3 įrašas

Lapkričio 25

Manau,kad pirmą kartą gyvenime prabudau ankščiau negu suskambėjo žadintuvas. Atsikėliau ir pusę nakties pražliumbiau. Tiesą pasakius net nežinau dėl ko? Juk mes neišsiskyrėm,bet.. Tai buvo ta diena,kurios laukiau jau seniai ir kurią jis nustūmė arba kitaip pasakius nukėlė į kitą dieną. 

-Egle,kelkis,-pradėjau ją judinti.

-Aš nemiegu.

-Gerai,-vos tiek ištarusi nuėjau pasikloti lovos.

-Palauk,-pasakė man Eglė.

-Ko?-šaltai atkirtau.

-Kas tau?-pasiteiravo.

-Papasakosiu vėliau,dabar tam nėra nuotaikos.

Šiandien man kaip niekada buvo velniškai liūdna. Išėjusi iš kambario ir nepasižiūrėjusi į telefoną dėl vieno dalyko apsidžiaugiau. Mama man paruošė arbatą ir pusryčius,susiruošė eiti į darbo biržą. Tėtis dar miega,bet tikiuosi jis šiandien dieną praleis naudingai..
-Labas rytas,Edita,-nusišypsojo mama,-paruošiau tau pusryčius.
-Labas,mama-nusišypsojau,-to jau seniai laukiau.

Pastebėjau,kad mama kiek susigėdo. Aišku aš to ir norėjau. O pusryčiai iš ties buvo skanūs. Arbata visai kitokia nei darau aš,kažin kaip mama taip moka? Jeigu aš taip mokėčiau.. Ai šiaip jokio įdomumo iš to nebūtų manau. Gerdama arbatą viską apmąsčiau ir supratau tik vieną dalyką. Tą kurį šiandien iš manęs išgirs Mantas.. manau,aš ant jo nebepykstu.. Jis man nepasakė kokia tai buvo priežastis,galbūt tai buvo svarbiau nei tai.. Kažkas susiję su šeima?
-Ar skanu?-nutraukė mano mintis mama.
-Taip,labai,-nusišypsojau,-ačiū.
-Nėra už ką!- nusijuokė. Mamos juokas man visada patikdavo,nes jis visada pilnas energijos.
-Yra.
-Ir už ką?
-Už tai,kad bent jau dabar atrodo,jog tu pasikeitei.
-Už tai ačiū tau.

Aš neištariau nieko. Tiesiog pasijaučiau lyg neturiu ką sakyti ir neturiu balso.. Lyg kažkas atėmė kalbos dovaną,bet į tai nereikia kreipti labai daug dėmesio,kadangi tai man atsitinka pakankamai dažnai,kai.. Kažkas atsitinka! Turbūt šį kartą ne dėl to,nes visiems viskas gerai manau.
-Edita,eime gal jau kartu į mokyklą,ar eisi viena?
-Ne. Eisiu su tavimi,-nusišypsojau.
-Tai gerai.
-Iki mama!-apkabino ją Eglė.
-Atee!-lyg su šiek tiek geresne nuotaika ištariau ir pakštelėjau.

Kartu su sese išėjome į lauką,pasirodo lijo,tad visą kelią deja,bet teko eiti su skėčiais. Tiesą pasakius man ši atmosfera patiko,priešingai nei Eglei.
-ko tyli?-paklausiau.
-Bijau,tau ką nors pasakyti,-atsigręžusi pratarė ji.
-Kodėl?
-Tu vakar sakei,kad dingčiau.
-Ar aš? Tikrai ne!
-Edita,nereikia..
-Blem,Egle,nepyk gi.. Man vakar sunkus laikas buvo.
-O man dar sunkesnis,nes mes sutariam puikiai,o tu man nenori nieko papasakot.
-Gerai,jei tave tai domina- vakar turėjau eiti su Mantu praleisti vakarą,nes praėjo metai kaip mes draugaujam,o jis parašė,kad negalės. Būtent dėl to.
-Suprantamas jausmas,-šaltai atsakė.
-Dar pyksti?-pasiteiravau.
-Ne.

Kol priėjome mokyklą,tarp mūsų ryšys pokalbiui nesimezgė. Galiausiai Eglė man pratarė-
-Sėkmės tau,o aš einu.
-Ačiū tau taip pat.-kaip niekada bejausmiškai atsakiau.

Vos nuėjus Eglei,prie manęs atslinko Adrija.
-O,Edita,labas,-pašaipiu balsu išlemeno.
-Ko tu nori?
-Kaip vakar vakaras su Mantu?-lyg kažką sugalvojusi paklausė.
-Jo nebuvo.
-Ai taip,kaip jis galėjo būti,kai Mantas buvo pas mane?-pasišaipė.
-Jis negalėtų.
-Jis galėjo. Ir miegojo pas mane,kartu,vienoje lovoje. Ką manai?-pradėjo pasakot.
-Nemeluok!!-įniršusi tariau.
-Nemeluoju. Buvo taip romantiška..-toliau sakė savo.
-TYLĖK!-pradėjau šaukti bei trenkiau jai, ir prieš eidama į pamoką,nes jau suskambėjo skambutis pratariau,-mes dar pakalbėsim po pamokų.
-Būtinai,galėsime kartu su Mantu,-nusijuokė.- O už tą antausį tu atsiimsi.
-Pažiūrėsim,-tai pasakius tiek aš tiek ji nuėjome į skirtingas puses.