19 įrašas. Tiesa ir geri draugai

Gruodžio 1

-Ką tu padarei, Mantai?!!- šaukiau ant jo.

-Kaip tai ką, Edita,-piktai pasižiūrėjo,- išgelbėjau tave nuo jo. Negi nematei, kad jis turėjo pistoletą?

-Mačiau.!!-vis dar pykau ant jo,- bet mes su juo kalbėjomės ir jis man pasakė visą tiesą.

-Tą kurią žadėjau tau pasakyti Havajuose? Kai mes kalbėjomės?

Nutilau. Buvau sukrėsta.

-MANTAI?-piktai pasakiau.

-Ką?-nesusigaudė.

-Dabar pat skambink greitajai pagalbai!! O po to mes rimtai pasikalbėsim, asile,-piktau atkirtau.

Mantas nuėjo, paskambino į greitąją, ji išsivežė Bartą, o tuo tarpu aš nuėjau apsirengti.

-Kas čia atsitiko?-susinervinusi paklausė mama. 

-Mama, vėliau. Galiu pasakyti tik tiek, kad likau apkvailinta, apgauta ir sužinojau visą tiesą apie Bartą.. Tai ko niekada nežinojau,-atsidusau,- dabar aš privalau važiuoti į ligoninę.

-Palauk, papasakok kas atsitiko!-prašė mama.

-Mama, ar nesupranti, kad turiu važiuoti į ligoninę? Pasikalbėsim vėliau,-nusivaliau ašaras.

-Gerai,-sutiko ir kaip mama mane apkabino,-Bartui viskas bus gerai..

-Norėčiau tikėti.. Tikėti tuo,-sukūkčiojau.

Galiausiai namuose visas dramas baigiau ir įsėdau į automobilį. Mantas mane vis tikino, kad jis moka vairuoti, nors iš pradžių nesupratau kaip, kol galiausiai prisiminiau, kad būtent panašia tema turiu su juo pasikalbėti.

-Mantai?-sukuždėjau.

-Ką?-neatsisuko.

-Kodėl tu mane apgavai?-piktai išrėžiau.

-Apgavau?-nusistebėjo,- dėl ko?

-Neapsimetinėk, Mantai.. Juk akivaizdžiai matosi, kad tu nė velnio nieko nepamiršai ir, kad man tik dūmini smegenis. Gal gali pasakyti kodėl?-stengiausi į jį nežiūrėti.

-Aš rimtai nieko neprisimenu, Edita.. Kas man iš to būtų tave apgaudinėt?

-Oi, tik nereikia lialia,- apsižvalgiau,- nieko tu nepamiršai. Pats išsidavei,-šyptelėjau dirbtina šypsena.

-Rimtai? Ir man įdomu kaip?-apsimetinėjo.

-Na, tu pašovei Bartą. Iš niekur nieko tau tai nebūtų šovę į galvą.  Juolabiau, kai dar užsiminei apie Havajus, apie tai apie ką mes ten kalbėjomės ir panašiai. Ką tu bandai apgauti? Mane? Na tai tau nepavyko. Kai mane nuveši, parveši galėsi eiti lauk iš mano namų.

-Tai gal eik pėsčiomis?-piktai atrėžė.

-Puiku,-ištariau su ironija,- leisk man eiti iki ligoninės pėsčiomis. Kelio juk nepamiršau, atmintis nedingo,- vis jam priekaištavau dėl to. – Nagi, išleisk mane.

-Neišleisiu. Važiuojam į ligoninę, pas tavo mylimą Bartą.

-Taip, tikrai, kad mylimą,- vis stengiausi jį supykdyti,- jis daug normalesnis negu tu.

-Ir tu dar taip sakai, po visko, kas nutiko? O dieve, Edita, elgiesi kaip mažas vaikas, - vis dar buvo pasipiktinęs Mantas.

-Tau tai neturėtų rūpėt.

-Bet rūpi,-sustabdė mašiną,- lipk.

