2012 m. kovo 16 d., penktadienis

30 įrašas. Naujos pažintys,romantika ir neatslūgstantis pyktis


Gruodžio 7 diena

Išaušo gražus rytas. Gaila, lauke spigino saulė, todėl buvau priversta bandyti pramerkti savo nelemtas akis. Dar nepramerkusi aplinkui girdėjau balsus. Rankos pakelti negalėjau, buvo prijungta sakyčiau tuzinas vamzdelių, bet pramerkti akis buvo dar sunkiau. Lyg jos būtų suklijuotos. Kas kelias sekundes stengiausi pakelti akių vokus - ir štai, man pavyko! Ne tokia aš jau silpna. Tiesa, vaizdas akyse dar kiek liejosi, pajudėti buvo pakankamai sunku, bet.. Aš išgyvenau. Po galais.
- Pasižiūrėk, mūsų mergaitė pramerkė akis!- verkdama sušuko mama.
Greitu žingsniu ji priartėjo prie manęs. Uždėjo savo ranką ant manosios.  Nors vaizdas ir liejosi, bet akivaizdžiai mačiau, kad ji vos prieš kelias minutes, vos prieš man pabundant verkė. 
- Ačiū dievui tau viskas gerai!- laimės ašaromis prapliupo tėtis.
- Mhm, taip taip..
- Ką tu sau galvojai?- netikėtai iš gerumo būsenos tėtis ją pakeitė į pykčio.
- Almantai, nusiramink,- piktu žvilgsniu nužiūrėjo jį mama.
- Nusiramint? Ji galėjo mirti! Tiksliau mirė ir buvo lyg prikelta iš numirusių. Ir dar sakai nusiramint.
- Tėti,- silpnu balsu ištariau,- tau vertėtų patylėti. Nes dėl to ką pasidariau esi kaltas tu,- stengiausi viską užversti ant jo.
- Ar aš? 
- Taip tu,- piktai atkirtau.
Gaila, kad buvau silpna. Kitaip būčiau išrėžus, arba net išrėkus jam viską. VISKĄ. Tėtis iš to pykčio arba liūdesio ar net viduje esančio jausmo "aš dėl to kaltas" išėjo.
- Galėjai taip nesakyt..
- O ką turėjau pasakyt, mama? Sakyt ačiū, kad esi, kad neatleidai? Tu nekaltas, kad bandžiau užbaigt savo gyvenimą? Kad kalta mama arba, kad ir Bartas? Ką turėjau sakyt po galais?!- vos girdimai priekaištavau.
- Ne, bet geriau būtum patylėjus..
- Taip, geriau būčiau išgėrus daugiau to daikto, kuris nesuveikė.
- Nesakyk taip,- verkė mama.
- Eik pasivyk tėtį, paguosk jį. Matyt dabar labai jį įskaudinau,- vos matomai šyptelėjau.
- Jis tau turbūt būtų kai ką pasakęs.. 
- Įdomu, ką? Man nerūpi. Jo atsiprašiau, jis manęs nė neklausė, todėl aš nesiruošiu jo klausytis. Ypač dabar.- egoistiškai kalbėjau.
- Jis išvyksta dirbti į užsienį.
- Tegu vyksta. Kas man..- kiek pritilau.
- Žinai, Edita, tapai egoiste. Kas tau pasidarė?
- Turbūt tai, kad jaučiuosi didžiausia pasaulyje rakštis subinėj.!- piktai išsireiškiau.
Mama labai supyko už du paskutinius žodžius ir apsisukusi išėjo. Ir kas keisčiausia, man vos ne pirmą kartą gyvenime buvo visiškai dzin ar ji pyksta ar ne. Turbūt todėl, kad tikėjausi nė nepabusti po vakar nakties, bet turbūt.. Tai įvyko Barto dėka. Tikriausiai, spėju. Štai pagaliau mano apmąstymus nutraukė ką tik atėjusi seselė kuri suleido man kažkokios vaistus, kuriais net nesidomėjau, nes tai man mažiausiai rūpėjo. Po kelių minučių pradėjau vartyti žurnalą. Aplankyti niekas nesiteikė. Ai taip, juk Danielos tėčio laidotuvės.. O per mano gimtadienį būtų buvusios ir mano.
Žurnale aptikau žiūrint iš šono visai įdomų testą - "Myli nemyli"? Bet praleidau pro akis, neverta skaityti.. Taip ir bėgo valandos, kol pagaliau į palatą įžengė moteris kurios dar neteko matyti,spėju, kad ji seselė, be to iš paskos ėjo gražių veido bruožų merginos, kurios buvo net dvi!
- Kaip jautiesi, Edita?- pasiteiravo seselė,- štai, turėsi dvi palatos drauges.
- Ai visai neblogai, dar kiek sukasi galva, bet pakęsti įmanoma,- šyptelėjau,- be to sveikos, kaip girdėjot - aš Edita.
Jos nusijuokė. Keista, nes nepasakiau nieko juokingo. Vos po kelių sekundžių jos pradėjo kažką burbėti viena kitai į ausį. Lyg.. APKALBĖTŲ! Pasijaučiau kiek nejaukiai, be to atrodo, kad  seselei tai taip pat nepatiko, todėl pasakė kur kieno lova ir panašiai.

