21 įrašas. Įtempta diena su romantiška dienos pabaiga

GRUODŽIO PIRMOS DIENOS ANTRAS TĘSINYS (super ilgas įrašas, su virš 1300 žodžių!!)

-Sveiki.-pasisveikinau iš mandagumo.

-Jei neklystu, tu Tamaškevičiūtė Edita?
-Taip,-nustebau,- O kas teiraujasi?

-Olga Develnič. Aš ir policijos komisariato. Turiu išsiaiškinti viską kas įvyko. Gal malonėtum padėti?-ištarė.

Sustingau.. Visai nepagalvojau, kad bus problemų su policija.

-Žinoma.. Bet gal ne šiandien?

-ŠIANDIEN ir dabar pat,-priėjusi prie manęs piktai žvelgė.

-Gerai. Bet nėra ką sakyt, tiesiog.. Nelaimingas atsitikimas,-dangsčiau Mantą.

-Tikrai?-sušnairavo,- O ką tada pas tave darė ginklas?

-Jis buvo ne mano,-žvilgtelėjau į laikrodį.

-Kažkur skubi?-nukreipė temą.

-Taip. Susitikimas, su draugu.

-Kokiu?-nenustojo pešti iš manęs informacijos.

-Jis su tai nesusijęs. Tai mano klasiokas,-kiek pyktelėjau.

Suskambo Olgos telefonas. Girdėjau, kad ji sakė "Gerai, gerai, taip, žinoma,aha" ir panašiai. Trepsenau kojomis, kadangi laiko visiškai neturėjau, bet auginau viltį, kad ji bent dabar atstos nuo manęs.

-Gerai,-dairėsi,- šiandien eik, mes dar apie tai pasikalbėsim.

Nieko neatsakiau, įsėdau į mašiną ir išvažiavau. Kaip tyčia prieš išvažiuojant laikrodis išmušė septintą valandą vakaro. Lyg specialiai. Sutartu laiku prie parkelio atvykti nepavyko,tad kiek vėlavau.. Vos išlipusi iš mašinos ant suoliuko pamačiau sėdintį Edgarą, turbūt jau senokai atėjęs laukė manęs.. Žvilgtelėjau į laikrodį - jis negailestingai greitai mušė minutes, o dabar rodė devynioliktą valandą ir dvidešimt minučių. 

-Atleisk, Edgarai, kad truputį vėluoju,-pridususiu balsu atsiprašiau.

-Nieko tokio..-kiek rimtai atsakė šis,- turbūt buvo kažkas svarbaus ar šiaip..

-O taip.. Įsivaizduok, pasigavo mane policininkė ir pradėjo klausinėt apie tai kas buvo.. Man žiauriai įdomu iš kur ji žino ir kas jai pasakė.. -mąsčiau.

-Lietuva maža, jau gal pusė apie tai žino..-pasišaipė.

-Edgarai,-draugiškai pastūmiau,- nejuokinga.

-Gerai, gerai,-nusijuokė,-nepyk.

-Ok,-nusijuokiau,-tai eime? Nes vėsoka čia sėdėt..

-Ai taip,juk tarėmės eiti į kavinę ir ten apie būtinus reikalus pasikalbėti,-nusijuokė.

Nieko neatsakiau ir nuėjau prie savo mašinos, o jis prie savosios. Kadangi jis buvo lyg šio susitikimo pagrindas, leidau jam rinktis kur važiuosime. Sekiau paskui jį. Privažiavome prie nedidelės kavinukės. Išlipau iš mašinos, o jis jau manęs laukė prie durų.

-Graži vieta,-apsidairiau.

-Taip.-atidarė duris,- eik.

-O, ačiū,-nusijuokiau,- kaip džentelmeniška. 

Nusijuokė. Įėjome. Personalas iš karto pasirodė malonus, kadangi pasiūlė duoti pakabinti striukes. Žinoma daviau kaip ir Edgaras.

-Kur sėsime?

-Galim čia,-parodžiau į antrą suoliuką prie lango.

Prisėdome. Atnešė meniu iš kurio išsirinkau Kavos ir pyragėlio. Edgaras - taipogi kavos, bet ne su pyragėliu,o su kepsniu. Matyt nevalgė.

-Tai, ką norėtum sužinoti?

-Ką Mantas tau prisakė?

-Hm,-pasikrapštė galvą,- pradžiai, kad ten vieną kaip ir sakiau, primušė ir panašiai, to širdis vos atlaikė ir panašiai.. Na.. Jis kažko ypatingai daug nepasakė.

-Edgarai,-pažiūrėjau jam į akis,- aš gi ne kvaila, suprantu, kad tu man nenori kažko sakyti.

-Aš tau viską pasakiau,-dairėsi.

-Kurgi ne,-supykau,- Ar tau sunku pasakyt? Dieve, Edgarai. Negi ir tu toks kaip ir vos ne visi vaikinai.-pyktelėjau.

-Pasakyčiau, bet tegu jis tau pasako pats. Jis manau, per daug primelavo. Norėjo pasirodyt, koks jis vyras.

