2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

32 ĮRAŠAS

Gruodžio 9 diena


Mano saldų miegą pertraukė skambučiai. Jie buvo nuo mamos. Matyt ji dėl manęs labai jaudinosi, nors neturėjo dėl ko - kaip vakarėlis baigėsi, aš net neįsivaizduoju, kadangi mes su Bartu vakar nuėjome ankščiau "miegoti".. Ir tai buvo nuostabu. Niekada nemaniau, kad jį taip pamilsiu, kad jis toks tobulas.. Kad tik jis gali atimti norą gyventi ir, kad tik jis gali jį pažadinti.. Bet nutraukusi visas mintis pagaliau atsiliepiau į mamos skambutį:
- Labas rytas, mieloji,- mielu balsu ištarė.
- Labas, mama,- nusišypsojau, nors žinoma, telefonu ji mano šypsenos nematė.
- Kaip praėjo vakar diena? Nepamiršai, kad šiandien pas psichologę?
- Puikiai.. Nepamiršau, kur jau pamirši,- atsidusau,- neramu.
- Kodėl? Kas yra?
- Supranti.. Na, pirmą kartą.. Mes praleidome naktį kartu..
- Taip, aš jau viską supratau,- nusijuokė mama.- Na, o pas psichologę pirmą valandą, tad susiruošk.
- Gerai,- atsidusau,- kaip nors.. Nes po vakar skauda galvą, nors galiu pasigirti, kad beveik negėriau.
- Gerai, pasikalbėsim vėliau. Atvažiuoti tavęs pasiimti pusę pirmos ar tave atveš Bartas? 
- Atvažiuok tu,- nusijuokiau,- baiminuosi, kad Bartas nepajudės.. 
- Gerai.
Mama nusijuokė ir baigė pokalbį.

Aš apsidariau aplinkui - Bartas gulėjo šalia manęs, visas, kaip pat mieliausias pasaulyje žmogus susisukęs į antklodę. Žadinti jo nesiruošiau - tiesiog nuo manęs trenkė alkoholiu, bijojau, kad jis dėl šio kvapo prabus.. Tiesa geriau ne daug, todėl neįsivaizduoju, kodėl aš užuodžiu alkoholį.. Na, bet vistiek buvau priversta palįsti po dušu. Jis buvo gaivinantis - drugnas vanduo tekėjo mano oda, šlapi plaukai.. Tai aš mėgstu, kadangi tada aš atsipalaiduoju, pajaučiu save, kad esu vis dar gyva. Ir dėl to džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad aš esu gyva. Po pusvalandžio tupėjimo duše, pagaliau priverčiau save išlįsti į šaltą orą. Na, jis nėra toks šaltas, tiesiog po dušo taip atrodo.

Išsidžiovinau plaukus, susišukavau, įlindau į patogius bei šiltus drabužius, pasidažiau, susidėjau daiktus į rankinę kurie liko po vakar - ir pagaliau ruošiausi nupėdinti į apačią, tačiau mane sustabdė ranka, kuri prilietė manąją.
- Labas rytas,- susivėlęs, bet tobulai gražus ištarė Bartas.
- Labas,- pabučiavau jį.
- Kaip miegojai?- šelmiška šypsenėle šyptelėjo.
- Ypač gerai.. Kaip niekad. O tu leisk spėti - dar geriau.
Jis linktelėjo.
- Kur eisi? - pasiteiravo.
- Na, tau dar nesakiau, bet dėl bandymo nusižudyti mama mane nusprendė užrašyti pas psichologę.. Bent vienam apsilankymui. Tad šiandien jis - pirmasis. Labai jaudinuosi,- užsimerkiau.
- Viskas bus gerai, nesijaudink. Gal tau, palaikyti kompaniją?- pasisiūlė.
- Būtų miela, bet tavęs ten neįleis.. Pokalbis vyks tik tarp manęs ir JOS. Arba jo. Nežinau ar taip psichologas ar psichologė.. 
- Viskas bus gerai,- apkabino jis mane,- viskas bus gerai.