-Tu čia mane ir paliksi?!-piktai atšoviau.

-Sakei kelią žinai, nepamiršai, tai nueisi,-šelmiškai nusišypsojo.

-Ai taip, tikrai, kad žinau. Nemanau, kad man reikia tavo pagalbos nusigauti iki ligoninės,-nepasidaviau.

-Tai eik. O aš važiuoju namo. Noriu miego,- pasityčiojo.

-Nu tu tikrai atsiimsi, -supykau.

-Kol grįši, manęs nerasi,-atsakė ir nuvažiavo.

-Iškapstysiu iš po žemių, jei reikės,-burbuliavau sau panosėj. 

Ėjau. Pūtė žvarbus vėjas, buvo šalta. Gerai, kad apsirengiau šilčiau. Staiga pro šalį pravažiavo girtų vaikinų kompanija. Pasidarė nejauku. Jie sustojo. Stengiausi į tai nekreipti dėmesio, ėjau toliau. Dabar jau esu rami, jie lyg ir nesiartina. Vienas šlapinasi į krūmus, kitas sau leidžiasi į veną, dar kitas nežinia ką daro, bent jau kiek man teko matyti.

-Ei tu! Edita!- išgirdau iš po krūmų kvietimą.

Apsidairiau. Nieko nemačiau. 

-Aš čia, krūme, ateik,-pašnibždomis kvietė,- tai aš, Edgaras.

Ai, tai mano klasiokas.  Priėjau prie jo, pajaučiau, kad jis kaip kiškis tupi krūmuose ir nežinia ko laukia.

-Ką čia darai?-nusijuokiau.

-Ai slepiuosi nuo tų banditų. Gaudo jie mane,-dairėsi.

-Rimtai? Ką prisidirbai? –nustebau.

-Ai truputį. Susimušėm prieš porą valandų, tai pabėgau iš įvykio vietos. Žinai, buvo kas matė, tai sakau policiją dar iškvies..

-Edga, Edga,- juokiausi,- nebūtum tu.

-Jo.. Nebūčiau aš,-šyptelėjo ir toliau dairėsi,- o tu čia ką darai?

-Ai.. Einu į ligoninę.

-Pėsčiomis? Tau viskas gerai?-pasišaipė.

-Man tai taip, tik mano vairuotojui, kuris mane čia išleido nelabai.

-O kas jis per vienas?

-Kas, kas.. Mantas,-varčiau akis,- tik jis taip sugeba.

-Tai jūs su juo susitaikėt? Ar kaip? Papasakok viską.. Čia kalbos sklinda, kad Havajuose jūs susitaikėt,  kad jis ten nužudė kažkokį pacaną,-pasakojo man Edgaras.

-Ką, ką? Ką jis čia nusišneka. Kas taip sakė?

-Jis pats.

-Kada?-nustebau,- juk mes vos vakar grįžom.

-Ką aš žinau, Edi,-nusijuokė,- jis man skambino kažkurią čia dieną.

-Ar tu nieko nemaišai?

-Ne. Pasakoju viską būtent taip, kaip buvo.

-Mh. Ir ką jis tau sakė dar?

-Na, kad kaip ir minėjau, kad jis ten labai  šūstras buvo, tave apsaugojo nuo kažkokio.. Dar sakė, kad planą tau rezga, kad grįžtum pas jį, nors prieš tai minėjo, kad atleidai jam.. Ai nesuprantu aš jo,-nusijuokė,- keistuolis.

-Tai sakai..-susimąsčiau,- klausyk paskambink man. Galėtumėm susitikti rytoj? Man reikia viską sužinot.

-Žinoma. Galėsim,- nusišypsojo,- jei po šiandien dar išliksiu gyvųjų tarpe,- pašmaikštavo.

-Ach, neprimink geriau.. Klausyk, gal tau padėt? Nes aš turiu eit..

