Lapkričio 30 (tęsinys nr. 2. Diena pereinanti į gruodžio 1)
Jis vis dar laikė įrėmęs į mane pistoletą, o aš po truputį stengiausi į jį atsisukti ir tikrai įsitikinti, kad tai – Bartas ir, kad aš nesapnuoju. Ir taip, aš atsisukau ir įsitikinau, kad taip – tai Bartas. Tas pats, kuris man prisiekinėjo meilę, o dabar vis kėsinasi kaip mane nužudyti. Ir vis dar bandžiau patikėti, kad sapnuoju, bet deja, tai buvo tiesa. Jis žiūrėjo į mane piktu žvilgsniu, o aš iš to išgąsčio tiesiog nežinojau ką jam pasakyti.
-Bartai..-tyliai ištariau,-kodėl?-virpančiu balsu paklausiau.
-Už viską,-piktai atrėžė.
-Bet aš tau.. Nieko nepadariau,-nusivaliau ašarą.
-Žinau.
-Tai kodėl tu taip elgiesi?
-Nes taip reikia.
-Ne, Bartai. Taip nereikia..
-Reikia,-tvirtai atsakė,-tu per daug žinai.
-Bla bla bla,- atkirtau,- aš per daug žinau? Tame ir esmė, Bartai, kad aš apie tave beveik nieko nežinau. Nežinau nuo tada, kai mes nuo vaikystėm išsiskyrėm ir nebebendravom..
-Tai tau ir neteks apie mane daugiau nieko sužinoti,-šyptelėjo,-atsisėsk.
Paklausiau jo ir atsisėdau ant lovos.
-Ką nori apie mane sužinoti? Kol dar aš toks geras,- nusijuokė.
-Kas tu per vienas?
-Teks klausyti daug. Jei tikrai tai nori sužinoti,-pasižiūrėjo.
-Taip, NORIU,-atsidusau.
-Na, aš vienas iš tų.. Kurie susiję su mafija ir kuriuos vadina mafijozais. Man taip reikia daryti, vien dėl to, kad.. Kad išlaisvinčiau savo tėvus. Tai darau visai ne savo noru, nes mielai tavęs nežudyčiau, palikčiau gyvą, net nebūčiau daręs to ką padariau Havajuose. Bet viskas dėl tėvų. Juos prieš du metus pagrobė mafijozai, kurie yra pavojingi. Ir mes sudarėme sandėrį – jeigu aš „sutvarkysiu“ tuos žmones, kurie žino per daug ir tiesiog tuos kuriuos man lieps jie, pagaliau būsiu kartu su savo šeima – mama, tėčiu, mažąja sesute, kuriai greitai sukaks vos penkeri.. Šeima man pati svarbiausia. Galbūt todėl, kad kažkada.. Mane vos pagimdytą paliko. Ne, ne kur nors, kur šilta, o ten, kur net neturėjau kas man suteiktų šilumą. Ir būtent jie – jie mane išgelbėjo. Jie man dovanojo meilę, šilumą, šeimą. Jie nėra mano tikrieji tėvai, bet aš džiaugiuosi, nes tikrųjų net nenorėčiau sutikti,-pasakojo Bartas ir pamačiau, kad jo akyse sužibo ašara,-galbūt dabar supranti mane, Edita..
Nutilau.
-Bartai.. Tu turbūt meluoji. Aš niekada nebūčiau pamaniusi, kad tai.. Kad taip atsitiko tau. Tu atrodei toks stiprus, laimingas gyvenimu.
-Tai mano kaukė, Edita,-atsiduso,- ne kiekvienas suprastų mane. O tu kaip matau esi nuostabus žmogus. Ir pasakyk ką man daryt, kad galėčiau pagaliau gyventi normaliai? Kad pagaliau būčiau laisvas, galėčiau turėti ir vėl šeimą, kad galėčiau mylėti, kad galėčiau kurti kitą gyvenimą.. Be skausmo? Edita, pasakyk,- prašė.