Mane jo žodžiai, jo apkabinimai, jo bučiniai ir jis pats visada stiprina, visada padeda susitaikyti su padėtimi.. Visada dėka jo būvimo iškenčiu viską, bet tik ne tai ir ne tada, kai jo nėra.. Šiandien tai turbūt bus pirmasis mano susitikimas su psichologe (po galais, nežinau tai bus mergina ar vyras!!). Aš jaudinuosi, bijau, bet žinau, kad man nenutiks nieko blogo. Nes mane saugo ir saugos Bartas. Jis mano angelas.
 Kelyje buvo plikledis, tai pamačiau pro langą.
Na, bet nepaisant to nulipau žemyn, užsisakiau truputį maisto pasistiprinimui, o jeigu neklįstu, Bartas dabar duše, todėl teks pietauti vienai. Tiksliau pusryčiauti. Bet man lemta klysti. Prie manęs artėjo mano gražiosios pusseserės! Tai Agnė ir Sara. Jos į mane žvelgė draugišku žvilgsniu, kol pagaliau prisėdo prie manęs.
- Skanaus ir labas!- šyptelėjo Agnė.
- Sveikos,- pasisveikinau iš karto su abiem.- Papasakokit, kaip, kas ir ar patiko jums vakar.. Nežinau, kas ten dėjosi.
- Na, vyko daug kas,- įsikišo Sara,- pradedant nuo alkoholio pilstymo (valytojos turėjo dauuuug darbo), baigiant nuo šokių prie stulpų.. Dieve, čia tai vakarėlis! Visi buvo patenkinti, laimingi, visi buvo už tave.. Ir bus žinoma.. Na, pasakot man sunku, po vakar plyšta galva.. Na žinai, ką reiškia prisigerti,- sumurmėjo ir nusijuokė.
- Žinau...- patenkinta ištariau.
- O ko jūs taip anksti dingot su Bartuku?- nusijuokė.
- Na..
- Viskas aišku. Žinok mes visi per tavo gimtadienį linksminomės taip, lyg jis būtų paskutinis. Na, ta prasme labai labai labai stipriai ir triukšmingai!- pagaliau prabudo Agnė.
- Malonu..-apsidairiau,- tikrai.
Jos šyptelėjo. Aš toliau kramsnojau maistą kol pagaliau trumpai pasišnekučiavom ir aš žvilgtelėjau į laikrodį telefone. Du praleisti skambučiai, o laikrodis jau rodė po pirmos valandos.. Tiesa, pamiršau paminėti, kad šiandien prabudau po vienuoliktos valandos, todėl visai nenuostabu, kodėl laikas taip greitai praėjo!
Pamačiau žemyn laiptais lipantį Bartą. Jis ėjo link manęs.
- Na, tai sėkmės,- pabučiavo,- be to, tu vėluoji.
- Žinau, žinau,- sunerimau,- ačiū, aš bėgu,- trumpai apsikabinau jį ir pasprukau.
Vos įsėdusi į mamos mašiną greitai prisisegiau saugos diržą, nes mama važiavo it pasiutusi - gal šimtą penkiasdešimt kilometrų per valandą greičiu.
- Aš tavęs laukiau daugiau negu pusę valandos, tu nesiteikei atsiliepti!!
- Žinau mama, žinau.. Nepyk.- pasižiūrėjau į ją.
- Neturiu laiko pykt,- nusijuokė. - Tiesiog važiuokim pagaliau, mūsų juk laukia.

