieta kurioje buvau buvo gražus namas, bet Mantas pasielgė visiškai.. Neprotingai, kadangi durys buvo užrakintos, bet raktai - durų spynoje. Greitai atsirakinau ir puoliau bėgti. Vietos tiesą sakant nežinojau - aplink buvo pilna medžių, bet bėgau į mišką. Ten manau, kad jis manęs neras, nes miškas didelis. Bet aš eilinį kartą suklydau - pasižiūrėjau už nugaros. Jis vis greičiau artėjo link manęs. Kas keisčiausia, jis jau buvo ant pečių užsimetęs striukę. Jis iš tiesų greitas! Galiausiai sukaupiau visas jėgas, įkvėpiau ir sustojau.
-Tu manęs nesugausi! Niekada!- piktai ištariau ir pakėlusi nuo žemės akmenį mečiau į jį. Taiklumu pasižymiu - pataikiau į petį.
Įbėgus į miško tankmę pamačiau, kad aplinkui buvo daugybė medžių kurių kamienai buvo stori ir tinkami pasislėpti man. Nubėgusi kuo toliau į miško vidurį atsistojau prie storo kamieno, kuris man atrodė, jog pakankamai gerai paslepia mano kūną.
-Aš tau nieko nedarysiu, išlįsk,- stengėsi mane išvilioti Mantas.
Alsavau. Nuo bėgimo be galo pavargau, padusau, gavau "pompą". Pasižiūrėjusi pro kamieno šoną pamačiau, kad Mantas visai arti, todėl turėjau kvėpuoti kuo tyliau.

Man nepasisekė. Oras "užkuteno" nosį ir aš nusičiaudėjau. Jis išgirdo ir pribėgo prie medžio kuris buvo šalia to kurio buvau aš. Antrą kartą sukaupiau jėgas ir bėgau. Bėgau kuo tolyn, kol pagaliau pribėgau kažkokį kiemelį. Manto nematyčiau. Pradėjau sukinėtis, kol galiausiai Mantas mane stipriai sugriebė, o aš spurdėjau kaip žuvelė.
-Nejudėk, arba nudėsiu,- įrėmė į mane pistoletą.
-Gerai, ramia, ramiai,- išsigandusi raminau jį. - galim ir be žudynių..
-Sakiau, kad nepabėgsi, ne toks aš kvailas. Juk žinau kur veda šis kelias.
-Pasakyk ko nori iš manęs.
-Daug ko.
Kažkada lankiau karate. Ir dabar tai panaudojau. Pistoletą numečiau ant žemės (rankų mostų dėka) ir bėgau kuo toliau nuo jo. Galiausiai pribėgau gatvę, akis spigino saulė. Truputį susisuko galva, bet šiaip orentuotis dar galėjau. Mano nelaimei, sustojo mašina. Tos žaviosios, blondinės kalės Anos mašina. Ji mane suėmė už rankos, stipriai laikė rankomis, ir vedė prie Manto. Ji buvo per stipri, kad galėčiau ką nors padaryt.
-Mantai, tu apgailėtinas. Nesugebi šitos mergiotės išlaikyt.
-Ji pabėgo, spyrė man,- puolė teisintis.
-Nesvarbu. Tavo laimei laiku pravažiavau. Jos tėvams skambinau, sakė praneš kai turės tai ko mums reikia.
-Puiku.
-Ką jus jiems sakėt?- įsikišau.
- Nesikišk. O dabar, mielasis Mantai,  vesk šią mergą ir surišk, kad nepabėgtų, ar šiuo darbu užsiimti man?- lyg kokią šiukšlę mane pastūmė link jo.
-Būk gerutė,- suėmęs mane meiliu balselius ištarė.
Apspjoviau jį.
-Dar ko.
-Pasakiau, būk gerutė!- suspaudė mano ranką.
-Man skauda!- piktai ištariau.
-Nepyk,- trenkė man taip, kad kaip ir netekau sąmonės.
Galiausiai mane nusitempė atgal į namą, surišo kojas ir rankas stipria virve ir paliko.
-Pūk iki rytojaus,- įžengusi į kambarį ištarė blondinė, bet tai buvo ne Ana..

*Tuo metu Editos šeimoje (Danielos vardu)*


Visi, Editos namuose susėdę prie stalo svarstė, kur mano draugė galėtų būti. Jos mama nesiliovė verkti, skambino Eglei, kalbėjo su ja, klausinėjo, ar ji arba Lauris žino ką nors apie Manto slėptuvę. Deja niekas nieko nežinojo, todėl visi su neramumu sėdėjome ir laukėme ko nors.. Antro skambučio, ar kažko.
-Viskas, pranešiu policijai,- neištvėręs kumščiu į stalą trenkė Editos tėtis.
-Reikia palaukti antro skambučio.. Manau, kad jeigu paskambinsime policijai,- atsidusau,- jai tai gali pakenkti.
-Gal tu ir teisi,- kūkčiodama sutiko jos mama.
Galiausiai bediskutuodami nusprendėme, kad šiandien nieko nedarysim, kadangi nieko nepasieksim. Tik rytoj.. Galės kas nors pavykti. Manau, kad šį kartą be Kajaus ir Vėjo išsiversti nepavyks.

*
Edita.