Gal kokį pusvalandį sėdėjau sudėjusi rankas ir klausiau jų kvailo juoko bei mačiau, kad kartais jos žvairuoja į mane. Tai vienas iš mano pačių nemėgstamiausių jausmų..
- Ai labas,- ištarė tamsiaplaukė panelė kuri tarp kitko – labai mielų veido bruožų..
- Laba.
- Mes neprisistatėm.. Aš Agnė.- ištarė tamsiaplaukė.
- O aš, Sara! Manau ir tikiuosi, kad kol būsim čia visos trys, gerai sutarsim!- šyptelėjo.
- O taip, aš irgi tikiuosi.. Aš Edita,- varčiau akis.- kas jums yra, kad jus čia paguldė?
- Tyrimams.- atsakė Agnė.
- Mane taip pat,- šyptelėjo Sara.
- Aišku.- tyliai ištariau ir pasiėmiau į rankas žurnalą.
Jos ir vėl nusijuokė! Prisistatė (nors koks čia jų prisistatymas.. Apsikeitimas vardais) ir toliau kalba. O kad aš esu, ir kad man liūdna, nuobodu ir nėra su kuo pasikalbėti.. Bet kai kas mane iš jų pokalbio sudomino. Kadangi buvau pasiėmiau į rankas žurnalą ir apsimetinėjau, kad skaitau jį, nors iš tiesų galėjau klausytis apie ką jos kalba. Galbūt kiek nemandagu, bet girdėjau pažįstamus vardus.
- Girdėjau, kad Ana sakė, kad Bartas prasikalto jai..
- Tss,- nusižvengė Sara.
Pasižiūrėjau kiek kreivai. "ANA? SU BARTU?" turbūt jie kalba apie kitus asmenis.. Bet klausiausi toliau.. AČIŪ ŽURNALE, KAD ESI!
- Bet tai tu įsivaizduok, pasirodo dar tas.. Karštas vaikinas..
- Mantas?- paklausė Sara Agnės.
- Taip, taip, tas! Tai sako, kad jis permiegojo su Adrija.
- Nesistebiu, tos blondinės tokia prigimtis..
- Nestumk, ji mano draugė,- nusijuokė.
- Kokia dar draugė?- pradėjo ginčą.
- Gal galit po galais užsičiaupt?!- nutildžiau,- aš.. skai..tau.
- Tuu? Skaitai?- nusikvatojo Agnė.
- Aš skaitau,- išraudau.
- Tu mūsų klauseisi, aš žinau,- įsikišo Sara.
Nutilau. Pirmą kartą mane pagavo tai darant!! 
- Jei nori, mes tau papasakosim apie kokį Bartą, Mantą ir kitus asmenis kalbam,- geranoriškai šyptelėjo Sara.
- Na, man būtų įdomu paklausyti pletkų,- nusijuokiau.
- Na tai gerai. Gal žinai, mieste yra toks Bartas, jo mergina, kuri tarp kitko jam jau buvusi irgi buvo Edita,- šyptelėjo.
"Vadinasi čia tie patys žmonės" pagalvojau ir toliau įdėmiai klausiausi.
- Taigi, tokia sakyčiau žavi blondinė Ana skleidžia, kad su ja iš nevilties permiegojo Bartas. Tą patį skleidžia apie kažkokį ten Mantą ir Adriją.. Žodžiu, visi pasiutę. Bet kažkodėl nelabai tikiu pirmuoju variantu. Kiek tekdavo matyt, Bartas ne toks,- šyptelėjo Agnė.
- O jūs matėt Barto buvusią merginą?- pasidomėjau.
- Neteko matyt. - įsikišo Sara.
- Klystat.- vos tramdžiau ašaras.
- Ta prasme?- įsistebeilijo į mane Agnė.
- Aš ir esu ta Edita, kuri buvo jo mergina.
- KĄĄĄ?- pašoko iš lovos Sara.
- Ką girdėjot. Draugavau metus ir su Mantu, tiksliau per mūsų metines išsiskyrėm, o dienų bėgyje pamilau Bartą ir tarp mūsų užsimezgė santykiai.- nusivaliau ašaras.
- O dieve, kaip lievai jaučiuosi, kad pasakiau tau viską.. - sunerimo Agnė.
- Ne, viskas gerai!- pabandžiau nusišypsoti,- man reikėjo sužinoti tiesą..
- Bet tu verki!
- Man viskas gerai.-tramdžiau ašaras.
- Jeigu būtų viskas gerai, tu neverktum,- į palatą įžengė ne kas kitas, o prieš šimtą metų matyta mano sesuo Eglė su dideliu ir pilnu maišu lauktuvių..!
- Egle!- nudžiugau.
- Na, tai kaip mano didesnioji sesutė laikosi?- padėjo maišelį ant spintelės.
- Ai. Sakyčiau po vakar visai normaliai,- kiek liūdnu balsu ištariau ir pažvelgiau į palatos drauges. Keista, jos manimi nesidomėjo. Matosi, kad nesikiša į kitų gyvenimus ir nesiklauso svetimų pokalbių kaip aš.
- Sakai? Tai kodėl padarei tai, ko galėjai nedaryt?- kalbėjo kaip vos ne psichologė, sesuo.
- Nes viskas užkniso. Tėtis užsisėdęs, su Bartu išsiskyriau, mirė Danielos tėtis.. Ko dar norėt? Dar betrūksta iš vis, kad su pora žmonių susipykčiau. Bet dabar jau geriau.
- Ta prasme geriau?- nesupratusi ištarė Eglutė.
- Na. Galbūt man taip geriau.
- Ne! Su tėčiu sutaikysiu,o su Bartu..- pritilo.
- Pati susitvarkysiu su juo. Ateis laikas, jei jis ateis, tada ir susitaikysim,- šyptelėjau.
- Tu visiškai teisi,- nusišypsojo.
- Geriau pamirštam mano beprasmišką gyvenimą ir pakalbėkim apie tavo! Tu kiek žinau visai pamiršai mokyklą..
- Na, truputį. Paatostogavau, juk turėjom leidimą išvykti, tai žinai. O tu.. Tu tai iš viso, nesusiruošei į mokyklą nueit ir prikrėtei nesąmonių..
- Kokios tau čia nesąmonės. Viskas čia gerai, likau per klaidą gyva, tai kai kuriems dabar čia bus laimė, o kai kurie verks.
- Kas verks?- nusikvatojo.
- Aš pavyzdžiui,- šyptelėjau.
Sara ir Agnė taipogi nusijuokė. Turbūt netyčia išgirdo.