Visą kelią tarp mūsų nelabai mezgėsi kalba.. Bet nepaisant to, įjungiau muziką, kad nebūtų taip tylu lyg kokiose nors laidotuvėse.. Ir štai, pagaliau po kokių trylikos minučių pasiekėme šviesių plytų pastatą, o trumpiau - kliniką.. Na, ten buvo "įrengtas" psichologo kabinetas. Vos išlipus iš mašinos bėgau link durų. Bet kur ten pabėgsi - slidu. Įėjus į pastatą pasijaučiau kiek saugiau. Jame man dvokė vaistais, ligoniais. Grindys bei lubos ir sienos buvo šviesios, kaip kokiame beprotnamyje. Pagaliau užlipome į ketvirtą aukštą ir ieškojome trys šimtai ketvirto kabineto. Ir štai - vos po kelių minučių aš stovėjau priešais jį ir pasibeldžiau į duris. Pasigirdo šaižus balsas:
- Prašom.
Atsidusau, atidariau duris ir užėjau.
- Laba diena,- pasisveikinau.
- Sveika, sėskis,- ištarė moteriškė kuri mane pradėjo nužiūrinėti nuo galvos iki kojų.- Kuo tu vardu?
- Aš Edita,-pritilau,- Tamaškevičiūtė.
- Ai taip,- šyptelėjau,- vėluoji,- susiraukė.
- Na...Taip jau nutiko,- puoliau teisintis,- tiesiog per ilgai..
- Gerai, nusiramink, per tą laiką kol laukiau tavęs spėjau užkąsti. Visgi, šis tas. Taigi gal pradžiai susipažinkim?- pasiūlė,- Aš Raminta, tavo psichologė. Nežinau kiek ilgai mums pavyks bendrauti, bet..
- Malonu,- padaviau ranką,- aš kaip ir žinot, Edita.
Ji šyptelėjo. Pagaliau praėjus vos keletai minučių ji manęs pradėjo klausinėti įvairiausių klausimų - ką mėgstu, kuo užsiimu, koks mano gyvenimas, ar turiu antrąją pusę, kokie mano santykiai su artimaisiais ir draugais bei panašiai..
- Tai, jei turiu antrąją pusę, šeimą.. Aplamai jei turi viską ko reikia žmogui, kodėl norėjai tiesiog nusižudyti? Kas tave slegia?- ramiai paklausė.
- Na,- atsidusau,- Bartas, tai mano vaikino vardas, buvo mane lyg ir metęs dėl tuo metu buvusio mano būdo. Tada aš buvau labai irzli, galbūt viduje norėjau ramybės ir poilsio.. Tą dieną mirė mano geriausios draugės tėtis, kuris man buvo labai geras. Tai mane ypač sukrėtė. Ir dar tą dieną viskas pratrūko dėl senesnių įvykių - pagrobimų ir taip  toliau.. Na, jaučiausi lyg melodramų auka, kuriai vis nesisekė.. Ir galiausiai.. Na jis dėl to mane tą dieną metė. Tai mane sukrėtė.. O dar susipykau su tėčiu. Pamaniau, kam aš reikalinga..
- Pamanei neteisingai.
- Žinau,- tęsiau toliau,- man tiesiog reikėjo šilumos ir žmogaus, kuris man galėtų padėti, kuris mane paguostų, kuris man dovanotų savo laiką, kuris manęs nepaliktų sunkiomis akimirkomis.. Galų gale, kuris mane mylėtų ir sakytų, kad viskas bus gerai..
Ji susimąstė. Nežinau kodėl. Ar aš per daug protingai kalbu, ar aš per daug jautriai viską pasakoju (pasakojam man kartas nuo karto riedėjo ašaros). Kol pagaliau po dešimties minučių tylos ji prabilo:
- Na, tavo atvejis turbūt per mano kaip psichologės egzistavimą toks pirmas.. Kad žmogus taip nuoširdžiai kalba.. Geriau pasakyk, kodėl tu manei, kad tau nusižudžius viskas pagerės?
- Nes aš buvau egoistė. Tikrai,- atsidusau ir su rankove nusivaliau ašaras.- Galbūt todėl, kad nepagalvojau, kaip jausis kiti ir kaip jausis mano patys artimiausi žmonės. Nepamaniau, kaip jausis tėtis - galbūt jis būtų visą savo likusį gyvenimą kaltinęs save, kad aš nusižudžiau. Bet laimei, man to neužteko, aš likau gyva ir vos per pirmą dieną ligoninėje viskas pasikeitė.
- Hm.. Gal šiandien užteks,- lyg neturėdama žodžių ištarė ji.- pakviesk mamą, mačiau, per langą, kad ji tave palydėjo.
Linktelėjau, geranorišku ir dėkingu žvilgsniu pasižiūrėjau ir išėjau.
- Mama, tave kvietė,- ištariau.
JI sunkiai atsistojo ir nuėjo į kabinetą. Man daužėsi širdis, kadangi nežinau, kokią beprotybės stadiją man nustatė Raminta. Iš kišenės išsiėmiau telefoną ir patikrinau jį- kaip ir visada vienas naujas pranešimas. Širdis man kuždėjo, kad jis nuo Barto. Ir taip, jis buvo nuo Barto!
"Viskas bus gerai.:*".
Tokie jo žodžiai rimtai priverčia mane tikėti, kad taip ir bus. Ir pagaliau, po dešimties minučių baimės ir jaudulio iš kabineto išėjo mano mama. Visai patenkinta. Ji linktelėjo, nieko nepasakiusi ėjo link išėjimo. Žinoma, aš ėjau paskui ją.
- Mama, ką sakė?- klausinėjau lyg mažas vaikas.
Ji tylėjo.
- Mama, ką sakė?- pakartojau. Ji vis dar tylėjo,- MAMA!
- Ša,- šyptelėjo,- mašinoje.
Gerai. Nuėjome iki mašinos, aš į ją įsėdau kaip ir ji. Mama užvedė variklį ir mes pagaliau pajudėjome.
- Na, tai ką sakė?
- Viskas labai šaunu,- kilmingai ištarė,- ji padarė išvada, kad tau jokių psichinių sutrikimų ar dar ko nors nėra. Pasak jos, tu labai logiškai mąstai ir ją viduje net sugraudino,- įsijautė.- Tau tiesiog reikėjo žmogaus, kuris tau padėtų sunkiu momentu..
Šyptelėjau ir mintyse pamaniau- "Dabar viskas šaunu, nes yra Bartas".
- Kur dabar?- pasiteiravo visai ne į temą.
- Nuvežk mane į mokyklą. Dabar pertrauka, trumpam pabūsiu ir toliau gyvensiu.
Mama taip ir padarė. Nuvežė mane į mokyklą ir sustojo aikštelėje. Lauke nebuvo nė gyvos dvasios - visi buvo koridoriuose, apspitę palanges. Dabar mano klasei lietuvių kalba. Iškilmingai nuėjau prie kabineto.
- Ei, kas gi čia!- džiaugsmingai sušuko Edvinas.
- Editaaa!- bėgdama iš kito galo šaukė mano pati pačiausia draugė Daniela.
- Nemirtingoji grįžo!- pasigirdo Gintarės balsas iš kairės pusės. Jis buvo kaip ir visada mielas bei truputį drovus.
Visi puolė prie manęs, klausinėjo, kaip gyvenu dabar, kas naujo, kaip po vakar gimtadienio, paklausė, ar aš laiminga, kada grįšiu į mokyklą ir visi negalėjo nustoti pasakoti, kaip jiems manęs trūksta. Iš ties, žinoti, kad tavo visiems bendraklasiams esi vienas iš tų žmonių, kurie užima jų mintis yra svarbu ir gera, nes žinai, kad esi reikalingas. Esi reikalingas ne tik šeimai ar vaikinui, bet net ir draugams, bendraklasiams, kurie visą laiką tavęs laukia grįžtant.