-Ne nereikia, aš tuo takeliu pabėgsiu, kuris nuves mane į miesto centrą,-parodė pirštu.

-Gerai, tada aš bėgu. Šaltoka. –šyptelėjau, - iki pasimatymo,-mirktelėjau.

Išlipau iš krūmų tęsiau savo kelionę. Pagaliau, kai išaušo rytas ir laikrodis rodė 5 ryto pasiekiau ligoninę.. Pati norėjau ten nueiti, atsigulti ir porą valandų numigti. Būtų buvę visai ne pro šal, ypač kai visą naktį ėjau, nemiegojau ir juolabiau po kelionės nepailsėjau.

-Labas rytas,-žiovaudama ištariau priimamajame, gal galėčiau sužinoti kurioje palatoje guli Bartas Adomavičius?-ir vėl nusižiovavau.

-Labas rytas,-šyptelėjo ir nužvelgė mane,- tuoj pasižiūrėsiu.

Stebėjau ją. Ji vis vartė kažkokį sąsiuvinį ar bent kažką panašaus į tai, žiūrinėjo kompiuterio ekrane esantį vaizdą kurio aš nemačiau ir kuris buvo nusuktas nuo manęs. 

-Trisdešimt penktoje palatoje. 

-Aišku, ačiū,- padėkojau,- O gal galima jį dabar aplankyti?

-Nemanau. Reikėtų paklausti gydytojo, kadangi praėjo gal tik pusvalandis nuo operacijos..-dairėsi seselė.

-Ach,-atsidusau,- Bent jam viskas gerai?

-Kol kas kiek sakė gydytojas pavojus negresia.

-Bent tiek gerai,-nusišypsojau ir nusižiovavau,- jeigu Bartas klaustų ar buvo tokia Edita, tai pasakykit, kad buvau.. Aš be galo noriu miegoti. Visą naktį nemiegojau..

-Gerai, pasakysiu,- nusišypsojo,- Man labai įdomu, kas ten įvyko? Na, aišku jeigu galit pasakyti?- vis stengėsi manęs nepaleisti ši.

-Gal vėliau, gerai? Tiesiog aš... –nutraukė mane ji.

-Jūs norit miegoti. Žinoma, atsiprašau, -susigėdo darbuotoja.

-Ne, nieko.-nusišypsojau,- aš jau eisiu. 

Apsisukau ir išėjau. Žinojau, kad jei toliau liksiu ji vėl pradės mane kalbint, visko klausinėt ir viskam tam nebus galo. Nusprendžiau išsikviesti taksi, nes žinojau, kad pėsčiomis aš tikrai nepareisiu. Taksi atvažiavo, įsėdau, pasakiau adresą.. Nuvežė ir išlipau. Saulė jau spigino akis, buvo maždaug septinta ryto.. 

Paskambinau į duris, kadangi raktų neturėjau.

-Na, kaip Bartas?-atidariusi duris užsipuolė savo klausimais.

-Ar jam viskas gerai?-iš šono išlindo tėtis.

-Ar jis pasveiks?- toliau klausinėjo.

-Mama!-surikau,-Tėti! Vėliau, aš noriu miego. Galiu pasakyti tik tiek, kad gydytojas sakė, jog jam pavojus negresia. 

-Tai gerai,- nusiramino mama.

-Be to, Mantas yra?

-Tai aišku, kad esu,- pasirodė prie vartų jis.

- Dar neišeik,- pažvelgiau į jį,- kai atsikelsiu mums reikės rimtai pasikalbėti, o tada galėsi tiesiog dingti iš mano gyvenimo.

-Žinoma,-nusišypsojo.- O ką man daryti, kol tu pamiegosi?-išpūtė akis.

-Eik pasiaiškinti mano tėvams, kodėl mane apgaudinėjai. Tuo tarpu ir juos.

-Jis mus apgaudinėjo?-nustebo mama,- dėl ko?

-Jis jums tai pats pasakys,- nusisukau ir nuėjau miegoti.