- Gerai, baik,- nutildė mane Eglė,- kad pamirštumėm šią temą, geriau papasakosiu apie savo nuotykius Havajuose
- Na?- buvau iš ties susidomėjusi.
- Įsivaizduok, Lauris išmoko su banglente ant bangų...!! Pati žinai ką daryt,- nusijuokė,- taip pat vakarais daug vaikščiodavom pajūriu, kalbėjom apie viską. Gaila, dažnai dingdavo ryšys arba jo ten iš viso nebuvo, tad su jumis susisiekti buvo kiek sunkiau. Ir aš labai dėl tavęs jaudinausi. Tiksliau dėl to, kas pastarosiomis dienomis tiek ten tiek Lietuvoje vyko.. Na žinai, sesiška nuojauta.- atsiduso.
- Jum buvo fainai .. Manau.. Man irgi..
- O kas gero nutiko tavo gyvenime?
- Lapkričio pabaigoje, kai Bartas išvykinėjo, vieną vakarą.. Mes stebėjom žvaigždes. Kalbėjomės, bučiavomės.. Žodžiu, tas vakaras buvo nerealus. Nes jis buvo su juo.
- Jų dar bus tūkstančiai, mieloji,- šyptelėjo.
- Nemanau. Juk pakartosiu – tarp manęs ir jo viskas baigta. Jis man pats pasakė, kad aš gadinu savo gyvenimą. Ir išties aš jį gadinau.
- Ar aš ne lietuviškai kalbu? Havajiškai išmokau?- nusijuokė,- viskas bus gerai,tik reikia tikėti ir branginti gyvenimą.. Kaip darau aš. Ir matai? Aš laiminga!
- Tai tu laimės kūdikis, Egle,- nusijuokiau.
- Su tavimi sunku,- silpnai su ranka trenkė sau į kaktą.
Nusijuokiau ir pamaniau – gal metas keisti temą? Na pavyzdžiui apie ateitį.. Vis tiek mirtis ne mano pusėj.
- Ką ten skanaus atnešei?- bandžiau pamatyti kiaurai, kas yra maišelyje.
- Ai sulčių, vaisių.. Nesijaudink nieko nesveiko negausi!
- Taigi man ne su skrandžiu problemos..
- Nesvarbu,- nusijuokė. – palauk, aš tuoj ateisiu.
Ir išėjo, o aš pažvelgiau į Sarą ir Agnę. Jos miegojo. Pasirodo joms užmigti ne problema. Aš pakeičiau pozą iš gulėjimo į sėdėjimo ir pradėjau „naršyti“ maišelį. O ten buvo skanių dalykų – mandarinų, kurie mano mėgstamiausi, bananų bei apelsinų ir kitų skanumynų. Taip pat mano mėgstamiausių vaisinių sulčių ir dar ... MANO PAČIOS MĖGSTAMIAUSIOS BANDELĖS!!! Kaip aš myliu savo sesę.

Užsigalvojus man – ji lyg su trenksmu atėjo į kambarį su Lauriu bei grupele žmonių. Iš pradžių nesupratau, o po to prisiminiau – pamokos mano klasei jau baigtos ir prie durų stovintys žmonės yra mano klasiokai!!! Eglė visada sugeba mane pralinksminti.. Pažįsta ji mane kaip nuluptą.
- Labaaaaas, Edita!- pakankamai tyliai ištarė visi bendraklasiai vienu metu.
Aš labai nudžiugau. Ir taip pat su jais pasisveikinau. Jie iš karto mane apipylė klausimais, kaip laikausi, kaip sekėsi Havajuose, kodėl daug laiko nėjau į mokyklą, kaip sekasi meilėje ir pasakė, kad manęs visi labai pasiilgo. Pasak jų, kai manęs nėra mokykloje, klasėje kažkaip tyliau, niūriau. Šiaip su jais pilnai sutinku, nes dažniausiai aš įnešdavau gerą nuotaiką.. O juo labiau dabar dvylikta klasė, paskutiniai metai, per kuriuos reikia daug ką nuveikti – susigalvoti kur ir ką studijuosiu, planuoti savo gyvenimą toliau, taip pat reikės daug ką išmokti.. Mokytis savarankiškai tai ką deja, bet praleidau neidama į mokyklą. Taip ir praėjo pora valandų, kol mes visi pasikalbėjome, pasidalinome įspūdžiais, pasipasakojom kokie mūsų nelaimingi gyvenimai ir kokie mes patys nelaimingi. Kaip kai kuriems nesiseka meilėje. Be to sužinojau, kad Gintarė draugauja su Dovydu. Tarp kitko jie mano klasiokai.. Bet jie vienas kitam nuostabiai tinka! Taip pat savo draugus supažindinau su Agne ir Sara. Tiek jiems ir tiek joms Agnė ir Sara patiko. O ar joms patiko jie, vėliau reikės paklausti.