Buvau nusprendusi čia pabūti dešimt minučių, bet kadangi mano klasei buvo "langas", pabuvau su jais ilgiau. Turėjo būti lietuvių kalba - mokytoja netikėtai išvyko, o jos pavaduoti nebuvo kam. Bet man tiesą sakant nesvarbu, kadangi man svarbiau su kuo esu dabar.

Visi kaip senais, gerais laikais bendravome. Klasiokai pasakojo kas vyko klasėje, taip pat apie naująsias poreles ir naujas meiles, apie visų santykius, apie penkis dalykus/ žmones kurių pasiilgo bendraklasiai. Ir aš džiaugiuosi, nes tarp jų buvau ir aš. Ir štai - mūsų visų šiltą pokalbį pertraukė skambutis. Visi puolėm atsisveikinti.. Nors po savaitgalio, aš jau grįšiu į mokyklą. Pagaliau, žinoma..
- Lauksim tavęs grįžtant!- šūktelėjo Paulė.
Atsisveikinom, atsibučiavom, apsikabinėjom pakankamai daug ir pagaliau išėjau į lauką. Vėjas kedeno mano plaukus. Pala.. Visai pamiršau Kajų ir Vėją.. Jie tiesiog PRAPUOLĖ.

Pagaliau grįžau namo. Ten manęs laukė mama, tėtis, Lauris bei Eglė, o prie televizoriaus kiurksojo Bartas. Visi pamatę mane apsidžiaugė - pagaliau grįžo Edita.. Ir štai žadėtasis gimtadienio šventimas tarp šeimos narių - mama iškepė mano mėgstamą pyragą, įteikė šiokią tokią dovaną nuo jos ir nuo tėčiu. Kaip ji teigė - tai tėčio parinkta. O mano tėtis galiu pasigirti, bet turiu tikrai gerą akį dovanoms.
- Su gimtadieniu. Nors jis buvo ir vakar, bet..- šyptelėjo tėtis.
- Ačiū,- priėjau ir apkabinau jį bei mamą.

Taip pat padėjusi dovaną žvilgtelėjau į telefoną (paskutinėmis dienomis jo negaliu paleisti iš rankų) ir ten VĖL buvo naujas pranešimas.. Nuo Danielos-

" Negaliu patikėt, negaliu patikėt!! Kajus man pasiūlė draugauti!
Tu nežinai, kokia aš laiminga!"



