22 įrašas. Atsisveikinimas.. Bei keistos linksmybės

GRUODŽIO 2 

Be paliovos į mobilų telefoną ėjo žinutės kurios mane ir privertė išsiropšti iš lovos. Vos užmetus akį į telefoną vos negavau savotiško šoko. Ekrane rodė 5 praleistus skambučius ir 10 naujų žinučių.. Arba atsitiko kažkas baisaus, arba tiesiog kažkas be manęs negali gyventi. Trys praleisti skambučiai nuo Edgaro, vienas nuo Eglės o penktas nuo nežinomo numerio.. Žinutės.. Vien nuo Danielos! Aš ją visiškai pamiršau.. O ji mane prisiminė ir pasiūlė šiandien susitikti. Žinoma, aš kaip ir nuolatos sutikau.. Su geriausia drauge turiu apie daug ką pasikalbėti. Užsimetusi ant pečių chalatą, įkišusi kojas į šlepetes, nulipau laiptais žemyn. Svetainės ore vyravo skanus kvapas.. Jis man priminė kažką.. Kažką tokio skanaus..

-Labas rytas, mama!-pažvelgiau pro langą. Oras buvo pasibjaurėtinas.

-Labas rytas, mieloji,-nusišypsojo ji man ir ant stalo patiekė juos skaniuosius blynelius. 

Atsisėdau ir nieko neklausinėdama paragavau jų.. Kaip ir senais gerai laikais skanūs. Atsigėriau kavos ir pajutau, kad kažko trūksta.. 

-Mama? Kur Bartas?-prakalbau.

-Toli nuo čia.

-Kaip tai?- nustojau valgyti,- Ką turi galvoje, kad jis toli nuo čia?

-Na..-atsiduso Liljana (toks mano mamos vardas),- Marijampolėje jo nebėra..

Nutilau. Tik dabar susivokiau, kad vakar vakaras buvo greičiausiai paskutinis.. Paskutinis vakaras kai mačiau jį ir mūsų bučinys buvo paskutinis. Atsisveikinimo. Kažkodėl vakar tai pajutau, bet per daug į tai nekreipiau dėmesio.. O pasirodo, turėjau.

-Žinai, mama, tai visai nejuokinga,-ironiškai pasijuokiau.

-Edita, ar tu manai, kad aš meluoju?

-Tai negi jis vėl mane paliko?

-Jis sakė,-nutilo.- Sakė, kad kažką paliko ant tavo kambaryje esančios spintelės.

Nieko neklaususi užlipau į viršų, nuėjau į savo kambarį ir iš tiesų.. Iš tiesų, ant spintelės buvo laiškas vokelyje, o ant laiško - rožė. Rožę padėjau toliau, o laišką atplėšiau. Dar nepradėjusi skaityti pastebėjau, kad jis ilgas, akivaizdžiai su meile, kadangi.. Galbūt man taip atrodo. Pradėjau skaityti:

„ Edita,

pirmiausia tikrai nemaniau, kad viskas taip pasisuks. Na, supranti apie ką aš.. Kad man teks išvykti ir galbūt daugiau tavęs neteks pamatyti. Galbūt būtent dabar parašysiu tau kas, kodėl ir kaip.. Išvykau kartu su šeima, toli nuo čia, bet negaliu sakyti kur, kad nesugalvotum manęs ieškoti. Tiesiog išvykau gydytis. Dėl Manto šūvio.. Aš tau melavau, kad man viskas gerai. Man visai ne viskas gerai.  Tiesiog vakar vakarą norėjau praleisti nors ir paskutinį, bet tokį, kurį tu prisimintum ilga.. Na, o nenukrypstant nuo temos, man teko išvykti, nes yra šiokios tokios komplikacijos, kurios pakankamai svarbios man ir mano gyvybei. Na, gal ne tiek kiek gyvybei, bet mano sveikatai. Aš tikiu, kad man viskas bus gerai.. Nesvarbu, po vienos, dviejų ar dar daugiau operacijų, bet aš žinau, kad man viskas bus gerai ir, kad aš vėl tave pamatysiu. Žinai, jei ne tu.. Jei nebūtum atsiradusi mano gyvenime, turbūt nebūtų dėl ko man vykti ten ir gydytis. Viskas dėl tavęs! Norėčiau su tavimi bendrauti laiškais, bet kaip ir minėjau, nenoriu, kad kol kas žinotum kur aš. Ar aš labai toli, ar aš visai šalia. Tiesiog žinok, kad visada, kad ir kas be nutiktų būsiu su tavimi ir už tave. Myliu tave.

