26 įrašas. Nelabai sėkminga diena

Gruodžio 4 diena

Pabudau dėl skambučio į duris. Kažkas, lyg pakvaišęs spaudinėjo mygtuką ir tas pypsėjimas mane užkniso, todėl buvau priversta išsiversti iš guolio. Įsispyriau į šiltas, minkštas šlepetes ir nušlepenau žemyn. Priėjau prie durų ir žvilgtelėjau pro akutę. Mačiau tu pažįstamus veidus. Tai buvo mano mama ir tėtis. Neatidaryti juk negalėjau.

-O, grįžot!- atidariusi duris nuotaikingai ištariau.

-Grįžom, kiek ankščiau nei planavom,- pradėjo lyg teisintis mama.

-Kodėl?- žvilgtelėjau į tėti.

-Ai.. Išvažiavo.. Pas gimines, sekmadieniui. Taip jau pavyko, nors tarėmės kitaip,- nuobodžiai pasakojo mama.

-Aišku,- visiškai nesusidomėjusi ištariau,- Gal padėt nusinešt daiktus?- šyptelėjau.

-Ne nereikia, aš nunešiu,- maloniai atsakė tėtis.

Apsidžiaugiau, kad pagaliau be manęs namuose dar bus gyvų.. Kažkaip keista, kad vos pabudusi kambaryje neradau Danielos. Nei virtuvėje, nei miegamajame.. Buvau priversta užlipti į antrą aukštą ir atidaryti skaityklos kambario duris - ten jos taip pat nebuvo. Pasidarė kiek nejauku, kadangi ji greičiausiai išėjo be žinios. Lengvai nubėgau prie lovos, patikrinau telefoną, ten taip pat nebuvo gyvybės ženklo iš Danielos.

-Mama, neužtikai kur nors Danielos?- laikydamasi už laiptų turėklų paklausiau.

-Ne, o ji ką, vis dar buvo pas tave?- išsprogdino akis ši.

-Taip. Ką man vienai namie veikti?- prikaišiojau.

-Gerai, gerai,- susigėdo ir išraudo.

Apsisukau ir užlipau į viršų, pradėjau ruoštis. Norėjau pasivaikščioti viena.. Pamąstyti apie viską. Išsiploviau galvą, išsidžiovinau ir galiausiai apsirengiau. Lauke buvo bjaurus oras - snigo, o vėjas buvo labai žvarbus, todėl pirmą kartą šią žiemą prisiverčiau save pasiimti kepurę. Galiausiai išgirdau iš virtuvės mamos šūksnį:

-Edita, ateik!- garsiai šaukė.

Greitai nulipau laiptais žemyn ir pamačiau, kad mamos žvilgsnis buvo nukrypęs į ant šaldytuvo esantį raštelį.

-Manau, čia tau,- nuklijavo ir padavė.

Ir iš tiesų raštelis buvo skirtas man. Nuo Danielos. 

"Edita, neišsigąsk, kad manęs neradai, nenorėjau ryte tavęs žadinti, kai taip gražiai miegojai. Turėjau vykti į ligoninę, tėčiui infarktas. Susisieksim.

P.S. nepyk, paėmiau bet kokį lapelį kuris pasimaišė pats pirmas.

Bučkis."

-Na, kas ten parašyta?- trypčiojo mama.

Nieko neatsakiusi padaviau jai į rankas raštelį.

-Skaityk.

Mama perskaičiusi kiek sunerimo, tai buvo akivaizdžiai matoma iš jos elgesio. Jos akys lakstė iš vieno kampo į kitą, kol galiausiai sustojo ir žvelgė į laiptus.

-Almantai! Lipk žemyn,- pakvietė tėtį.

-Tuoj!- pasigirdo skardus balsas iš dušo.- Kai baigsiu maudytis.

-Ką darysi?- užseginėdama striukę klausiau mamos.

-Reikia juk į ligoninę nuvykt.. Žinai ir tau reikėtų, juk tu jo dukros geriausia draugė.

-Būtinai dabar?- su ironija balse išlemenau.

-Būtinai dabar. Vyksi su mumis.

Užpykusi atsisėdau ant sofos svetainėje ir pasiėmiau telefoną į rankas. Pirma žinutė kurią parašiau tai buvo Vėjui - kad susitikti greičiausiai pavyks tik vakare.Aplamai, jei iš vis pavyks. Antra žinutė kurią parašiau buvo Danielai. Pasiteiravau ar ji ligoninėje. Kvailas klausimas, aišku, kad bus ten. Taip ir yra.

-Gerai, aš irgi važiuosiu,- visgi nusileidau.

Mama persirenginėjo, pasišukavo, tėtis užsimetė ant pečių pūkinę striukę ir įsėdo į mašiną. Mama taip pat prie jo - į antrą keleivio vietą priekyje, o aš kaip vaikystėje - į galą. Galiausiai privažiavome "maximą".

-Eik nupirk sulčių ir ką nors savo nuožiūra,- iš piniginės traukė pinigus mama.

-Nereikia, pati turiu pinigų,- nepatenkinta išlipau iš mašinos.