Džiaugiuosi už ją.

Kadangi lauke pradėjo temti, mes visi susėdome prie židinio.. Aš su Bartu, Eglė su Lauriu, mama su tėčiu. Visi su savo antrosiomis pusėmis.. Ir viskas buvo gražu. Kiekvienas pasakojome apie savo vaikystę, kokią prisimename. Sužinojau, kad būdama maža labai mėgau staipytis prieš veidrodį su mamos aukštakulniais ir pasidažiusi lūpas.. Na, koks ten pasidažymas tebuvo - terlionė. Bekalbant nepastebėjom, kaip ėjo laikas.. Mes kalbėjomės, buvo šilta.. Ugnis man visada siejasi su šiluma.. Labiausiai man patiko, kai Bartas pasakojo apie save - apie savo vaikystę. Jis buvo tikras...Parazitas! Padarydavo daug kiaulysčių (kaip ir dauguma mažų vaikų), bet visada atsiprašydavo ir, kad ir koks kvailutis bebuvo stengdavosi ką nors pakeisti savo jėgomis..

Ir štai ilgai laukta akimirka. Man vakar suėjo devyniolika, o šiandien.. Šiandien Bartas man pasipiršo. Galbūt, aš tam per jauna, bet. Aš jį myliu, noriu būti su juo, ir tai, kad susituoksiu mano gyvenimo super nepakeis -  mes turėsim šeimą, mes gyvensim, mes mylėsim, mes auginsim vaikus.. Tą akimirką, kai jis pasipiršo, aš nieko nelaukdama atsakiau - " TAIP!! TAIP!!" . Ko laukti? Reikia džiaugtis gyvenimu. Tą akimirką, aš puoliau jam į glėbį, įsikabinau ir stipriai stipriai apkabinau bei pabučiavau. Aš myliu jį.

Nesvarbu, kad jis mane bandė nužudyti..  Nesvarbu, kad jis šimtus kartų buvo mane įskaudinęs..Visa tai jau seniai pamiršta. Svarbiausia yra tai, kad jis tūkstančius kartų mane džiugino, kad vieną vienintelį, bet svarbiausią kartą išgelbėjo mane.. Tiesiog - jis tas žmogus, kuris priverčia mane šypsotis, kuris priverčia gyventi ir galvoti, kas bus rytoj.. Kuris priverčia mane mylėti pačią save. Nes norint būti mylimam, pirmiausia reikia išmokti mylėti save..

Per savo trumpą gyvenimą, apie kurį jums pasakojau kaip Edita, supratau daugybę dalykų. Pirmiausia tai, kad tikra meilė yra ta, kuri nemiršta. Kuri nesvarbu, kas atsitiktų, nesvarbu koks tas žmogus bebūtų, ji vistiek egzistuos. Supratau, kad ne viskas yra auksas, kas auksu blizga. Mantas nėra ir nebuvo toks geras kaip atrodė kai mes draugavome.. Supratau, kad žmonės kurie atrodo yra blogi - viduje ir jie turi vietą kuri pažeidžia juos.

Ir supratau, kad gyventi - tai džiuginti kitus savo būvimu šalia, meile ir tiesiog egzistavimu.
Myliu tave, Bartai.

Pabaiga.

27 komentarai:

Laura/lauruncikas rašė...

Kokia nereali istorija!!!! Žiauriai patiko pabaiga, veiksmas, visssskas, tu rašai tobulai, Monika! :**

Rugilė :D rašė...

Patiko gaila, kad pasibaigė lauksiu tavo naujos istorijos jai bus :-)

Teresė;] rašė...

O dieve,kaip nuostabu! Pabaiga tikrai super fantastiška.Ar bus antras sezonas? Labai norėčiau,kad būtų:))

Anonimiškas rašė...

Pritariu Teresei.. Butu faina jeigu butu antras sezonas. :)

Panelė S rašė...

Nuostabu, MONIKA:* Laukiu kitos istorijos, ir busiu kaip visada didziausia fane:******************

Vikutė rašė...

Net nežinau kaip geriausiai apsakyti, bet kito žodžio neparenku - NUOSTABU! Tikrai nuostabi pabaiga, šioje istorijoje tokios ir tikėjausi, tik įšėjo dar geriau. Tikrai būtų šaunu, jei būtų antras sezonas kaip jau minėjo. :))

spoonium rašė...

