25 įrašas. Susitikimas

Gruodžio 3 (tęsinys)

Važiuojant link paslaptingųjų garažų kartu su Daniela šnekučiavomės ir vis “tikinom“ save, kad viskas pavyks pagal planą. Bent jau viskas turėtų taip vykti. Galiausiai privažiavome paslaptinguosius ir savo praeitimi garsius garažus. Kas keisčiausia, kieme jau stovėjo gražaus dizaino, nauja, blizganti mašina. Turbūt tai jau jis? Galiausiai pažvelgiau į “Adidas“ LED laikrodyje rodomas valandas – jis rodė lygiai septynioliktą valandą. Pagaliau iš mašinos galo pasiėmiau kuprinę kurioje yra visi šiam reikalui reikalingi daiktai. Ten buvo ašarinės dujos, diktofonas kurį persidėjau į savokišenę, rankinis peiliukas, nosinaitės (man sloga!). Na, sakyčiau tai ko gynybai tikrai užtektų. Pasižiūrėjau į mobilųjį telefoną nebuvo jokio skambučio. O tikėjausi, kad anonimas paskambins pasitikslinti ar niekas nepasikeitė.. Galiausiai iš jaudulio per kūną perėjo šiurpuliukai.

-Na tai ką, eime?- tyliai sušnabždėjo Daniela.

-Palauk,- apsidariau,- girdi?

-Girdžiu ką?- nieko nesupratusi apsidairė.

-Tu ką rimtai negirdi? Kažkokie balsai.. Vyriški,- gąsdinau ją.

-Kur?!- išsigando,- aš nieko negirdžiu.

Staigiai nubėgau nuo jos toliau. Ji pradėjo dairytis ir manęs ieškoti. Na ir žinoma, aš tokia miela – iššokau ir išgąsdinau ją.

-Tu mane išgąsdinai!- piktai išrėžė.

-Pasižiūrėjau, kokioj tu būsenoj,- pradėjau gintis.

-Man viskas gerai, aš pasiruošusi, nebūtina manęs čia gąsdinti.. Nagi eime greičiau..- vos stumtelėjo mane.

-Gerai eime,- įkvėpiau oro.

Pamažu judėjome, bet laikėmės arčiau medinės tvoros, kad nepasirodytumėme kokioje nors šviesioje vietelėje ar panašiai. Šiuo atveju tvora tapo mūsų “draugė“ ir priedanga. Bet paėjus vos kokių dešimt metrų nuo mašinos Daniela sustojo.
-Kas yra?- vos girdimai sušnabždėjau.
-Gal pakvieskime Kajų ir Vėją?- pasiūlė.
-Tu ką?- nustebau,- tu jais dar pasitiki vos po vieno vakaro pabendravimo?
-Na, jie stiprūs.. Gal jei ką padėtų.
-Hm,- susimąsčiau,- gal tu ir teisi, bet.. Nežinau, nelabai noriu.
-Nagi, pasitikėkim jais.. Vis tiek jie man atrodo patikimi. Ne kokie sukčiai ar maniakai.. Nagi,- tikino mane.

-Gerai jau,- sutikau,- skambink greičiau, paklausk ar gali atvykti. Ir greit!- varčiau akis.

Daniela visada pasižymėjo miklumu. Greitai surinko numerį, kurį kaip supratau jau išmoko mintinai ir paskambino Kajui. Jis atsiliepė, girdėjau kaip jie kalbėjosi ir kaip supratau iš jų pokalbio – Kajus su Vėju po kelių minučių jau bus vietoje.

-Na? Ką jie sakė?

-Po penkių minučių bus čia.

-Gerai,- nusiraminau,- žinok, kad mums kiekviena minutė bus svarbi, nes dabar.. Juk vyksta pokalbis! Netikiu, kad mano gerbėjas ten bus vienas.. Žinai, aš pradedu nutuokti kas ten gali būti..- toptelėjau.

-Ir kas?- išpūtė akis.

-Negaliu dabar sakyti, kol dar to tiksliai nežinau ir dar kol neišsiaiškinau,- pradėjau išsisukinėti.

-Ei nu.- pyktelėjo,- jei jau abi į tai įtrauktos esame, tai gal malonėtum pasakyti?!

-Po visko, gerai?

-Ach,- atsiduso,- gerai. Ką su tavim daugiau daryti?

Galiausiai po mūsų pokalbio kuris truko pakankamai trumpai į kiemą įvažiavo graži “BMW“ mašina. Aš jas tarp kitko labai mėgstu. Pagaliau du gražuoliai išropojo iš mašinos ir bėgomis atėjo prie mūsų.
-Sveikos merginos,- vienu metu ir visai netikėtai ištarė Kajus su Vėju bei priėję arčiau pabučiavo į skruostus.
-Labas, labas,- dairydamasi ištariau,- na tai gal galim jums pasakyt ką sugalvojom?

