17 įrašas

Lapkričio 30 diena (tęsinys)

Kelias valandas skridome,o per tą laiką aš buvau numigusi.. Keletas košmarų,prabudimų, bet aš gyva. Gyva kaip niekad,nes žinau,kad iš tos prakeiktos vietos jau išskridau ir žinau,kad į Lietuvą vykstu dėl Manto.. Kad jam padėčiau. Gal ir gerai,kad jam taip nutiko,nes.. Turbūt būčiau nedrįsusi grįžti pas jį.
-Štai jau ir atvykom,-suriko pilotas.

Pajutau,kad lėktuvas jau nutūpė ant žemės ir mes.. Saugūs! Atsisegiau saugos diržą. Jį atsegiau ir nuo Manto. Durys atsidarė ir išlipau,prieš tai pažadinsi Mantą.
-Kur aš?-sunerimo jis.
-Nesijaudink,tu su manimi. Viskas gerai,-raminau jį.
Jis nutilo. Ir netikėtai,vos po kelių sekundžių tylos paklausė:
-Koks tavo vardas?-pažvelgė man į akis.
-Negi neprisimeni.. Mano vardas Edita,-nusisukau ir nusišluosčiau ašarą.
-Kažkur girdėtas.. Lyg iš kokio nors praeito gyvenimo.
-Praeito gyvenimo?-nustebau,- ką tu čia šneki?
-Edita,-klausiamu tonu ištarė,-gal galėsi viską papasakoti apie mano "praeitą" gyvenimą?
-Žinoma,kad tik tu kuo greičiau viską prisimintum.
Jis šyptelėjo,lyg bandydamas sulaikyti juoką.
-Mantai!!-surikau.
-Ką?
-Tu apsimetinėji,-netekau amo.
-Kuo? Ką apsimetu?-vėl lyg nesuprasdamas klausinėjo.
-Apsimeti,kad netekai atminties!-supykau.
-Visai ne.
-Tai kodėl tada bandei sulaikyti juoką kai pasakiau,kad papasakosiu apie tavo gyvenimą viską,kad tik kuo greičiau prisimintum?
-Nežinau.
-Mantai..
-Ką?-nustebo.
-Tu tikrai nemeluoji? Prisiek,kad ne..-liūdnai ištariau.
-Nemeluoju. Aš juk nieko nei apie tave nei apie save nežinau. Tik vardą..
-Gerai jau,sėskim į mašiną ir važiuokim pas mane namo.

Mantas neatsakė nieko. Visą kelionę namo mes net nekalbėjom,tiesiog sėdėjom ir kartais "kalbėjom" akimis.
-Tai štai,atvažiavom,-šyptelėjau.
-Čia tavo namai?-nustebo.
-Taip. Eime,-paėmiau jį už rankos.

Jis išlipo ir vis dairėsi. Paskambinau į duris,jas atidarė mama.
-Edita! Grįžai? Kodėl taip greitai?-nustebusi puolė klausinėti mama.
-Mama ne dabar.. Ten daug kas įvyko. Negero. Ir dabar.. Žodžiu papasakosiu vėliau,tiesiog žinok,kad Mantas praradęs atmintį.
-O dieve!-nustebo mama,-bet kaip..??
-Mama,ne dabar. Paruošk kambarį Mantui,jis nakvos pas mus.
-Žinoma,tuoj.

