23 įrašas. Paslaptingas gerbėjas (perrašytas įrašas)

Gruodžio 2 (tęsinys)

-Klausau?- kiek drebančiu balsu ištariau.

-O, Edita..- dūsavo,- Kaip seniai girdėjau tavo balsą..

-Man nesvarbu, ką tu seniai girdėjai ir ką girdėjai neseniai,- piktai atrėžiau nepažįstamajam,- sakyk, kas esi, neturiu laiko niekams.

-Ach, kokia tu piktutė,- pasišaipė,- aš tavo gerbėjas,-atsiduso.

-Man tai nieko nesako,-kiek pyktelėjau.

-Ir neturi.. Klausyk, gal kada susitikim? Pagalvok,o aš tau vėliau paskambinsiu.- baigė pokalbį.

-Ei tu,šunsnuki, klausyk..- Daniela, tas asilas "numetė" ragelį!!-supykusi ištariau.

-Ramiai, ramiai,-ramino mane ji.- Ką sakė? Sprendžiant iš pokalbio laiko ir tavo išsireiškimų nieko naudingo ar svarbaus neišgirdai..

-Jo,-mirktelėjau,- tik tiek, kad man skambinėja kažkoks gerbėjas/maniakas.

-Nejuokauk taip,- nusijuokė.

Su Daniela daugiau nesikalbėjau, tiesiog norėjau ramiai pabaigti žiūrėti filmą. Paspaudusi mygtuką "PLAY" užsižiūrėjau į draugę. Ji taip įdėmiai viską žiūrėjo, o į tą filmą AŠ net neužmečiau akies! Tiesiog visą laiką (o jam iki pabaigos dar buvo likusi maždaug valanda) apmąsčiau savo gyvenimą. Turbūt tai buvo filmo įtaka. Apmąsčiau, koks gyvenimą kuris buvo prieš tai kol susipažinau su Bartu ir po to kai su juo susipažinau. Jeigu reikėtų rinktis kurį gyvenimą nugyventi dar kartą greičiausiai, tai būtų antrasis. Begalvodama išalkau - laukiau ir tikėjausi, kad paskutinės filmo minutės greičiau baigsis ir Daniela atitrauks akis nuo televizoriaus.

-Matei?!- su nuostaba veide paklausė.

-Mačiau,- apsimečiau.

-Nieko tu nematei, Edita,- pyktelėjo Daniela.- Gi mačiau, kad sėdėjai užsigalvojus,- vartė akis.

-Gerai jau, tu mane moki prigaut,- nusijuokiau,- nepyk.

-Nepykstu, baik tu!- draugiškai nusišypsojo.

-Ei, mano galvoje.. Sukosi mintis. Gal nuvykime į tą kavinę kurioje buvau su Edgaru.. Na kai kalbėjomės.

-Hm,- susimąstė ši,- gal ir galime.

-Tuomet palauk manęs, aš einu persirengti, susišukuoti ir galėsim vykti.

-Gerai.

Greitai pribėgau prie spintos, nuo pakabos nuėmiau megztuką, išsitraukiau džinsus. Kelių minučių greitumu apsirengiau, apsiaviau platformas. Šiek tiek blakstienas pailginau tušu,lūpas pasitepiau vazelinu, kadangi šaltuoju metų laiku (nors koks dabar ir šaltis) lūpos man pradeda trūkinėti. Su pakankamai gera nuotaika nulipau laiptais žemyn, ten prie stalo sėdėjo Daniela kuri aptiko žurnalą "Panelė" ir skaitė jį.

-Aš jau,- linksmai sušukau.

-Gerai, aš tuoj,- toliau skaitė,- noriu pabaigti skaityti straipsnį.. Nors ai ne,- staigiai persigalvojo,- Vėliau, kai grįšim.

Nusijuokiau ir padaviau jai mašinos raktelius. Išėjus į lauką savo rankinėje ilgai "knisausi" ieškodama raktų. Bet vietoj jų radau kažkada, pakankamai seniai dovanotą Manto pakabuką man. Užsidėjau jį ant rankos, kad nepamirščiau kai ko su juo padaryti toliau ieškojau raktų ir galiausiai juos radau. Greit užrakinau namus, įsėdau į mašiną ir mašina pagaliau pajudėjo. Daniela pasirodo, kad pastabi, nes vos man įsėdus į mašiną ji jau pastebėjo tą pakabutį.

-Čia..-apžiūrinėjo ji jį,- kartais ne Manto dovanotas pakabukas?

-Tas pats.

-Ką tu su juo darysi? Na, kad visai ne ten kur reikia jį pasikabinusi..- palaikė mane kvailele.

-Išmesiu. Na, tiesiai į šiukšlių dėžę. Prie kavinės. Jis ten su savo mylimąja Adrija dažnai lankosi, gal išsitrauks ir jai padovanos?- absurdiškai ištariau.

