24 įrašas. Pasiruošimas susitikimui

Gruodžio 3

Visai anksti ryte mane pažadino gardus kavos kvapas kuris mane atviliojo iki virtuvės. Ten, jau žvali ir greita, susišukavusi ir kaip visada gražiai atrodanti Daniela išsivirė kavos, pasidarė sumuštinių ir manęs visai nepastebėjo.

-Labas rytas!- stengiausi atkreipti jos dėmesį.

-O, sveika,- ištarusi atsikando gabalėlį sumuštinio.- kodėl atsikėlei? -sunerimusi paklausė,- tikiuosi, kad nepyksti jog jaučiuosi kaip namie.

-Tos tavo gardžios kavos kvapas.. Kaip iš reklamos!- nusijuokiau,- aišku, kad nepykstu. Gal padarytum ir man kavos?- nusižiovavau.

-Žinoma,- atsistojo.

Kol ji man ruošė kavą, aš "nudžioviau" nuo lėkštės jos skanų sumuštinį. Pati nusijuokiau iš to ką padariau.

-Kas buvo?- lyg kažką praleidusi paklausė.

-Ai, skanus sumuštinis,- nusijuokiau.  

-Eei,- nusijuokė.

Prisėlinau prie šaldytuvo, išsitraukiau keletą produktų ir pasidariau sumuštinių, nes akivaizdžiai.. Tiek kiek padarė Daniela tikrai neužtektų. Galiausiai kavą ji padėjo toje vietoje kurioje aš visada sėdžiu, prisėdo ir toliau "kirto" sumuštinius. Na, o kadangi man pačiai teko daryti juos, kad nebūtų namuose tyla bandžiau užmegzti pokalbį.

-Tai, kaip miegojai?- pradėjau klausinėti.

-Visai..Neblogai,- nusijuokė,- Vėją, Kajų sapnavau,- užsisvajojo,- tu?

-Tu įsimylėjai, durnele,- pašnairavau į ją,- ai visai gerai. Su mielu noru dabar šmurkštelėčiau į lovą.!! Ten kur šilta.

-Nemyliu aš nei vieno!- kaip ir visada pradėjo gintis,- tai eik, aš gal irgi nueisiu.- nustebo tuo ką pasakė.

Nusijuokiau ir pusryčiavau toliau. Bepusryčiaudamos šnekučiavomės pakankamai ramiai ir įdomiomis temomis. Viena iš jų buvo daugybė klausimų kodėl Kajus su Vėju priėjo prie mūsų? Taip pat visai netikėtai, kaip ir užsimezgė šneka apie juos, kolidoriuje pasigirdo skambutis į duris.
-Kas ten?- kiek persigandusi paklausė,- ar laukei svečių?
-Nežinau,- nustebau,- nelaukiau.. Lyg ir. Einu atidaryti.

Kadangi buvau apsivilkusi šiltą chalatą atidariau duris. Kai pamačiau kas už jų nustėrau. Tiksliau nustėrau ne dėl to, kas atėjo, nes tai manęs nedomino, bet tai ką atnešė. Didelę puokštę gėlių. Kaip siuntinį.
-Edita Tamaškevičiūtė?
-Taip.
-Pasirašykite, kad gavote siuntinį,- padavė man popierių.
Pasirašiau ir padėkojau, jis išėjo. Vos pamačiusi sakyčiau pakankamai didelę puokštę gėlių.. Daniela pasižiūrėjo į mane lyg į įžymybę.
-Pažiūrėk nuo ko! Nuo ko!- trypčiojo ši.
-Palauk,- tarp kvepiančių gėlių žiedlapių ieškojau užuominos.
-Na?
-Palauk,- burbtelėjau.
-Gerai jau,- aprimo.
Tarp gėlių žiedlapių atradau mažą atvirutę kurioje buvo parašyta trumpai ir aiškiai-
„Tau, mano mieloji.