Ji išėjo, o aš ieškojau Manto,kadangi jis netikėtai dingo iš akiračio.
-Mantai?!-šaukiau lauke. Jį rasti buvo sunkoka,kadangi jau sutemo.
-Aš čia.-atsiliepė. Balsas sklido iš už namo.
-Ką čia darai?-pribėgusi paklausiau.
-Žiūriu šitą daiktą.-parodė pirštu į baseiną.
-Tai baseinas..-nustebau.
-O tai čia galima maudytis?
-Taip.
Staiga Mantas nusiėmė drabužius ir šoko į vandenį ir aptaškė mane. Specialiai žinoma.
-Mantai!-juokdamasi ištariau.- Ką darai?
-Džiaugiuosi gyvenimu.
Nustebau išgirdusi šiuos žodžius ir minutei susimąsčiau. Padariau tą patį. Šokau į vandenį. Su rūbais.
-Oho!-nustebo jis.
-Aš irgi moku.. Šokinėti į vandenį,-šyptelėjau.
-Matau,-nusijuokė.
-Mantai..?
-Ką?
-Ar jauti man ką nors? Na.. ką nors?-neištvėrusi paklausiau.
-Turbūt,kad ne. Na,nebent šilumą.
Nuliūdau ir išlipau iš baseino. Nusiėmiau maikutę,išgręžiau ją. Pajutau rankas. Šiltas,kurios prisilietė prie mano pečių. Tai greičiausiai Manto rankos. Tamsoje jų nemačiau,jau buvo pakankamai vėlu.
-Mantai.. Juk sakei,kad nieko nejauti man. Tai kodėl..-liūdnai tariau.
-Šššš,-tildė mane ir pradėjo bučiuot.
 Bučinys. Jo bučinys. Ir dar kartą jo bučinys. Kaip pasiilgau to.
-Ar tu manai,kad praradęs atmintį,praradau ir jausmus tau?-paklausė.
-Nežinau,-pasižiūrėjau jam į akis,-aš juk negaliu patekti į tavo vidų.
-Ir nereikia,-apkabino.
-Mantai.. Gaila,kad tu neprisimeni,kas tarp mūsų buvo. Kai mes draugavom metus.
-Tikrai,kad gaila.. Bet jeigu būsim kartu,galbūt bus kažkas panašaus arba net dar geriau?
-Tu rimtai?!-nudžiugau.
-Taip.
Iš tos laimės.. Laimės kuri mane užplūdo pravirkau.
-Neverk,-nušluostė ašaras,-juk viskas bus gerai. Galbūt man grįš atmintis.. Gal tik išėjo pasivaikščioti?-nusijuokė.
-Gerai būtų. Na,o dabar eime,-paprašiau,-man po šių maudynių kažkodėl laba šalta.

Įėjome namo,Mantas užėmė dušą,o tuo tarpu aš persirengiau pasidariau arbatos sau ir mamai ir mes kaip niekad atvirai kalbėjom. Su ja man manau per visą mano paauglystę nuo 15 neteko nė karto kalbėtis. Atvirai.
-Tai kas ten atsitiko?
-Ai,-aiktelėjau,-baisu prisiminti. Pirmą dieną vos nuvykusi ten sutikau Mantą,mes pasikalbėjom.. O kitą dieną.. Prisimeni Bartą?
-Tą malonų vaikinuką? Taip!
-Ne toks jis jau malonus. Bandė mane paskandinti,tai vos manęs nenuskandino. Jei ne Mantas. Kitą dieną jie susimušė,Mantas Barto lyg ir beveik nepalietė taip stipriai,kaip jį palietė Bartas. Na ir galiausiai,keli stiprūs smūgiai į galvą - ir Mantas be atminties.
-Taigi reikia pranešt policijai!!
-Gal nereikia..
-Kaip tai nereikia!-pradėjo pamokslauti mama,- jis bandė nužudyt du žmones ir tu nori,kad jis vaikščiotų laisvėje?!
-Jis dabar Havajuose,atostogas leidžia vienas,tad nieko nepadarys,-klausyk,pakalbėsim rytoj. Aš einu miegot,be galo pavargau,-nusižiovavau,-labanaktis,-pabučiavau į žandą.

Mantas jau gulėjo lovoje,spėju,kad miegojo,nes buvo tikrai pavargęs. Aš nuėjau į dušą,nusimaudžiau,jau ruošiausi eiti į lovą,bet kažkas įrėmė pistoletą man į galvą. Lėtai atsisukau. Taip ir maniau. Tai BARTAS.

Edita.