Įėjau pro "maximos" duris, žmonių buvo daug, o tai jau mane nuteikė, kad eilėje teks stovėti ne minutę ir ne dvi. Į krepšį įdėjau ir pastačiau sultis, bandeles kurias ir pati mėgstu, tad manau, kad mėgsta ir jos tėtis.. O jei ne aš jas pati suvalgysiu! Pasiėmiau naują SIM kortelę. Kad Mantas nebeturėtų mano numerio.

Stojau į eilę. Kitoje eilėje pamačiau Edgarą, su Karolina. Jo mergina, mano drauge su kuria bendrauju mokykloje. Draugiškai nusišypsojau ir pamojavau. Nepastebėjau, kaip greitai eilė sumažėjo ir už pirkinius atėjo laikas mokėti man.

-Dvidešimt devyni litai ir penkiasdešimt šeši centai.

-Kortele galima?

-Taip,- davė man aparatą,- įdėkite kortelę.

Laukiau, kol galiausiai suvedžiau „pin“ kodą. Na ir apmokėjau. Susidėjau viską į piniginę, maišiuką ir išeidinėjau pro duris. Iš už nugaros mano ranką suspaudė vyriška ranka. Labai stipriai. Atsisukau. Išvydau Manto veidą.

-Skubi?- piktdžiugišku balsu pasiteiravo.

-Dabar jau taip,- stengiausi išsimuistyti.

-Mums reikia pasikalbėti.

-Mes neturim apie ką kalbėtis,- šyptelėjau ir ištraukusi ranką pagreitinau žingsnį.

-Taigi nepabėgsi,- bandė mane sustabdyti.

-Mašina man prie pat, problemų nuo tavęs pabėgt neturiu. Atstok, anonime.- priminiau jam tai.

Kaip pamačiau - jam tai nepatiko. Visa tai, kas buvo susiję su tais įvykiais kurie įvyko pastarosiomis dienomis.

-Šiandien dar susitiksim, patikėk.

Nusispjoviau į jo žodžius. Bet pasirodo, padariau blogai. Galiausiai atvažiavom į ligoninę. Į vietą, kurios nekenčiu vien dėl jos kvapo. Jis toks.. Mediciniškas! Žemyn laiptais lipo Daniela, greitai pribėgusi prie jos apkabinau ją.

-Sveika..- tyliai ištariau.

-Labas,- virpančiu balsu ištarė.

-Kaip tėtis?

-Sunkiai, bet laikosi..-kūkčiojo.

-Laikykis, viskas bus gerai,- raminau ją.

-Kuri palata?- įsikišo mama.

-Šimtas penkta, trečias aukštas.- atsakė Daniela.

-Gerai, pasakok kaip čia viskas kilo.. Dėl ko? Kada?- pradėjau klausinėti.

-Nežinau, ryte man paskambino mama, pranešė, tai nežadinus tavęs ir išlėkiau.. Sakė, kad viskas įvyko labai staigia ir netikėtai. Vakar iš vakaro gerai gerai,o dabar..- nusivalė ašaras.

-Ohh,- atsidusau,- nagi, neverk, negaliu į tave tokią žiūrėt!

Visgi priverčiau ją nusijuokt. Galiausiai prisėdome ant sofos ar kaip tą daiktą pavadint.. Ir kalbėjomės.

-Įsivaizduok, ėjau į parduotuvę, pirkau ko reikia ir spėk ką pamačiau..

-Ką?- susidomėjusi paklausė.

-Mantą.

-Eik tu? Rimtai?- nustebo.

-Nuu. Ir jis pristojo. Pastvėrė už rankos ir taip pirštus įspaudęs taaip stipriai laikė. Tai kaip žuvytė išspurdėjau ir išėjau. Pagreitinus tempą. Žinai, dabar bijau Marijampolėj iš viso būt.

-Nieko jis tau nepadarys.. O ką sakė?

-Ai, ar skubu ir sakė, kad vistiek nuo jo nepabėgsiu.

-Tipo ką gaudys, kaip tomas džerį?- išsprogdino akis.

-Tam asilui proto gali užtekt.

-Ei, asilai proto neturi!- pagaliau nusijuokė.

Galiausiai patraukėme link palatos. Danielos tėtis atrodė visai žvalus, jautėsi geriau, negu aš įsivaizdavau. Pasikalbėjom, pabendravom, pasijuokėm, ašarų jokių..

-Žinot, jūs gerai atrodot!- stengiausi pralinksminti.

-Tai kurgi ne, sveikas kaip ridikas..- šyptelėjo.

Pasijaučiau truputį nejaukiai, bet nieko.

-Aš tuoj ateisiu. Einu į tualetą.

-Gerai,- atsisuko į mane Daniela.

Tyliai išėjau iš palatos nenorėdama pažadinti kitų ten esančių. Kadangi neradau tualeto priėjau prie seselės, kuri man pasakė kaip rasti "pasakų namelį". Todėl lengvu žingsniu nuklydau "labirintais".

Man už nugaros, kažkas tyliu ir lengvu žingsniu vis artėjo. Bet neatsisukau. Galiausiai prie nosies prikišo servetėlę kuri dvokė amoniaku.. Pajaučiau, lyg galvoje plazdėtų drugeliai kol galiausiai netekusi sąmonės kritau ant žemės.

Edita.