- Gal nebe užimkim šiandien Editos?- pasiūlė Dovilė.
- Aš irgi taip manau,- šyptelėjo Dontas,- jai reikia pailsėti.
Ir pagaliau atėjo metas atsisveikinti. Nuo visų šios dienos susitikimų buvau velniškai pavargus, norėjau miegoti ir norėjau namo, nors ten ir buvo nepageidaujamų žmonių. Nors su tėčiu aš ir esu susipykusi, aš jį vis tiek myliu, nors dabar.. Pykstu.
- Gerai, aš jau eisiu,- šyptelėjo Eglė,- dar reikia sutvarkyti porą reikalų.
- Na.. Gerai,- nusišypsojau,- ačiū tau bent už tai, kad tu atėjai!
- Nėra už ką!- apsikabino ji mane,- manau, šiandien dar ateis tavo mama. Pas tave ir pas gydytoją.
- Gerai, kad ne tėtis,- šyptelėjau.
- Jūs susitaikysit.
- Ai, man tai mažiausiai rūpi,- susimąsčiau,- neatsiprašinėsiu jo milijonus kartų. Nes visgi jeigu ne jis, nebūtų buvę visų tų nesąmonių su pagrobimais.
- Žinai, tu tik niekam nesakyk, bet aš sutinku su tavimi. Tėtis iš ties yra kaltas, bet galbūt tu jį per stipriai užsipuolei..  Gerai, lekiu, jau vėluoju! Iki,- apsikabino ir išbėgo.

Iš viso to maišo, kuriame buvo pilna lauktuvių, kurios tarp kitko, labai skanios teliko tik pilna likučių. Vėl pasiėmiau žurnalą į rankas ir atsiverčiau tai ką šiandien praleidau pro akis – testą ir tuo pačiu straipsnį – „Myli nemyli“. Kai aš būnu neviltyje dažnai patikiu vos ne viskuo, kas rašoma įvairiuose straipsniuose ar sprendžiamuose testuose. Ir dažniausiai tai atitinka realybę. Atidžiai skaičiau klausimus ir nuoširdžiai į juos atsakinėjau. Vienas klausimas tikrai privertė susimąstyti – „ Kaip elgiasi tavo mylimasis sakydamas aš tave myliu?“. Pažymėjau atsakymą B. Ir štai. Susiskaičiavau tašus ir mano bendras atsakymas skamba taip-

„ Jei surinkote 15-25 taškus

Tarp jūsų yra labai stipri meilė, tačiau bet kas ją gali išardyti. Priešai ar net geri draugai, o gal pavydūs žmonės. Jums reikėtų dažniau pasipasakoti, suprasti vienas kitą, dažniau praleisti laiką kartu ir vis stipriau įtvirtinti santykius, nes kitaip jie gali griūti labai netikėtai. Bet kurią minutę. Saugokitės šviesiaplaukių panelių su kuriomis nelabai gerai sutariate, jos gali jums pakenkti. Taip pat ne visada pasitikėkite geriausiais draugais, jie gali būti prie to prisidėję.“