-Klausom.

Pradėjau pasakoti viską nuo A iki Z. Ir labai greitai, kadangi tam laiko per daug nebuvo. Na ir šiaip, planas nebuvo toks super.. Ilgas. Galiausiai įsivedžiau jų numerius.

-Jei kas, aš pamajakinsiu.

-Gerai. O tai jei to nepadarysi, mes atvykom veltui?- užrietė nosį Kajus.

-Nee. Kokią nors veiklą šiame reikale atrasiu jums. Tik turėkit prie savęs telefoną. Daniela eis su manim.

-Ei, o gal aš eisiu su tavim, o ji liks su Kajum?- pasiūlė Vėjas.

-Hm. Galima ir taip,- “pakilnojau“ antakius.

Daniela susiraukė, bet matosi, kad buvo patenkinta. Juk Kajus ko tai jai pradėjo labai patikt.

Su Vėju atrodė, kad bus linksma. Pirmiausia aš bėgau paskui jį, o kadangi jis labai greitas kaip vėjas.. Vos pasivijau! Bet galiausiai pribėgome prie tvoros kuri buvo sulig garažais, jų sienomis.. Ten nusisukęs stovėjo paslaptingas vaikinas, kuris iš nugaros man kažką priminė.. Bent jau tai pamačiau pro tvoroje buvusį plyšį. Taip pat aplink ji sukiojosi keista ir nematyta blondinė bei brunetė. Jie apie kažką kalbėjosi. Iš pradžių tai išgirsti man buvo sunku, kadangi nuo jie kalbėjo per daug tyliai ir man tai išgirsti trukdė Vėjo alsavimas. Bet kai nuo jo pasitraukiau truputį atokiau nugirdau kai ką kompromituojančio.

-Ana, aš padarysiu savaip.

-Ne, brangusis, tu darysi taip kaip mes sutarėm.

-Gal galit užtilt?!- piktai atkirto nepažįstamoji.- Gal galiu į šį reikalą įkišti savo “trigrašį“ ir aš?

-Klausom tavęs, Nataša.

Tupėjau ir netikėjau tuo ką girdžiu. Kas ta Ana ir Nataša po galais?!

-Pažįsti jas?- pro tvoroje buvusią skylę parodžiau pirštu į jas.

-Ne. Bet atrodo matytos.. Man atrodo..- įsižiūrėjo,- čia Kajaus senos draugės, bet dabar tarp kitko jos jam jau priešės kaip ir jis joms..

-Iš kur jie pažįstami?- nustebau.

-Ai, kažkokie reikalai ten..- nutylėjo.

Nusisukau nuo jo ir vėl ausį priglaudžiau prie tvoros. Bandžiau įsiklausyti.

-Klausyk įdėmiai, Mantai, kai ji ateis į sutartą vietą, tu ją apsvaiginsi ir įkiši į mašiną. O kai ją pristatyti mums, mes padarysim su ją tai ką reikės. Nesijaudink, dalį sumos gausi ir tu. Aišku, jei viskas pavyks.

-Nu gerai,-sutiko.

WTF?!!! MANTAS?

-Sakiau, jis man kažkur matytas! Sakiau,- netyčia balsu pradėjau šaukti. Bet nelabai garsiai.

Deja, dėl to, kad tai ištariau pakankamai girdimai teko pasigailėti. Jie pradėjo įtartinai dairytis, nes.. Jie mane išgirdo! Gal ne tiek aiškiai kiek reikėtų, bet pakankamai tiek, kad įsitikintų jog čia kažkas yra. Kelias minutes tiek aš tiek Vėjas tylėjome. Stengiamės neišsiduoti, kad mes čia. Pagaliau tarp Manto, Natašos ir Anos užsimezgė pokalbis. Žvilgtelėjau į laikrodį, jis rodė septynioliktą valandą ir penkiasdešimt keturias minutes.

-Klausyk, Vėjau, aš einu pas jį. O tu stebėk mane iš čia. Grįžtu atgal pro ten kur atėjom, jei ką pamatysi, kada atbėgti mane gelbėti,- ironizavau.

-Gerai. Viskas bus gerai,- nusišypsojo.

Galiausiai bėgau link ten kur atėjom, kol galiausiai pasiekiau mašiną.

-Žodžiu, tas gerbėjas Mantas, Nataša ir kažkokia prieplauka Ana.

-Mantas? Tas tavo “ex“?- pasitikslino Kajus.
-JIS?- nustebo Daniela,- rimtai, kaip mes nepagalvojom..

-Tas pats. Aš taip ir maniau, kad ten jis. Gerai, palinkėkit man sėkmės, einu. Kaip supratau nori mane pagrobti ir gauti išpirką ar kažkas tokio. Eikit ten kur ėjau aš, ten yra Vėjas.

-Gerai, tik aš tuoj kai ką pasiimsiu.