-Norėčiau.. Bet aš ir pati tikrai nežinau. Galbūt įduok juos policijai? Arba ką nors sugalvok? Bartai, juk viskam yra išeitis!
-Tu ką, juokauji?-nustebo,- jie vien mane nudėtų už tai, kad juos įdaviau. Juk jų grupuotė pasiskirsčiusi po visą pasaulį ir patikėk su policija tai tik žaidimas. Kai praneštų, kad sugavo juos, tai jų draugeliai kurie yra dar ir Havajuose, Londone, Niujorke, Rusijoj ir visur kitur mane lengvai surastų. Ir jau galėčiau nuo šiandien pradėti gailėtis, kad aplamai egzistuoju..
-Hm,-iš nevilties atsidusau,- gal man su tėvais išvykti iš šalies ir apsimesti, kad mūsų nėra?
-Gal. Bet bijau, kad jie jus suras,-atsiduso.
-Bartai... Nebijok. Nemanau, kad jie mus taip lengvai surastų ir juolab atpažintų,-pakėliau jo nuleistą galvą,- pasižiūrėk į mane. Ar aš tau panaši į nieko nesugebančią?-nusijuokiau.
-Na ne. Atrodai stipri. Ir tokia esi, jeigu vis dar esi su manimi ir praleidi progą mane užmušti dėl to, ką padariau,- nusijuokė.
-Baik tu,-atsakiau ir šyptelėjau,- aš negalėčiau. Juk tai dėl ko viską darai yra paaiškinama.
-Būtent.- atsakė.
-Tai, galbūt rytoj pasikalbėsiu su mama, tėčiu, paskambinsiu sesei ir paaiškinsiu ką nors Mantui, kad mes ir vėl išvyktume? Na, pavyzdžiui į.. Gal turi pasiūlymų kur?
-Ne. Bet aš paklausinėsiu jų, kur maždaug jų grupuotės nėra, kad tau, tavo šeimai ir Mantui,-nusisuko,- būtų saugu.
-Bartai?- paklausiau.
-Ką? – pažvelgė į mane.
-Tu pavydi?
-Pavydžiu.. Dėl ko?-stengėsi nežiūrėti man į akis.
-Kad.. Mantas su manimi.
-Ne.. Tu to nusipelnei. Būti laiminga su juo, bet ne su manimi,-pažvelgė.
-O jeigu, kai viskas baigsis.. Mes būtume kartu?
-Tu mane jau būsi pamiršusi,-nuliūdo.
Nutilau. Pažvelgiau į laikrodį. Jau trečia nakties. Nusižiovavau. Jis taip pat.
-Gal aš jau eisiu.. Vėlu.
-Palauk, Bartai,-paprašiau,- neišeik.
-Turiu išeit, Edita. Neprašyk, kad likčiau. Neturėtum to prašyti.
- Bet prašau,- paėmiau jį už rankos,- pasilik.
Bartas nutilo. Turbūt apmąstė mano žodžius kuriuos išgirdo ir kurių jis sakyčiau, kad visai nesitikėjo. Kad aš jo paprašysiu likti?
-Gal geriau eisiu,-ištarė.
-Neeik,-priartėjau prie jo,- pasilik, Bartai. Prašau,-apsikabinau jį. Bandžiau nuslėpti akyse susikaupusias ašaras.
-Bet aš privalau. Tavo mama susidarė apie mane tikrai blogą nuomonę. Nenoriu čia būti. Dar iškvies policiją.
- Neiškvies,-sušnabždėjau,- aš jos paprašiau.
Tuo tarpu, tyliai į kambarį įžengė Mantas. Jis pasiėmė Barto pistoletą, kuris buvo padėtas ant spintelės, kai buvau apkabinusi Bartą.
- MANTAI! NE!!!-surikau.
Pistoletas iššovė.
19 komentarų:
Tobula! Nemaniau, kad Bartas elgiasi taip vien dėl savo šeimos.. Manau, kad dabar viskas pasisuks kitaip. Ar klystu?
