4 įrašas

Lapkričio 25 (tęsinys nr. 1)

Pamokos bėgo lėtai. Mokytojai dažnai manęs klausinėdavo,nes visą laiką mąsčiau ir negalėjau patikėti,kad Mantas taip galėjo. Tiksliau vis dar dabar netikiu. Nepatikėsiu tol,kol jis man pats to nepasakys,neprisipažins..  Nuotaika visiškai dingo ir ką galiu bepridurti, Adrija visada pasiekia tai ko nori.. Visada. Ir šį kartą ji mane turbūt sutriuškino,nes kas keisčiausia,bet ji visada sako tiesą. Visada sako kaip iš tiesų buvo ir dar niekada bent jau man ji nemelavo,nors ir kaip mes nemėgstam viena kitos. Skambutis.

-Ei,Edita,-besidedant knygas į kuprinę išgirdau. Tai buvo Edvinas. 

-Na?

-Kas tau?-paklausė.

-Galbūt vėliau,-nusivylusiu balsu tariau,-neturiu noro to dabar pasakoti.

Daugiau jis manęs nebepaklausė nieko,nes buvo akivaizdu,kad aš tikrai nesiruošiu veltis į jokias kalbas,kad ir kas būtų. Be to apie Edviną jums nepasakojau. Jis mano geriausias draugas. Su juo visada puikiai sutariau,jis simpatiškas ir jei atvirai,jei nebūtų Manto ir jei Edvis man pasiūlytų draugauti manau,kad sutikčiau. Jis nuoširdus vaikinas. Būtent tuo man jis ir patinka.

Kadangi pamokos baigėsi,nusprendžiau,kad man pats metas palaukti tos kvailos Adrijos ir su ja viską išsiaiškinti.Laukiau. Man šiandien buvo šešios pamokos,o jai septynios,tad teko išlaukti jos visą pamoką. Aišku,man Mantas svarbus,bent jau kol kas,todėl turiu viską išsiaiškinti,kaip kas buvo.. Ir ką aš matau? Pro duris susikabinę Mantas ir Adrija. Jie manęs dar nepamatę pradėjo bučiuotis. Jų bučinys netruko ilgai,kadangi toks Dovydas,kuris taip netyčia,bet tinkamu metu pasimaišė šiek tiek pakalbėjo su Mantu. O tuo tarpu,Adrija prislinko prie manęs.

-Na ir kaip?-nusijuokė savo iš ties gražia šypsena,-sakei nori pasikalbėti?

-Žinai,Adrija..

-Nieko nesakyk,-nutraukė ji mane.-dabar kalbėsiu aš.

-NE,-piktai tariau,-kalbėsiu AŠ.

-Gerai,jei turi ką,-piktdžiugiškai nusijuokė.

-Ką tu sau galvoji? -paklausiau,- kodėl tu kišiesi į mano gyvenimą,neleidi man būti laimingai su Mantu,kodėl lendi prie jo? Aplamai kas tu tokia esi,kad vilioji kitų merginų vaikinus?-su įniršiu paklausiau.

-Tai gal paklausk Manto,kodėl jis pasirinko vakarą su manimi,o ne su tavimi per jūsų didžiąsias draugystės metines?-nusišypsojo.

-Mantai!-sušukau,-ateik čia.

Mantas pažvelgė į mane ir sustingo vietoje. Turbūt suprato,kad aš viską žinau ir noriu su juo pasikalbėti. Ir jis po truputį artėjo šalia manęs,o man vis svaigo galva.. Nežinau kodėl. Tuo pačiu manęs nepaleido ta mintis,kad  jis.. Jis mane paliks. Viduje man buvo negera,kaupėsi ašaros,bet stengiausi išlikti stipri.

-Labas,Edita,-kiek rimtai ištarė ir norėjo mane pabučiuot.

-TRAUKIS,-piktai pasakiau.- Gal geriau pabučiuok Adriją?

-Edita,ramiau,-sunerimusiu balsu išlemeno Mantas.

-O kodėl turėčiau?

-Edita,nekelk pavydo scenų,-įsikišo Adrija.

-Tu čia iš viso nesikišk!-vos netrenkiau jai. Vos tvardžiausi.

-Kaip žinai.-nusijuokė Adrė.

-Edita,klausyk,nenorėjau,kad tai įvyktų.

-Įvyktų kas?-nepajaučiau kaip pratrūkau. Išriedėjo ašara.

-Naa,tai kas įvyko tarp mūsų su.. Su Adrija.

-Žinai ką? Sėkmės tau su Adrija. 

-Bet aš nenoriu palikti tavęs,-kiek liūdnai sakė Mantas,-aš myliu tave.

-Kaip tu drįsti?-trenkiau jam,- tu bent pats suvoki ką sakai? Po to,kas įvyko tarp tavęs ir Adrijos.. Ai atstok.

-Bet Ed...

-Sėkmės jums. Ir nepyk,kad su manim praleidai absurdišką laiką,-pasakiau tai su ironija.

-Edita,palauk!

-Dink.

Nuėjau į atokesnę vietą,vis dar laukiau pro duris išeinančios sesers. Pažvelgiau į telefoną,gauta nauja žinutė,nuo Eglės?

„Sesee,nelauk manęs. Eisiu su draugėmis į kiną."

Puiku,nuostabu,nerealu. Dar ir apgauta vaikino turiu eiti viena namo.. Kas gali būti baisiau?

Išėjau iš mokyklos kiemelio,pradėjo lyti. Dar linksmiau.

-Gal pavežti?-sustojo mašina pro kurios langą prakalbo mielo balso savininkas.