Aš dar tikrai grįšiu.
Su didžiule meile,
Bartas."

Kaip mažas vaikas, netekęs mylimo žaislo pravirkau. Seniai taip beverkiau. Turbūt paskutinis kartas buvo tada, kai Mantas mane išdavė tą svarbų vakarą.. Bet jei nebūčiau to patyrus, nebūčiau sutikusi Barto.. Ir nebūtų to kas yra dabar. Tyliai į mano kambarį įžengė mama.

-Edita,-glostė mano galvą, - ką jis tokio parašė, kad tu taip pravirkai?-kartu su manimi liūdėjo mama.

-Imk,-vis dar verkdama į pagalvę, kuri kaip kempinė sugėrė mano ašaras padaviau mamai laišką,- kadangi aš tavimi pasitikiu.. Skaityk.

Mama nutilo ir įdėmiai skaitė laišką. Pajutau, kaip ji pradėjo žiūrėti į mane.

-Edita, viskas bus gerai,- bandė guosti.

-Nebus,-atsisukau.- Gal žinai kodėl mano mylimiems žmonėms taip atsitinka? Aš prakeikta ar ką, kad meilėje aš nesulaukiu kažko kas mane verstų gyvent dėl jų?-su apmaudu kalbėjau.

-Juk jis tave myli.. Jis tavęs nepaliko, tik išvyko gydytis,-su liūdesiu balse išlemeno.

-Bet jis su manimi neatsisveikino!-priekaištavau,- jis manęs nepabučiavo, stipriai neapkabino ir nepasakė - "Myliu tave. Prisiekiu, aš grįšiu, bet trumpam turim išsiskirti".. Jis man to nepasakė!!-sukūkčiojau.

-O taip kaip tu vertini ir manai, kodėl jis vakar atvyko pas tave?

Nutilau.. Dabar vis labiau supratau ir negalėjau savyje sulaikyti savotiško džiaugsmo.. Džiaugsmo dėl to, kas buvo vakar. Kad jis.. Jis vakar su manimi pabuvo naktį ir atsisveikino turbūt taip neaiškiai ir nesuprantamai, kad būtent vakar vakarą būčiau buvusi laiminga.

-Jis vakar su manim atsisveikino,-tyliai ištariau.

-Būtent,-apkabino mane mama.- Jis grįš. Pamatysi.

-Kad grįš aš žinau, bet kada.. Tai didžiausias man rūpimas klausimas.

-Kai pasveiks, mieloji,-pratarė man mama.

-O jeigu ne, mama? Jeigu jis negrįš? Jis man sakė, kad jam šeima pati svarbiausia. O jeigu svarbiausia, jis su ja gali likti bet kuriame žemės kampelyje ir tikrai ne dienai ir ne dviems.. 

-Bet tu jo mylimas žmogus,-glostė man galvą,-o mylimų žmonių niekas nepalieka likimo valiai..
Nieko neištariau. Tiesiog užmigau. Girdėjau kaip mama tyliai išėjo iš mano kambario, vos girdimai uždarė duris ir paliko mane numigti. Praėjus valandai mane pažadino geriausios draugės balsas.

-Labas, Edita!-žadino,-ei, labas!-nusijuokė.

Pramerkiau akis ir kiek nudžiugau pamačiusi pažįstamą veidą.

-O, sveika,-patryniau akis,- seniai matyta,-kiek liūdnu balsu ištariau.

-Kaip ir tu,-nusijuokė,- dabar klausyk, papasakok viską kas buvo, nes matau, kad tau negerai,-sunerimo.

-Tai per daug nuobodu,-ištariau.