Lauksiu kito įrašo. :)
labai patiko ;] dabar as perejau i Barto puse. :)
Žinoma, kad patiko. Aš kaip ir kitos nesitikėjau, kad Bartas tai daro būtent dėl to. :)
Lauksiu kito įrašo!
Laurita-galbūt pasiskusk. Vat vat, dėl to jis taip ir elgiasi. Tai įrodo,kad jis šiltas ir šeimos žmogus,nepaisant to kaip elgiasi. Ačiū :}
Urte- ačiū! Manau,kad gerai padarei. Bent jau kol kas. :D
Juste- žinoma,kad ačiū! Gera girdėti tokias nuomones. :) Jei šiandien parašysiu 19,įkelsiu rytoj. :)
Neturiu ko pridurti. : p Žinoma kad PUIKU.
♥ Labai. Kažkodėl dabar manau,kad Edita liks su Bartu?
kaip man, skaitanciai Vilijos ir tavo istorijas, viskas per dauk panasu... Pas ja ten isaiskeja tiesa apie viena is veikeju, tada pas tave... Net nebeidomu. Sugalvok ka nors originalesnio, kad neatrodytu, jog kopijuoji.
Siaip, patiko. Tik as manau cia per dauk fantazijos.
Na,o dėl Vilijos istorijos tikrai prisiekti galiu,kad nežinau. Nes aš jos istorijos jau kurį laiką neskaitau, kartais apsilankau pasižiūrėti kaip ten gyvena (sekėjai,online žmonės) kiek įrašiukų parašė, bet jų tikrai neskaitau. Na, jeigu sutampa tai sutampa, nekeisiu įrašo. Bet bent jau pas mane viskas jau numatyta, pradėjau rašyti 19 įrašą, manau,kad šiandien ir pabaigsiu,rytoj įkelsiu. Tad rimtai, tai ne "atmaskės",bet rimtai jos kūrybos jau gan ilgai neskaitau. :D Bet ačiū už nuomonę. :)
O man patiko. ;)
nuostabu tikrai nesitykejau kad bartas tai daro del tokad apgintu savo netukra seima.wow
Labai patiko :)*
Labai. ♥
Sunervino mane ta Edita. Tai ji renkasi Mantą, tai Bartą. Nesuprasi kurį myli. Man ji jau panašėja į laisvo elgesio merginą.. Ir truputį per daug fantazijos įdėjai. Iš pradžių buvo labai įdomu skaityti, viskas buvo taip gyvenimiška. O dabar prifantazuota bet ko ir viskas taip netikroviška. Nepriimk to labai aštriai, tiesiog gal kitą kartą pasiseks geriau.:)
Anonimiškas - ačiū :)
Me...-dėkui :)
Mergytė- labai ačiū :}
Anonimiškas nr.2-ačiū :)
PeaceLove- galbūt. Šiuo atveju ji pati nebežino kaip elgtis. Na fantazuoti aš jei rimtai, tai nesistengiu ir prie netikrumo nesėdžiu ir negalvoju, ką daryti, na, pavyzdžiui kol kas fėjų čia dar nėra.. :) Nepriimu to aštriai, neturiu dėl ko, kadangi kiek žmonių tiek nuomonių. :) Bet ačiū :)
Gal ir yra kažkiek fantazijos, bet bent jau man tai ji netrukdo. ;]
Visgi manau, kad geriau truputį fantazijos, negu skaityti sausus įrašus. :}
manau supratai, kad man patiko
Ačiū :DD
čia ne į temą gal, bet dabar atradau savo pirmą istoriją ir ją truputį skaitau, tai ten iš viso fantazijos viršūnė.. :DD
Norėčiau paskaityt. ; D
O šis įrašas man patiko, Bartas dabar pasidarė mano numylėtinis. <3
Gal geriau nerodysiu. :D
Kada tesinys bus??
Rašyti komentarą