Vaau. Va čia tai geras. Iš tiesų daug kas atitiko, tik ką turėjo galvoje tas žmogus kuris rašė, kad gali prie to būti prisidėjęs geriausias/geriausia draugas/draugė? Nemanau, kad Daniela galėtų.. O gal? Ji juk nemėgsta Barto, bet mes susipykom ne dėl jos, o dėl mano problemų.
- Apie ką galvoji?- prabudusi paklausė Sara.
- Ai, truputį.. Mėgstu spręsti testus, nes jie vos ne visada atitinka realią situaciją, bet dabar.. Testas mane privertė jaustis kiek nepatogiai.
- Koks tai testas?- nusijuokė.- meilės, draugystės, spalvų? Koks?
- Imk,- padaviau žurnalą. Jos lova buvo šalia manosios,- paskaityk.
Kelias minutes ji tylėjo ir skaitė. Mačiau, kad jos lūpų kampučiai vis „ėjo“ žemyn. Turbūt jinai suprato kodėl man taip greitai dingo nuotaika.
- Na.. Tai nereiškia, kad tai yra būtent taip.
- Bet čia yra tiesos. Kad ir apie blondinę kaip tu sakei,- prisiminiau.
- Na taip.. Bet juk nebūtinai viskas atitiks.
- O jeigu.. Bijau, kad čia iš tiesų nebūtų įsikišusi mano geriausia draugė Daniela.
- Nemanau... Kad draugė taip pakenktų draugei.
- Tu nežinai kokia ji,- susimąsčiau.
- Ta prasme?- nustebo Sara.
- Ji net neatėjo manęs aplankyt.. Turbūt pareikš rytoj, kad po laidotuvių neturėjo laiko ateiti pas mane, nors kai žmogus jai svarbus aš žinau, kad nesvarbu kokiomis aplinkybėmis – laiko ji vis tiek atras.
- Nagi,- tildė,- nėra viskas jau taip blogai. Gal ji dar ateis, juk dar tik vakaras ir nėra vėlu.
- Viltis durnių motina, bet ai,- nusijuokiau. Gal susipažinkim labiau?- pasiūliau,- būtų visai nieko.
- Gerai. Kadangi aš mėgstu pradėti.. Aš Sara, tu tai jau žinai. Man yra penkiolika metų. Šiaip esu gimusi Utenoje, bet gyvenu Marijampolėje. Jau porą metų. Nepatikėsi, bet man teko draugauti su..
- Su?
- Bartu. Na, tavo buvusiu ir manau būsimu vėl.
- Tu turbūt juokauji?!- nusistebėjau.
- Visai ne. Aš rimtai,- šyptelėjo,- tai žinok, pradraugavom daugiau nei metus ir galiu pasakyt jis yra nuostabus. Romantikas.. Be galo linksmas ir pilnas idėjų. Žodžiu, tobulas vaikinas. Galbūt jam tik trūksta drąsos.. Paprieštarauti. Kad ir dėl to, kai buvo su vyrais iš mafijos problemų. Ei, o pas jį šeima jau grįžo?
- Grįžo.. O taip jis toks,- šyptelėjau,- vis dar prisimenu, kai naktį, dvyliktą valandą nakties atsigulėme, stebėjome žvaigždes, kalbėjomės, bučiavomės.. Jis tikrai tobulas, o kas geriausia, tai dar ir romantikas.
- Būtent. Žinai, jis tavęs vertas kaip ir tu jo,- šyptelėjo.
- Iš ko taip sprendi?- nusistebėjau.
- Nes jūs tiesiog tinkat vienas kitam ir manau, kad kartu atrodot nuostabiai.
- Baik tu,- šyptelėjau.
- Dėl ko susipykot?
- Na.. Mano principai ar kaip juos pavadint. Tiesiog eilinį kartą iškėliau mini skandalą dėl kurio paskui pati nusižudyt bandžiau. Skamba labai kvailai, bet tokia jau aš. Kaip degtukas – užsidegu greit, o nurimti sunku.
Ji nusijuokė. Turbūt palyginimas su degtuku nebuvo toks tinkamas koks turėtų būti, bet jis man pats pirmas šovė į galvą. Netikėtai kažkurios iš mūsų telefonas PYPTELĖJO. Mano širdis ėmė daužytis. Pažvelgiau į telefono ekraną – jame iš dėšinės į kairę raibuliavo tekstas nuo ko žinutė. Tikėjausi, kad nuo Barto, bet dėja.. Nuo mamos.
- Kas parašė?- pradėjo kamantinėt.
- Mama,- nustebau.
Žinutėje ji rašė-
„Edita, rytoj tave žadėjo išleisti, nes padarė ką galėjo ir.. Rytoj tavo gimtadienis. Manau norėtum jį atšvęsti namuose, bet ne ligoninėje. Be to, jau nuo gruodžio devintosios užrašiau tave pas psichologę. Tau reikia jos pagalbos.
Ir dar – šiandien negalėsiu atvykti, yra reikalų.

Mama.“

- Ne nu, šakės..
- Kas yra?- išsigando Sara.
- Tu pagalvok, mane psiche laiko! Užrašė nuo penktadienio pas psichologę.. ŠŪDAS.
- Šš,- ramino,- taigi ji tau padės, nes manau mane mama irgi užrašytų, jeigu būčiau bandžiusi nusižudyti. Tai normalu.
- Nemanau..
- Pas psichologę teko lankytis ir man,- į mūsų pokalbį įsikišo vos prieš kelias minutes pabudusi Agnė.- man patinka su ja kalbėtis, ji man visada padeda, pataria ir galų gale galiu išsipasakoti, nes visada randu su ja bendrą kalbą.- šyptelėjo.
- Bet aš neturėsiu apie ką su ja kalbėt..
- Turėsi, patikėk.- pritarė Sara.
- Ei, o rytoj tavo gimtadienis?- visiškai ne į temą paklausė Agnė.
- Taip.. Rytoj jau būsiu namuose. Ir bandysiu surengti gimtadienį. Be to, kada jus išleis?
- Rytoj.
- Tada iškilmingai kviečiu apsilankyti mano namuose ir „aplaistyti“ mano devynioliktąjį gimtadienį,- nusišypsojau.
- Tu rimtai?- nudžiugusi ištarė Sara.
- Taip. Nors ir jūsų gerai nepažįstu, bet šiandien, visą dieną jūs su manimi ir man esat jau draugės. Nežinau, jūs man atrodot artimos.. Nežinau kodėl.
Jos abi susižvalgė.
- Kas? Kas yra?- pradėjau klausinėti.
- Nieko.- šyptelėjo Agnė.
-Agne, o gal dabar tu galėtum prisistatyti?
- Na gerai. Aš Agnė, man septyniolika. Vasarą pagaliau sueis aštuoniolika. Nežinau minėjo tau Sara ar ne, bet aš jos sesuo. Šiaip jei kalbant apie mokslą – aš jo nekenčiu, tačiau dievinu mokyklą, nes ten susitinku su draugais. Mėgstu pop‘są bei kitokią muziką, mėgstu šokti ir stebėti žvaigždes, mėgstu bendrauti su žmonėmis ir atrasti naujų pažinčių. Nesu žmogus kuris tupi namuose tarp keturių sienų – tai ne man. Šiaip kartais būnu egoistė, darau taip kaip man geriau, bet jei atvirai nemėgstu, kai taip elgiuosi. Turbūt tai antroji aš. Be to visi sako, kad aš atrodau jaunesnė nei esu.. Bet ką padarysi. O dabar gal būtų pats laikas prisistatyti tau? Mums labai įdomu, kas esi tu.. Na plačiau.
- Malonu susipažint. Aš Edita. Man rytoj sueis devyniolika metų. Esu turbūt viena iš tų kurios nusivylusios savo gyvenimu, nekenčia jo ar net nori iš jo pasišalinti. Draugavau su šios dienos pagrindiniu pokalbių veikėju Bartu, bet vakar išsiskyrėm. Turiu sesę kurią šiandien matėt, jos vardas Eglė. Na, šiaip dievinu šokius lietuje, myliu šeimą, bet negaliu pakęsti kai mane paveda. Nekenčiu pralaimėjimo, niekada jo nepripažįstu, bet šį kartą