-Eik tu, Edita, neišdrįsi,- nusijuokė.

-Manai?- sustojau prie kavinės,- tada stebėk,- nusišypsojau.

Greitai išlipusi iš mašinos nuėjau prie šiukšlių dėžės - prieš išmetant pakabuką dar pasižiūrėjau į Danielą. Ji mane labai atidžiai stebėjo. Na, o aš kaip sakiau, taip ir padariau išmečiau jį. Nesvarbu, kad jis buvo auksinis, bet jis nuo Manto, o AŠ noriu nuo jo atsiriboti.

-Vaaau,- išsprogdinusi akis stovėjo,- drąsu.

-Šiuo reikalu aš visada drąsi,- pasidižiavau,- na tai eime.. Vidun?

-Žinoma,- vis dar kiek neatsigavusi ištarė ji.

Eilinį kartą vos užėjus vidun kaip visada ateina maloni mergina kuri „pasiima“ mūsų striukes.
Danielai pasiūliau prisėsti prie lango esančio stalelio. Jis man kaip ir praeitą kartą labiausiai patiko.

-Žinai.. Sakau, gal ką nors išgerkim, šiandien?- pasiūliau aš jai.

-Ei.. Ką sugalvojai?- nusijuokė,- kokia proga?

-Už vienatvę. Žinai, dabar Bartas kaip ir išvykęs, todėl kaip ir esu vieniša, o kuriam laikui aš tikrai nežinau.. O tu vaikino vis dar nesusiradai, tad.. Už vienatvę. Svarbiausia, kad yra draugai!- išdidžiai išlemenau.

-O taip, tai svarbiausia,- šyptelėjo.

Vos atnešus meniu, greitai išsirinkome ką valgysime ir ką gersime. Na aišku, aš už vairo, todėl kažko super stipraus gerti negalėjau.. Tik truputį.

Kas keisčiausia, užsakymus atnešė labai greitai, todėl „vienatvės vakarienę“ (aš ją taip pavadinau) pradėjome  taip pat labai greitai.

-Skanu,- ištarė.

-O taip, visai nieko!- į rankas paėmiau taurę.

-Nagi..- raginau ją.

Ji ją taip pat pakėlė ir mes „susidaužėm“ . Galbūt iš pašalies tai atrodė kiek kvailokai, bet mums buvo nė motais, mes pačios sau fainos!

-Ei, pasižiūrėk,- lyg apšalusi ištarė Daniela.

-Gal malonėtum pasakyt, kur?- nusijuokiau.

-Nu prie įėjimo..

Pasižiūrėjau. Ten buvo du, labai gražūs vaikinai, bet kas stovėjo už jų.. Pasižymėjo grožiu tik vaikinas, bet ne mergina. O taip, atspėjot, tai buvo Adrija su Mantu.

-Dar to betrūko,- netyčia trinktelėjau į stalą.

-Tu čia specialiai stengiesi atkreipti visų dėmesį?- stengėsi mane sugėdinti ši.

-Atleisk, netyčia.

Mantas su Adrija atsisėdo visai netoliese mūsų staliuko, o prie mūsų priėjo tie du, gražūs ir paslaptingi bei nepažįstami vaikinukai.

-Sveikos, gal galim prisėsti? – meiliai paprašė.

-Žinoma, - sutikau. Turbūt kažkaip stengiausi išprovokuoti Mantą pavydėti.

-Taigi, gal mes prisistatysime..- vienas iš jų kiek paraudo.- Aš Kajus, o jis Vėjas.

-Keisi vardai,- išsprūdo.

-Bet gražūs,- stengėsi pataisyti mano padėtį Daniela.

-Aha,- pritariau ir šyptelėjau.

-Daug kas taip sako. Lyg du keistuoliai būtų susiėję,- nusijuokė,- gerai, o kokiais vardais pavadintos šios gražuolės?

-Aš Edita, ji Daniela.

-Tuomet malonu susipažinti,- nusišypsojo.- Gal užsakykit kokteilių ar kažko iš mūsų sąskaitos, na žinot.. Susipažinti.

-Žinoma,- sutikau ir pasižiūrėjau į Mantą. Jis sėdėjo įsistebeilijęs į mane.

Kajus kelių sekundžių greičiu užsakė gėrimus ir mes visi keturiese šnekučiavomės. Šie vaikinai buvo kaip reta tikrai labai mieli ir draugiški, atrodė patikimi.

-Kaip jums kilo noras prieiti prie mūsų?- netyčia ištariau.

-Na,- susimąstė,- turbūt akį patraukė du dalykai. Pirmas, kad vienos sėdi merginos, o antras – kad jos gražios.

-Ach, kaip miela,- skruostus „nudažė“ raudonis.