Kajus nubėgo prie mašinos ir pasiėmė du ginklus.

-Išš.. Kur tu juos turi?- nustėrau iš baimės.

-Visada vežiojamės su savim.

-O dieve,- išbalau,- dar susišaudymų betrūko.

-Jei tik reikės,- pridūrė ir paskui save nusitempė Danielą.

Aš atsargiai bėgau link normalaus įėjimo link garažų. Ten stovėjo Mantas su kauke. Aišku manė, kad jo neatpažinau.

-Nagi, atėjau, o dabar rodyk savo snukį, asile,- piktai išrėžiau.

Apsidairiau. Mačiau, kad tvoros tarpeliuose blizgėjo šešios akys. Puiku, jie visi vietoj.

-O, Edita, atėjai,- dūsavo,- nagi, ar nori pamatyti mano veidą?

-Noriu, būtent dėl to čia ir atėjau,- apsimečiau kvailele.

Prie Manto priėjo nepažįstamasis, kažką pakuždėjo į ausį.

-Tai ką, draugelių prisivedei?- piktai išrėžė.

-Aš?- nustebau.

-Ne, aš.

-Nieko aš neatsivedžiau,- pradėjau “tirpti“.
Pasiėmiau rankas į telefoną ir išsiunčiau žinutę Danielai kur prirašytos nesąmonės. Mes su ja tariamės jei ji gaus būtent tokią žinutę, jie visi turi dingti kuo greičiau.

-Tai ką, pirmiausia mano vardas? Bus įdomiau..

-Taip, Mantai,- nusišypsojau.

Vos supratęs, kad aš viską supratau jis piktai artėjo prie manęs, o aš puoliau bėgti ir visai nepastebėjau, kaip iškrito diktofonas. Man negirdint Mantas ištarė kai nuo žemės pakėlė diktofoną.
-Prakeiktoji,- suspaudė diktofoną.
 Jis puolė bėgti paskui mane. Niekada nemaniau, kad jis taip pat labai greitas.. Panašiai kaip Vėjas. Bėgau, padusau, sustojau šone kelioms sekundėms, įkvėpiau normalaus oro ir bėgau toliau.. Kuo toliau nuo jo. Bebėgdama turėjau sustoti – kelią man pastojo ta kvaila blondinė Ana.

-Stok, kale!

-Traukis iš kelio, nevisprote,- pastūmiau ją ir prabėgau pro šoną.


Galiausiai pasiekiau kiemelį kur stovėjo mašinos. Vėjas manęs laukė. Greitai įlipau į mašiną ir jis velniškai greitai išvažiavo iš šitos prakeiktos vietos.

-Tau viskas gerai?- sunerimęs paklausė.

-Viskas gerai. Nepaisant to, kad padusau.. Na, bėgdama,- atsikosėjau.
-Nieko, krosas gerai,- nusijuokė,- viskas gerai. Tu žinai, kas jis.

-Taip, žinau, bet kas iš to? Juk policija jo nesuims, įkalčių neturiu.

-Tai sakai tu jų neturi..

-Na ne.

-O diktofonas?

-Myliu tave!!- apsidžiaugiau,- juk prieš eidama, bėgdama jį įjungiau. Būčiau visai pamiršusi..- pradėjau ieškoti jo savo kišenėse. Visas džiaugsmas išgaravo.

-Kas yra??

-JO NĖRA!- vis įnirtingiau krausčiau tiek kuprinę, tiek kišenes.

-Po galais,- nuleido galvą.

Visą likusį kelią buvau be nuotaikos, sėdėjau ir laukiau kada mane parveš namo. Aišku, dar pasakiau kur gyvenu ir galiausiai gražioji BMW sustojo prie mano namo.

-Ačiū už viską,- padėkojau.

-Neliūdėk, gal.. Kaip nors kitaip jį įduosim?

-Nemanau.

-Rytoj galėtumėm susitikti? Aš, tu, Kajus ir Daniela? Kur nors.

-Galim. Rytoj sekmadienis, į mokyklą niekam nereikia. Galėsim, bet dėl vietos susitarsime rytoj. Gerai?

-Gerai,- šyptelėjo,- tai aš gal jau važiuosiu..

-Ai taip, neužlaikysiu.- susigėdau,- dar kartą ačiū ir iki rytojaus.

-Iki,- mirktelėjo ir nuvažiavo.

O aš, po visko sunkiai ir lėtai ėjau link durų. Vos įžengusi pro duris negirdėjau nieko. Buvo tylu. Tyliai užlipau laiptais aukštyn. Buvo dvidešimt antra valanda, laikas prabėgo greitai. Daniela miegojo –ji buvo akivaizdžiai įmigusi taip stipriai, kad ją prikelti būtų buvusi problema.. Na, o ką dariau aš? Mečiau batus į kampą ir griuvau į lovą.