buvo išimtis.. Aš pasidaviau ir dabar mąstau, kad pati viską griaunu. Bet nuo rytojaus aš susigrąžinsiu viską ką praradau ir jau nuo rytojaus pradėsiu gyventi kitaip.
- Va čia tai sutinku! Va čia tai pana, ko nori tą ir gaus,- nusikvatojo Agnė.
- Tokia jau aš,- nusišypsojau.
- Ai dar, Edita, manau turi kai ką žinot dėl Barto,- prisiminė Sara.
- Klausau?
- Net ir tada, kai aš draugavau su Bartu, jis man minėjo apie kažkokią jo vaikystės draugę Editą. Tai buvai tu?
- Taip.
- Tuomet nusiramink, jūs susitaikysit, aš žinau. Kitaip ir negali būti..
- Na gal, šiaip norėčiau. Tada bent turėčiau žmogų kurį myliu iš visos širdies ir kuriam..- atsidusau,- galėčiau dovanoti savo gyvenimą.
- Tu norėtum su juo susituokt?- linksmai paklausė Agnė.
- Kas nenorėtų..- atsakė už mane Sara.- Be to tada kai jis man pasakė apie tave.. Na, Editą.. Mes išsiskyrėm, nes man nepatiko, kad jis draugaudamas su manimi kalbėjo apie kitą merginą,- burbtelėjo.- Jis jau prieš daugiau nei metus buvo tave įsimylėjęs..
- Tu tikriausiai juokauji?
- Ne.
- Tada tu ant manęs pyksti?- sunerimau.
- Visai ne, nesiparink! Viskas gerai. Gerai, kad jis mane metė, nes jis man per didelis. Na ta prasme jis man netinka, mes nederam. O vat jūs.. Jūs manau, kad labai gražiai atrodot,- šyptelėjo.
- Na, ačiū,- šyptelėjau ir aš, nes visiškai neturėjau nuotaikos ginčytis.
Žvilgtelėjau į laikrodį.Jis rodė dvidešimt antrą valandą ir keturiasdešimt tris minutes. Išgirdome, kad už durų aidi žingsniai, kurie labai greiti. Ir durys atsidarė. Įėjo seselė:
- Išjunkite šviesas,panelės! Labanktis,- mielai suburbėjo ir išėjo.
- Ji miela,- nusijuokiau.
- Taip, ji mano teta,- pritarė ir tuo pačiu teigė Agnė.
Kiek nustebau, bet išsivertusi iš lovos nusprendžiau nueiti į tualetą. Lipdama iš lovos išgirdau:
- Pasakei jai?- pasiteiravo Saros Agnė.
- Ne.
- Nepasakei ko?- atsisukau.
- Rytoj gerai? Aš jau noriu miegot. Tai nieko svarbaus..
- Tai svarbu,- prieštaravo Agnė.
- Tai nesusiję su tavo meilėm, pasakysim rytoj, gimtadienio proga,- išpyškino Sara.
- Gerai.. Ką čia su jumis daryt.

Nuėjau į tualetą. Paskambinau Danielai, paklausiau kaip ji. Prakalbėjau mažiausiai pusvalandį ir nupėdinau į palatą. Jos jau kietai miegojo, o aš greitai šmurkštelėjau į lova.  Užmigti nepavyko gal kokių dešimt minučių, bet pagaliau... Miegas mane pradėjo imti! Prieš užmiegant pasižiūrėjau į laikrodį, jis rodė dvidešimt trečia valandą ir dvidešimt minučių. Išjungiau garsą, kad sveikinimai iš pat ryto neprikeltų. Ir dar prieš užmiegant nusprendžiau, kad vakarėlį darysiu vakare. Reikės susiruošt. Visi mano draugai žino, kad apie gimtadienį aš visada pranešu tą pačią dieną, nes nenoriu, kad jie pirktų dovanas, tiesiog noriu su jais gerai praleisti laiką.. BET NE DĖL DOVANŲ!! Tad taip pat manau, kad jau visi rytdienai greičiausiai nieko daugiau neplanuoja ir tikisi, kad rengsiu gimtadienį.. O gal? Bemąstydama užmigau. Pradėjau sapnuoti pievą pilną drugelių ir mane bei Bartą. Mes su juo kalbėjomės. Bėgiojom. Aš bėgau jis mane gaudė, o pagavęs stipriai apkabino ir nepaleido. Pabučiavo. Ir vėl gaudė. Man nuo jo pasprukti nepavyko. Jis gaudė ir gaudė mane, kad bemiegodama pradėjau „spurdėti“ lovoje! Ir toliau sapnavau kaip įsikišo Ana ir Mantas bei Adrija. Jie pradėjo kažką kalbėt, bet normaliai girdėti negalėjau.. Bet mes su Bartu buvome kartu – susikibę rankomis, o Mantas vos nesprogo iš pavydo. Nežinau, kodėl tai sapnavau, tačiau dar susapnavau tortą. Jis buvo ant balto stalelio ir spalvotas. Aplink jį stovėjau aš ir Bartas, torte buvo įsmeigta žvakutė su skaičiumi devyniolika. Aplink sukiojosi begalė asmenų – Daniela, Adrija, Nataša, Ana, Bartas, Mantas, Kajus, Vėjas, Sara, Agnė, Gintarė, Lauris, Eglė, mama bei tėtis, Dovydas, Danielius, Ernestas, Donatas, Povilas, Karolis bei kiti mano draugai. Jie dainavo dainą „ilgiausių metų ilgiausių“, bet aš kažkodėl verkiau. Nežinau iš laimės ar iš liūdesio, bet aš verkiau ir tai buvo baisiausia.  Lyg košmaras. Bet prabusti negalėjau. Aš toliau sapnavau, kad netikėtai persikėlėme į klubą, ten šokom iki nukritimo, ir kad mano priešai man tapo nebe priešais, o draugais! Tai daug geriau negu prieš tai. Ir galiausiai nežinau sapne ar realiai pajutau bučinį. Jis man priminė vieno žmogaus bučinį. Barto.