-Joks jis vyras,-pasižiūrėjau į laikrodį.

Atnešė pyragėlį, kavas ir žinomą kepsnį nieko nevalgiusiam Edgarui.

-Skanaus,-ištariau Edgarui ir gurkštelėjau kavos. Ji buvo skani.

-Ačiū,-nusišypsojo,- ir tau.

-Atleisk, kad klausiu, bet gal tu šiandien nevalgei nieko?-išsprūdo.

-Edita,-apsidairė ir tvirtu balsu ištarė.

-Gerai jau,valgyk,-su šaukšteliu atsipjoviau gabalėlį pyragėlio.

Gal dešimt minučių tarp mūsų nebuvo nė gyvos dvasios. Aš jį stebėjau, o jis valgė lyg su kokia savo mergina atėjęs  į kavinę praleisti romantišką vakarą. Dar betrūko žvakės viduryje stalo ir taip ir būtų atrodę!!

-Tai prie ko mes baigėm?-vėl gurkštelėjo kavos.

-Prie to ko man nenori sakyt.

-Ai taip,-apsidairė,-gerai, pasakysiu. Kadangi..

-Kadangi?

-Tu mano draugė. -nusijuokė,- jis man sakė, kad tu.. Nuo jo laukiesi.

-KĄ? Tu turbūt šaipais,-supykau.

-Na, kad ne. Jis man taip prikalbėjo. Jis iš viso pamišęs dėl tavęs,negi nepastebėjai?

-Va, dabar tai jo nekenčiu,-iš pykčio pasiėmiau telefoną ir rinkau jo numerį.

-Palauk, neskambink jam. Negi tu mane išduosi?

Nutilau ir neskambinau. Juk jis man pasakė.

-Ir tu būtum tai nuslėpęs nuo manęs?-nusivyliau.

-Turbūt, kad ne.

-Mhm,-nepatikėjau juo ir daugiau šia tema jo nieko neklausiau.

-Kada grįš Eglė?

-Nežinau, senokai jai neskambinau.. Tik mano mama, tėtis su ja bendrauja, o aš per visus šiuos įvykius aplamai nebeturiu laiko. Reikėtų jai paskambinti. Gal bent grįš ant mano gimtadienio,-žvilgtelėjau pro langą.

-Ai, taip.. Tavo.. Gimtadienis,-išlemeno,- Gal būsi tokia maloni ir priminsi, kada jis bus?

-Gruodžio aštuntą. Po savaitės,-nusijuokiau.

-Ir kiek tau, panele, sueis?-pasijuokė.

-Devyniolika..

-Pavydžiu tau.

-Kodėl? Juk ir tavo gimtadienis visai ne už kalnų.

-Žinau, tiesiog tas skaičius.. Devyniolika.-nusijuokė.

-Gražus skaičius, žinau. 

-Tai kas be ko,-nusijuokė.-Ką planuoji veikti kai baigsi mokyklą?

-Nesakysiu,-draugiškai jį erzinau jį,-kitą kartą gal..

-Skubi kažkur ar tiesiog nenori sakyt?-pasidomėjo,-O dieve.-pasižiūrėjo pro langą.

-Kas yra?-išsigandau.

-Pažiūrėk, kas eina.

Žvilgtelėjau pro langą. Tai buvo Mantas kuris ėjo kartu su Adrija. Susikabinę.

-Edgarai,-supykau,- laikyk mane, nes aš neištversiu ir jį greičiausiai užmušiu.

-Edita, žiūrėk į mane. Kiek pirštų matai?-stengėsi pralinksminti.

-Edgarai, NE TAIP!!

Nesusitvardžiau ir nuėjau į lauką. Buvo kiek šaltoka.

-Ė tu! Avigalvi!-surikau.

Jis atsisuko. Bet nekreipė į mane dėmesio. Bet turbūt pas jį įvyko nuotaikų kaitos ir jis kartu su Adrija greitai priėjo prie manęs.

-Mantai, girdėjai, ką tau šita kalė sakė?-įsikišo Adrija.

-Tai aišku, kad girdėjau. Jos neįmanoma negirdėti,-nusišypsojo,- tai ką ir vėl manęs pritrūko? 

-Tiesiog pasakyk, kodėl tu pasakei Edgarui, kad aš nuo tavęs laukiuosi?

-What a fuck?- ištarė Adrija,- tau haliucinacijos? 

-Man? Man tai ne. Ko tyli?-tvirtu balsu ištariau.

-Edgaras.. Aš su juo dar išsiaiškinsiu. Kokio velnio jis tau viską pasakė?

-Aš jam liepiau.-užstojau jį.

-Mhm,-akivaizdžiai nepatikėjo.

-Aš gal pykstu. Ir net labai, kad tu mane juodini.

-Ak,kokie mes įsižeidę,-pasišaipė,-Eime, Adrija, neturim ką čia veikt.