-Ne! Tik ne man. Tu juk žinai, kad mano tavo gyvenimas visada buvo, yra ir bus įdomus. Nagi pasakok.

-Gerai jau,-atsisėdau ir pradėjau pasakot.

Pasakoti viską, nuo to, kas buvo Havajuose iki to kas nutiko vakar ir šiandien. Kaip pastebėjau, Daniela vis dar liko sužavėta mano tikrai nenuobodžiu gyvenimu.. Išklausinėjo visko nuo A iki Z. Netgi išklausinėjo to apie ką teko kalbėtis su Mantu Havajuose. Kol jai nepasakiau dėl ko Bartas taip elgėsi ji net.. Pradėjo nekęsti Barto, bet vėliau neapykanta peraugo į tiesiog tuščią vietą.. Ir ji pradėjo neapkęsti Manto.

-Žinai,-nustebusi sėdėjo,- va čia tai įdomu.. Tavo gyvenimas kaip knyga,-nustebusi sakė.

-Kurgi ne.. Kas perskaitytų, sau pasakytų, kad nuobodesnės knygos dar gyvenime nėra skaitęs.

-Edita, perdedi.-nusijuokė.

-Mhm,-liūdnokai ištariau.

-Gal nori.. Pralinksmėt? Žinai, turiu tokio draugiško vaikino numerį, sakau gal iš jo paprikolint?-nusijuokė,- užslaptinsiu numerį ir paskambinsiu.. Ir dar kai kam galėsiu paskambint..

-Kam?-su visišku nesusidomėjimu balse paklausiau.

-Adrijai.

-Tik ne tai..-nutylėjau.

-Gerai, gerai. Na tai paskambinkim jam?

-Žinoma,-nenorėjau įžeisti jos.

Ji jam paskambino ir ji nenustojo iš jo vaipytis. Juokėsi, o man tai visai nekėlė juoko. Vienu metu nusiprunkščiau, apsimečiau, kad man tai bent kiek įdomu, nors visą laiką galvojau apie Bartą. Ir prisigalvojau. Į mobilųjį telefoną gavau nuo jo žinutę:

"Sveika, mes jau vietoje. Pranešu, kad nesijaudintum. Jeigu kas, visada man rašyk, atrašysiu bet kada! Kad bent.. Bent telefonu galėčiau jausti, kad tu esi su manim.
Myliu."

Tai bent truputį mane pradžiugino.

-Na kaip,pavariau ar ne?-pamačiusi šypseną mano veide ištarė.

-Taip..-apsimečiau.

-Linksma!-nusijuokė.

-Greičiau keista..

-Ką?-nelabai išgirdusi ištarė.

-Ne, nieko. Linksma,-šyptelėjau.

-Kam paskambinkim dabar?

-Gal pažiūrėkim kokį romantinį filmą?-pasiūliau,- be to, gal norėtum nakvoti šiąnakt pas mane?-pasiūliau.

-Dėl filmo.. Gal turi pasiūlymų kokį? O dėl nakvojimo - pas geriausią draugę jei ji kviečia visada galiu!-pakštelėjo man į skruostą.

Nusišypsojau. 

-Gal pažiūrėkim "Dear John" arba "One day"? Ar turi kitų pasiūlymų?

-Tavo namai, tavo taisyklės,-nusijuokė.

Įjungiau filmą "One day". Jis man patiko. Staiga suskambo telefonas. Abi su Daniela sužiurome į ekraną. Jame nerodė vardo, tiesiog.. Nežinomas. Kadangi Daniela nemėgsta nežinomų, nes turėjo su jais šiokių tokių  nemalonumų.. Kalbėti daviau jai.

-Ko tu nori?-piktai šaukė į telefoną pašnekovui, net nežinodama su kuo kalba.

-Su kuo kalbu?-švelniu balsu paklausė,- Gal gali, kas tu bebūtum duoti telefoną Editai?-keistu tonu paprašė.

-Edita..-patraukusi telefoną nuo ausies ištarė,- gal geriau imk pasikalbėk tu.. Atrodo, kad čia kažkas negero..-tai pasakiusi telefoną davė man į mano rankas.