Pramerkiau akis. Ir aš NE – SAP – NA – VAU! Barto lūpos iš tiesų lietė manąsias, jis mane bučiavo, o rankose laikė gėles. Aš į jos bučinius atsakiau tuo pačiu ir žvilgtelėjusi į šoną pamačiau, kad nei Saros nei Agnės nėra. Turbūt tai buvo jų planas.
- Su gimtadieniu, mano meile,- padavė man gėles. Jo akys žibėjo. Turbūt iš laimės, arba jo akyse kaupėsi ašaros.
Apkabinau jį. Labai stipriai.
- Tu man atleidi?- paklausiau pro ašaras.- Kad vakar buvau tokia neišmanėlė, verksnė ir nesupratinga mergina..
- Aš ant tavęs nė nepykau! Tiesiog palikau tave kai tau manęs labiausiai reikėjo.. Leidau tau viską apmąstyti tave palikdamas ir žiūrėk, ką tu sau norėjai pasidaryt.. Kaip tu mane išgąsdinai, tu neįsivaizduoji..
- Be tavęs aš būčiau negalėjusi gyvent,- prapliupau ašarų lietum.
- Viskas gerai, neverk,- glostė jis mano galvą.
- Tu kaip ir visada neįtikėtinas, Bartai..- pabučiavau jį.
- Toks ir stengiuosi būti.
Kodėl jis neįtikėtinas? Ar dar atsirastų tokių kurie lygiai dvidešimt ketvirtą valandą atsidurtų ligoninėje pas mylimą žmogų, atneštų puokštę gėlių.. Ir grįžtų pas tave? Ar atsirastų toks vaikinas kuris būtų toks romantikas, toks.. NEĮTIKĖTINAI kūrybingas? Taip, toks žmogus egzistuoja. Tai Bartas.
- Kad ir kas be nutiktų, daugiau tavęs nepaleisiu..- stipriai mane laikė jis.
- O aš.. Kad ir kas be nutiktų daugiau taip nesielgsiu. Nes dabar laimė grįžo pas mane. Dabar aš šypsosiuosi, mylėsiu ir gyvensiu. Nes dabar turiu tave.
- O aš tave,- pabučiavo.- Ir dar prižadėk man vieną dalyką?
- Kokį?- pasiteiravau.
- Kad niekada tikrai tikrai niekada daugiau taip nedarysi.. Kad nebegąsdinsi manęs, nes tu turbūt nežinai, jei tu būtum mirus, kokia kaltė būtų ant mano sielos.. Ir žinai ką?
- Ką?
- Netekti mylimo žmogaus.. Tai turbūt tas vienas iš baisiausių ir pačių bjauriausių bei niekingiausių jausmų žemėje, kai nebegali to žmogaus apkabinti ir ištarti „AŠ tave myliu“.. Bet žinok, kad.. Aš tave myliu ir mylėsiu. Amžinai.- iš jo lūpų išgirdau pačius nuostabiausius žodžius žemėje.


Edita.


41 komentaras:

Anonimiškas rašė...

Dar bus? :)

Monika (www.naktyje.blogspot.com) rašė...

Nesibaigė dar istorija. Kai baigsis bus ir įrašas ir dar kai kas. :)

Viktorija @ kuzdesys.blogspot.com rašė...

Oooo neee! Nesakyk, kad greit baigsis? Taip isiskaiciau!! :D

Urtė rašė...

Labai patiko, ypac pabaigaaaaaa. :)

Anonimiškas rašė...

Monika, tu nereali! :)*
Toks nerealus įrašas, tikrai vertėjo laukti :))
Tikiuosi, kad istorija nesibaigs taip greit ;///

Na ir žinoma sėkmės tau ir tokio didelio pasisekimo kuriant įrašus :)

Tomce Star rašė...

Man labai patiko ir laukti buvo tikrai verta :) Tu tikrai turi tą rašytojos gyslelę :)))

Anonimiškas rašė...

Klaidų dirva, daina be ryšio.

Mažutė rašė...

wow, kai Agnė apibūdino save pagalvojau, kad Tu (Monika) mane pažįsti.. :D Grynai mano aprašymas ten buvo.. ^^ :D
įrašas žiauuuriai patiko, ir vis dėl to manau, kad Bartas, jo charakteris ir visa kita yra totalus idealas vaikino, kurio nori kiekviena mergina. (bet čia tik mano nuomonė..)
Labai fainai tu kuri, ir net nebandyk nustot kurt greitu metu. Bent jau iki vasaros pakurk.. O rugsėjį galėtum tęst. čia mano toks noras, o gal net prašymas ^^ bet aišku, neįsakinėsiu ir daryk kaip tau gerai. :))

;D rašė...

