9 įrašas

Lapkričio 27 diena

Naujas rytas. Nauja dienos pradžia... su skaudančia galva... ir nieko neprisimenu,kas vakar buvo. Taipogi esu ne savo namuose,bet ši vieta man matyta. Taip,tai... Barto kambarys! Jau antrą kartą man tenka čia atsidurti ir iš tiesų man čia patinka. Dažniausiai jaučiuosi lyg būčiau savo namuose. Žvilgtelėjau į laikrodį kuris rodė lygiai dvyliktą valandą. Aišku iš karto supratau ką aš čia darau.. Net ir aiškinti nereikia.

-Labas rytas,mano gražioji miegale,-kol buvau užsimerkusi ir mąsčiau savo švelniais pirštų galiukais "pavaikščiojo" man per veidą Bartas.

Atsimerkiau. Jo nuostabią šypseną mačiau sau prieš akis. Ir tai buvo lyg mano varikliukas kuris mane vertė šypsotis. Ir aš nusišypsojau. Jis priartėjo ir pabučiavo mane. Pasijaučiau taip nuostabiai.

-Labas rytas,Bartai,-nusišypsojau plačiai plačiai.

Kol kas mes nekalbėjome,bet vos išlipusi iš lovos pamačiau,kad kitame kambaryje - Eglė su Lauriu.. Dar miega. 

-Kur miegojai?-paklausiau.

-Su manimi?-nustebau.

-Nee,o norėtum?-parodė man liežuvį.

-Nežinau,-nusijuokiau,-nemandagu rodyti liežuvį šiaip jau.

-Atleisk..

-Nepykstu,kvaileli,-nusijuokiau.

-Tai gerai. Matei,tie du balandėliai kartu miega..

-Haha,-nusijuokiau.

Tylėjau,nes grožėjausi juo. Jis tikrai labai gražus ir turi nuostabius veido bruožus. Man patinka į jį žiūrėti.. Į tą nuostabų ir gražų jo veidą, į jo gražias akis ir man tiesiog patinka būti su juo.. Tiesa dar nežinau,kas manęs laukia Havajuose,bet žinau,kad tai bus tikrai labai labai.. Nerealu! 

-Apie ką galvoji?

-Apie Havajus..

-Puiku. Jau rytoj anksti ryte išvykstame,manau tau reikėtų susidėti lagaminus,žinoma nepamiršk maudymosi kostiumėlio! 

-O taip,žinau,-nusijuokiau,-be to kur mes gyvensime?

-Hm. Mes gyvensime kartu su tavo sese ir Lauriu be to tokiame namuke,tad teks miegoti tau ir man vienoje lovoje kaip ir jiems. Manau tai tavęs negąsdina?

-Tikrai ne,-nusijuokiau.

-Džiaugiuosi.-nusišypsojo,-na tai kaip miegale,pasiruoši keltis,pavalgyti skanius pusryčius,važiuoti pas tave namo,susikrauti lagaminus ir šiandien būti likusią dieną pas mane?-paklausė.

-Žinoma.-nusijuokiau.

Tyliai apsirengiau,pavalgiau ir su Bartu nuvažiavome pas mane į namus susikrauti daiktų.. Tiesą sakant net nežinojau,kaip pasakysiu tėvams,kad savaitei išvažiuoju į Havajus.
-Labas!-linksmai tariau.
Atsakymo nesulaukiau. Manau,kad tai tikrai ne tėvų stilius ilgai miegoti. Apžiūrėjau kambarius jų nemačiau. Kiek susinervinau. Kur jie galėjo dingti? Juk sekmadienis, į darbą jiems tikrai šiandien nereikia..
-Bartai!!
-Kas yra?
-Gal kartais nutuoki,kur mano tėvai????
-Namie,ar ne?
-Tame ir esmė,kad ten jų nėra.

Bartas man padėjo jų ieškoti ir jų NĖRA. NAMUOSE JŲ NĖRA.
-Gal paskambink mamai arba tavo tėčiui?-pasiūlė
-O taip,tikrai! Visai pamiršau..
Paskambinau. Nerimas man vis kyla,nes ragelio nei mama nekelia nei tėtis.. Ir staiga.
-Taip?Klausau?-išgirdau tėčio balsą.
-Tėti,kur jūs?
-Mes,mieste, ruošiamės galbūt kur nors su tavo mama nuvažiuoti,o kas yra?
-Aš išsigandau grįžusi namo ir neradusi jūsų.
-Mums viskas gerai,brangioji.
-Kuo greičiau grįžkit,turiu kai ką pasakyt..
-Tai labai svarbu?
-Taip.
-Gerai. Po valandos grįšim.

Baigiau pokalbį ir man jau dabar buvo ramu. Bartas man padėjo susidėti lagaminą,pasiėmiau maudymosi kostiumėlį. Su Bartu laukėme mano tėvų,sėdėjome ir kalbėjomės,buvom apsikabinę,bučiavomės.. Tai tapo kasdienybe. Pasižiūrėjau kiek valandų ir radau praleistą skambutį nuo Manto..
-Mes namie!-išgirdau mamos balsą.
-Mama,tėti,-kreipiausi.- Aš išvažiuoju.