Nuostabu! (:

homas rašė...

mmonika, davai padaryk antraji sezona/// juk tiktu apie jos seima ir vaikus. <3 beje nuostabu myliuuuu

Anonimiškas rašė...

Labai labai labai patikos tavo irasas!!! :) Pritariu homas tikrai butu idomu jei parasytum apie jos seima ir vaikus :))

Anonimiškas rašė...

na stai, ir baigesi istorija...:(
o man tik belieka padekoti Tau, kad rasei siuos irasus taip sakant `aukojant` savo laika.. visas dalis nuo pat pradziu skaiciau, ir teigiu,kad si istorija pati geriausia is mano skaitytu. Tu mane ziauuriai nustebintum jei padarytum antra sezona. atsimink, si istorija buvo, yra ir bus geriausia! tikrai, aciu, Monika.:)
kotriukou:)*

me.... rašė...

neturiu zozdziu .taip mielapadare sirdy aww myliu tavo istorija ir nuo dabar laukiu kitos;d

Laurita! rašė...

Paskutinis, bet turbūt pats mieliausias, nuoširdžiausias ir verčiantis susimąstyti įrašas. :)

homas rašė...

galetum papildomai paskutiniuves, ir aisku apie jos vaikus, tai kaip ir serialuose :)

M. rašė...

Laura- ačiū labai, bet iki tobulybės man dar toli.. :)*
Rugile- žinoma, kad bus! Dėkui labai. :)
Terese- labai dėkuuui! Deja, bet nebus, nes vien rašyti apie šeimą.. Nebūtų ko rašyt. :)
Anonimiškas -deja, bet. ;s
Saulute- laukiam ;* džiaugiuosi :*
Vikute- deja, bet nebuss. Tiesiog pamaniau, kad antrame sezone nebūtų ką rašyt, arba istorija būtų labai banali.
Spoonium- dėkui :*

Homas- labai dėkui :) Bet kaip ir minėjau, antrojo sezono nedarysiu. :]
Anonimiškas- na, bet juk kiekviename įraše rašyt apie šeimą.. Nei įdomumas, nei noras. :)
Be to, ačiūū
Kotriukou- ooh, kaip miela! Labai tau ačiū už šiuos žodžius. Labai labai. ;*
Me..-džiaugiuosi ir labai dėkui :)
Laurita- tada labai džiaugiuosi.:)
Homas- nebūtų ką rašyt.. tikrai.

Ačiū kurie nepasididžiavo ir pakomentavo.. Matosi, kad ankščiau komentavo tik dėl to, kad ne patys norėjo, o dėl naujojo įrašo. Džiaugiuosi, kad yra bent tokių kurie pakomentavo iš širdies. Dėkui labai. ;*

homas rašė...

:D)
Kada kita istorija?
O va cia galite ir pas mane apsilankyti:)
www.liepsaq.blogspot.com

Anonimiškas rašė...

labai labai patiko! Ačiū už tiekia gera istorija!!

Urtė rašė...

Labai ačių už nuostabią istoriją.. :)

Anonimiškas rašė...

O god galėjai ir nedėti to kvailo tvylaito kūrinio. juk ten mėšlo krūva. Sugadino visa įrašo nuotaiką.

M. rašė...

Homas- ;}
Anonimiškas- Ačiū tau :)
Urte- ačiū :)
Anonimiškas- reikėjo neklausyt. Man tokios muzikos įrašui reikėjo ir ši kaip tik tiko. Kažkodėl tik tu sugebėjai prie to pristot. Dieve..

Anonimiškas rašė...

Parasyk tiesiog dar viena arba dvi dalis apie jos seima ir viskas. :)

Anonimiškas rašė...

LABAI IDOMUS IRASAS :)

Anonimiškas rašė...

Nereikia tos šeimos, čia jums ne kvailas meksikiečių serialas.

homas rašė...

maN TAI MUZIKA LABAI PAKELE NUOTAIKAAA :)

Killer Meow rašė...

Labai patiko istorija c; Ta visa pabaiga ir viskas, net sugraudino ! Labai, labai patiko

Anonimiškas rašė...

istorija- nuostabi, bet gale buvo labai "skysta" todel paskutinis irasas nelabai patiko ;( bet labai laukiu tavo nauju istoriju (jei tokiu bus) ;))

Anonimiškas rašė...

Labai patiko, tu šauni :)

Matilda. rašė...

Labai įdomi istorija!!! Sveikinimai! Iš jūsų pasisėmiau įkvėpimo rašyti savo blogą, labai norėčiau bendradarbiauti:)