Daina tai skamba kaip iš kokių viduramžių, nelabai tinka ;))

Monika (www.naktyje.blogspot.com) rašė...

Anonime prieš paskutinis - nu tai neskaityk. Ar kas nors sakė, kad klaidų nėr? Nesakė. Tikrinau ir su A raide kuri tikrina, ištaisiau kurias rado. Nepatinka daina neklausyk, čia MELODIJA tarp kitko kuri atitinka kažkiek tekstą. Bet kaip ir sakiau neskaityk, tipo man gaila. :D

O visiems kitiems labai ačiūū už gražius žodžius. :*

P.s. jūs ne melodiją vertinkit, o įrašą. :DDDD

Laurita! rašė...

Man irgi labai patiko.. Labai labai. O tų klaidų tai aš nepastebėjau, tik kelias. Muzika man normali ir kai kurie tai tik atsiprašant išsipisinėja, nes neturi prie ko prikibt.

Nekreipk dėmesio ir laikykis. :)

^^ Eve Lyn ^^ rašė...

Labai patiko įrašas. Vienoj vietoj net ašarą išspaudžiau :DD

Monika (www.naktyje.blogspot.com) rašė...

Kurioj? :oooo

Ieva rašė...

Labai įdomus įrašas!!! Šaunuolėėė! Labai laukiu naujo įrašoooo!!! :*

Anonimiškas rašė...

Eik meksikieciu serialu paziuret ir verkt. ;DDD

Indre rašė...

Na, Monika, šis įrašas nublanksta prieš ankstesnį, bet vis tiek gan įdomus, šaunuolė, manau daug įtakos turėjo, kad, kaip ir buvai sakius nekilo minčių ir jos nesirišo, tas šiek tiek jaučiasi, bet vis tiek, ačiū už tęsinįį :)

Diana rašė...

Ka mergos jus cia snekat? Tikrai gyvenimiskas ir begalo grazus irasas, vos asaras pati laikiau.. :D Taip ir toliau Monika!

Anonimiškas rašė...

Oj ištikrųjų labai geras įrašas :))

Anonimiškas rašė...

laukiu kito iraso!!!!

Vikutė rašė...

Omg kaip patiko! Gale įrašo net lūpų kampučiai pradėjo kilti. Laukiu nesulaukiu kito įrašo !

Anonimiškas rašė...

NEREALU!!! Patiko labai labai labai. Monika tu saunuole! :)

Lauku kito iraso! :)

Ugnė rašė...

Eina sau kaip koks fainas ir mielas įrašas, labai laukiu kito įrašo :)))
Monika esi šaunuolė, kad sukuri tokius puikus įrašus. Šita istorija galėtų tęstis, tikėkimės gal ir toliau rašyse ją ir bus daugiau sezonų šitos istorijos. Na ka laukiu kito įrašo, o raštyojai didžiausios sekmės rašant kitą dalį. ;)))

Anonimiškas rašė...

o Jezau. kaiii miela buvo paciam gale.. buvo verta laukti, ir tikiuosi, kad dar bus DAUUG tokiu tobuliu irasu!!!sekmes kuriant kita irasa!:* kotriukou:)*

Erika Rusakevic rašė...

Lb, Lb, Lb, Paciko, laukiu kitos dalies <3

me.... rašė...

yrasas awesome.neturiu zozdziu toks sweet.laukiu kito irašiuko;d

Rugile :Dp rašė...

Gražu laukiu kito ;*

Laura/lauruncikas rašė...

Žiauriai faina. O Bartas, tai idealas, aš žiauriai tokio vaikino norėčiau.. :p O tu labai šauniai rašai, ir tikiuosi, kad istoriją į pabaigą neeina :)

Anonimiškas rašė...

Nuostabu.:))

Anonimiškas rašė...

Kaip laukiu kitos dalies!!:)

Dommy. ;*;*;* rašė...

Man kaip ir visiems labai patiko :)*

spoonium rašė...

laukiam kitos dalies! :D Labai patiko si dalis. :)

hENRIETA rašė...

DAR,DAR, DAR... ZIAURIAI PATIKO.

Anonimiškas rašė...

Rasyk dar, ziauriai idomu :*

Tavo Eglutė rašė...

Man patiko :)
Kaip po ilgos pertraukos ir minčių neturėjimo, tai geras, tikrai geras įrašas. :)

Justė rašė...

Man taip pat patiko. :)*

Gaba rašė...

likeeeeee

Anonimiškas rašė...

Man tai juokinga, kad stumia, bet skaito.. :D Toms kurioms nepatinka tegu neskaito ir nenervuoja autorės. :)

M. rašė...

teisingai. :D
P.s. kitiems ačiū :)

Anonimiškas rašė...

Labai patiko :)

Panelė S rašė...

Liuxiskas irasas mazule:* dar ilgas sakyciau:D* ir as tikrai matau tawo nuovargio pasekmes..:(





Su meile , Saule:*

M. rašė...

Gali būti. Dėkui ;* nuovargis daro savo.. :D O kai dar reikalauja įrašo, tai nors užsimušk. Bet dabar jau lengviau, rašau 31, mintys greit liejasi, šiandien pasistengsiu įkelt:D