Nusijuokė. Galiausiai kalbėdama su jais, pastebėjau, kad Mantas vis dažniau atsisukdavo ir stengėsi savo ir taip ilgomis ausimis išgirsti apie ką mes kalbame.

-Žinot, mes jau turim važiuoti, vėlu,- pasižiūrėjau į laikrodį kuris rodė dvidešimt trečią valandą,- gal mes jums duosime savo numerius, susisieksime, susitiksim kurią nors dieną keturiese? – pasiūliau.

-Žinoma, galim. – sutiko Vėjas,- mes taip pat turim vykti.. Į Vilnių, oro uostą,- pridūrė jis.

-Bet jūs juk išgėrę..- kiek sunerimau.

-Ne mes vairuosim, viskas gerai.

-Tada gerai,- lyg nuo širdies nukrito akmuo,- štai,- padaviau lapuką su mūsų numeriais.

-Puiku!- nudžiugo Kajus,- mes jums paskambinsim.

-Gerai,- pagaliau įsijungė ir Daniela.- Na tai ką gi, iki!- mirktelėjo ji Vėjui.

-Iki, gražuolės!- ir vėl pakartojo šį žodį,- buvo malonu susipažinti.

-Mums taip pat,- viliojančiai nusijuokėm ir išėjom pro duris.

Visai netikėtai, pro duris išbėgo Mantas.

-Daniela, imk raktus, užvesk mašiną ir lauk manęs,- greit padaviau raktus,- ir vėl pristos Mantas.

-Ką tu sau galvoji, Edita?!- su pykčiu balse vadovavo man.

-O koks tau skirtumas?-nusiprunkščiau. – Tai nebe tavo reikalas,- nusigręžiau ir ruošiausi eiti į mašiną.

-Palauk,- paėmė man už rankos.

-Ko?- šaltai atkirtau.

-Pyksti?- tai buvo lyg klausimas iš niekur nieko arba norėjimo nebaigti pokalbio.

-Taip,- nusišypsojau.

Jis mane paleido, apsisuko ir lėtai ėjo.

-Ei, Mantai!- pašaukiau.

Jis staigia atsisuko.

-Pasiknisk šiukšlių dėžėje, ten kai ką turėtum rasti,- nusišypsojau ir pribėgusi prie mašinos į ją įlipau.

Pamačiau, kad jis padarė taip kaip ir sakiau, paieškojo tarp šiukšlių kažko.. Ir ten rado pakabuką. Jis piktai pasižiūrėjo į mane ir jį taip stipriai suspaudė, kad net jo gyslos „išsikišo“. Aš pikdžiugiškai nusišypsojau ir nuvažiavau namo. Kartu su Daniela. Visą kelią jai viską papasakojau ką jis sakė. Kelias buvo trumpas, todėl ilgai apie tai ir neteko kalbėti. Pagaliau grįžome, įžengėme į namus kur buvo šilta.

-Bet eik tu sau,- nusijuokė,- nemaniau, kad jis knisis po šiukšles.- negalėjo nustoti juoktis Daniela.

-Manai, kad aš to tikėjaus?- taip pat prisijungiau juoktis,- jis rimtai bukas.

-Joo,- pritarė ji man.- Be to, kur tavo tėvai?

-Ai, žinutę parašė, kad į Kauną pas draugus išvažiavo, kurie iš Anglijos dabar į Lietuvą grįžo, sakė pirmadienį grįš.. Kai man pagaliau reikės apsireikšt mokykloj,- varčiau akis.

-Ai jo,- nusijuokė,- visi tavęs pasigedo.

-O aš pasiilgau mokyklos,- nusišypsojau,- žinai, per šiuos įvykius kurie buvo.. Kas jos nepamirštų.

-Taaip,- nusižiovavo. – Gal eime miegoti? Aš žiauriai pavargau.

-Ne tu viena,- nusišypsojau,- be to ačiū, kad prablaškei mane.

-Nėra už ką,- draugiškai apkabino ir nuėjo persirengti pižamą.

Tuo tarpu užlipusi į antrą aukštą, paklojau jai ir sau lovą. Jos lova buvo priešais. Ji atsigulė, dar susirašinėjo su vienu iš tų vaikinukų, aš persirengiau ir įlindau į šiltą lovą.

-Labanakt,- ištariau.

-Labanakt,- atsakė ir padėjo telefoną ant spintelės.- Ei, o tau šiandien neskambino dar kart tas anonimas?

-Ne. Gal rytoj?- nustebau.

-Gal. O jei siūlys susitikti, eisim?

-Žinoma. Tik mes pagudrausim.

-Kaip?

-Miegok, Daniela,- nusijuokiau,- dabar aš tau tikrai nieko nesakysiu, kadangi viską dar reikia apgalvoti. Na, labanaktis,- antrą kart ištariau.

-Gerai jau.. – nusileido man,- tada labos.

Edita.