-Žinoma, kad neturim, Mantai,-pakštelėjo jam į skruostą bandydama sukelti pavydą.-Žinok, brangioji, kad kalė buvai, tokia ir liksi.

Jie abu nuėjo toliau,o aš kaip nevykėlė likau stovėti savo vietoje.
-Nepyk, bet pasirodei, kaip kvailelė,-pasišaipė.

-Ačiū, labai miela,-pyktelėjau.

-Na nepyk..

-Tu nepyk, kad.. Kad pasakiau Mantui, jog tu man papasakojai viską. Sakė dar su tavimi pasikalbės.

-Ei,nieko čia tokio,neliūdėk. Koks ten iš jo draugas.

-Hm. Gerai.. Ačiū tau,-padėkojau,-jau turiu eit.. Po viso šito, jaučiuosi nekaip ir vargu, ar kas nors pagerins nuotaiką.

-Žinoma, kad pagerins. Aš žinau kas.

-Kas?

-Pamatysi šiandien. Negaliu sakyti, prižadėjau. Gerai, važiuoju,-draugiškai apkabino ir pabučiavo į skruostą,-iki! 

-Iki, Edgarai!- nusišypsojau ir išvažiavau namo.

Buvo pakankamai tamsu, laikrodis kuo greičiau stengėsi užbaigti šią dieną ir galiausiai išmušė dvidešimt antrą valandą. Kadangi dar maxima dirbo, užsukau, nupirkau šiek tiek maisto, šokoladą, kadangi norėjau kažko saldaus. Velniškai greitai bėgo valandos. Nors ir kaip atrodė, kad vėlu, keliuose buvo daugybė mašinų, kamščiai. Namo pavyko grįžti tik po dvidešimt trečios valandos.

-Kur buvai?-laiptais žemyn nulipo mama.

-Kalbėjau su Edgaru, buvau parduotuvėj..

-Ir ką tau Edgaras tokio pasakė, kad esi be nuotaikos?

-Rytoj, mama.. -liūdnai ištariau.

-Tavęs laukia staigmena lauke. 

-Kokia? Gal Mantas koks su Adrija prie vartų?

-Nee,-ilgai ištarė.

-Gerai, nueisiu pasižiūrėt, nors ten nieko nėra.

Išėjau į lauką. Ir velniškai suklydau. Prie vartų stovėjo vaikinukas, bet jis buvo nusisukęs. Jo kūno kontūrai priminė Bartą. Vaikinas stovėjo ramiai, lyg kažko laukdamas ir rankose laikė gėles. Taip pat pasirodė dar keli šešėliai, kurie lyg atsisveikino su juo. Ir tas paslaptingasis naktinis vaikinas atsisuko. Tai buvo visai ne paslaptingasis.. Tai Bartas.

-Bartai!!-su didžiausia šypsena veide sušukau ir bėgau link jo.

Pribėgusi apkabinau, bet pakankamai atsargiai, kad jam neskaudėtų.

-Bartai, kaip tu čia atsiradai? Kaip tave išleido?-su džiaugsmu klausinėjau.

-Kaip džiaugiuosi, kad tave pradžiuginau.-nusišypsojo,-išleido, sakė gydytis namuose, kadangi jau kiek ir sugijo, o kulka giliai neįstrigo..-papasakojo.

-Pagaliau. Tau viskas gerai!-vis dar negalėjau nustoti džiaugtis.-Šiąnakt būsi pas mane?

-Taip.. Jei priimsi žinoma. Tėvų paprašiau.. Visgi bent kartą..-su viltimi ištarė.

-Žinoma,kad priimsiu!-apsikabinau jį dar stipriau.

Nieko nelaukdami nuėjome namo, truputį pasikalbėjome ir liko apie penkias minutes iki dvyliktos.

-Eime į lauką?-pasiūlė Bartas.

-Žinoma..-nieko neklausinėdama sutikau.

Nuėjome. Truputį toliau nuo baseino buvo kažkas patiesta. Atrodė šiltai ir aukščiau nuo žemės.

-Atsigulk,-ištarė Bartas.

Atsiguliau.

-Pažvelk,-parodė pirštu į dangų,- šios žvaigždės išsidėsčiusios taip įdomiai, kad atrodo kaip..

-Širdelė,-pabaigiau jo mintį.

-Taip. Žinai, Edita, aš visada atsipalaiduoju žiūrėdamas į žvaigždes. Man patinka į jas žiūrėti, nes jos mane ramina ir visada.. Visada, visada suteikia romantišką atmosferą.

-Žinai, mes panašūs,-nusijuokiau,- kiekvieną vasaros naktį su Mantu.. stebėdavom žvaigždes, bet..

-Bet?

-Daugiau nebestebėsim.. Nes dabar kiekvieną vasaros naktį jas stebėsiu su tavimi,-gulėdama atsisukau į jį.

Priartėjome vienas prie kito ir lygiai dvyliktą valandą nakties pasibučiavome.Bučiniu, kuris buvo pilnas meilės, aistros ir atsisveikinimo.

Edita.