Tavo gerbėjas."
-Kaip jis mane užknisa,- suglamžiau atvirutę.
-O man įdomu, kas jis yra toks iš tiesų,- nenustojo domėtis.
-Manai man ne? Juk nesu kokia.. Įžymybė kurią žinotų visas pasaulis. O matai, jis..- nutylėjau.
-Jis?
-Nieko, nekreipk dėmesio.
Prisėdau prie stalo, baigiau pusryčiauti, gėles pamerkiau. Nors ir iš ko jas gavau, man jos patiko, nes kvepėjo gaivumu. Galiausiai nusprendžiau nieko nepasakiusi Danielai užlipti į antrą aukštą, įsisukti į kaldrą ir kai ji padarys tą patį pasakyti jai ką planuoju.
-Kur eini?- pamačiusi mane, sustabdė.
-Eikš paskui mane,jeigu nori kai ką sužinoti.. - paliepiau.
Ji taip ir padarė. Turbūt aš ją gerokai sudominau. Vos užlipau į antrą aukštą, greit nubėgau iki lovos ir atsiguliau. Prieš ateinant Danielai pasitikrinau telefoną - du praleisti skambučiai nuo "Nežinomas numeris". Aiškiai supratau, kad tai nuo to paslaptingojo anonimo, kurio dėka neturiu normalaus gyvenimo.
-Na, atėjau, o dabar sakyk ką sugalvojai,- lyg perskaičiusi mano mintis paklausė.
-Gerai,- nusičiaudėjau.
-Į sveikatą!- pertraukė mane ir nusijuokė.
-Ačiū,- padėkojau,- Na, o dabar jei prie temos, tai prie temos. Sugalvojau, kad jeigu man anonimas paskambins, mes abi eisim su juo susitikti.
-Na nežinau,- vos man ištarus šiuos žodžius pasibaidė ši,- skamba neviliojančiai,- raukėsi.
-Nesiraukyk, draugeli,- nusijuokiau.
-Durnė!- metė į mane pagalvę.
-O tu ką, kitokia?- parodžiau liežuvį ir mes nusijuokėm.
-Gerai, baigiam,- tvirtai ištarė,- geriau sakyk, ką planuoji daryti kai su juo susitiksim,- leido man suprasti, kad vyks kartu su manimi ir paklausė nežinia kelinto klausimo per dieną.
-Na..-nutilau.
Suskambo telefonas. Atsiliepiau ir išgirdau tą patį balsą.
-Edita?- eilinį kartą dūsavo.
-Aš.
-Gavai mano gėles?
-Ai, tai jas tu siuntei tu?- apsimetinėjau,- jo, gavau, tik jos jau išmestos. Žinai, per daug anonimų su slapyvardžiu "gerbėjas".
Daniela prunkštelėjo.
-Na, nesvarbu. Svarbu, kad bent gavai,- toks jausmas, kad pasijautė.. sužlugdytas,- gal galėtumėm šiandien vakare susitikti?
-Žinoma,- sutikau,- labai norėčiau susitikti su savo gerbėju..- šmaikštavau.
-Puiku, tada šiandien vakare, aštonioliktą valandą. Gal kur nuošaliau?
-Man tinka,- besidaužant širdžiai ištariau,- tik, kad nežinau nuošalesnės vietos.
-Hm,- nutilo šis,- gal.. Prie garažų?- pagaliau pasakė kažką įdomesnio.- Žinai juos, mieloji?
-Žinau, branguti,- tyčiojausi,- galėsiu ir būsiu.
-Viena?
-Taip.
-Puiku,- nusijuokė pridususiu juoku.- Iki vakaro.
-Čiau.
Pakraupusi ir persigandusi į mane žiūrėjo Daniela. Jos žvilgsnis buvo toks lyg.. Ji klaustų ką aš sugalvojau?
-Edita,gal malonėtum paaiškinti ką sugalvojai daryt? Juk tie visi susitikimai su "gerbėjais" dažnai baigiasi dingimais, nužudymais ar išprievartavimais..- nutilo.
-Būtent dėl to eisime abi,- gąsdinau ją.
-Am,- pritilo,- šiam vakarui turiu planų..
-Neišsisukinėk,- mano lūpų kampučiai "pasisuko" 180 laipsnių kampu,- juk žinau, kad tu bijai. Bet bus linksma, patikėk.
-Na, tai neskamba linksmai,- susiraukusi išbarškino.
-Nagi, nepradėk. Mes susitvarkysim.
-Kažin, kažin,- abejojo.
Nutilau ir pyktelėjau. Ne gana to, kad skaitosi geriausia draugė, tai dar bijo vakare pas "gerbėją" nueiti. Juk nieko nebus, aš turiu planą kuris PERFECT todėl mūsų nesuseks..
-Nepyk nu,- atsileido,- pasakok ką sugalvojai.
-Gerai,- sutikau.
Gal visą pusvalandį aiškinau tai ką sugalvojau. Linksma ir labai paprasta kaip du kart du. Bet akivaizdžiai matėsi, kad jinai iš to ką pasakiau beveik nieko nesuprato.
-Ei,- ką tu turėjai galvoje sakydama, kad mes tupėsim krūmuose?- su pasibjaurėjimu ištarė.
-Tą patį ką tu išgirdai, arba tiksliau - turėjai išgirsti,- varčiau akis.
-Gerai, aš supratau,- nors ji nieko nesuprato,- galėsim vykti abi ir laikytis išvien.
-Žinoma, kad galėsim.
Nutilo. Prisiminiau Bartą. Per šiuos įvykius kurie įvyko po to laiko, kai Bartas išvyko neprisiminiau nei sesės, nei Barto, nei dar ko nors. Net tėčio ar mamos! Išlipau iš lovos ir nupėdinau link svečių miegamojo. Ten paskambinau Bartui, kuris atrodo, kad laikosi puikiai!
-Labas!- su džiaugsmu ištariau.
-O, Edita!- atrodė patenkintas,- kaip gera girdėti tavo balsą. Maniau, jau visai pamiršai,- nusijuokė.
-Na, negalėčiau tavęs pamiršti,- jausmingai ištariau.
-Kaip ir aš tavęs,- pridūrė.
-Kada grįši? Turiu tau tieeeeek daug ko papasakoti,- ištempiau.
-Nežinau.. Kol kas mane gydo pakankamai gerai, tad jaučiuos daug geriau, greičiausiai po visko dar teks vykti į sanatoriją.. Tad manau supratai, kad tai dar tikrai užims nemažai laiko,- liūdnokai išlemeno.
-Ak,- aiktelėjau,- kodėl man taip nesiseka su vaikinais? Na, ta prasme jie vis tai dingsta, tai dar kas nors.
-Aš juk grįšiu, neliūdėk,- guodė mane.
-Žinai, nori prajuokinsiu?- staiga pakeičiau temą,- Mantas knisosi šiukšlių dėžei! Normaliai, ane?- stengiausi bent kiek užmegzti telefoninį pokalbį.
-Hah,- nusijuokė,- ir taip aišku, kad jis šiukšlių vaikas. Gerai, Edita, turiu eiti į procedūrą, susiskambinsim vėliau! Saugokis! Bučkis,- atsisveikino.
-Būtinai, būk atsargus ir tu,- kiek pritilau,- bučiuoju!


Atrodė, kad jam sutrukdžiau. Nors man taip atrodo dažnai. Na, bet galiausiai grįžusi į kambarį nieko nelaukdama ėjau ruoštis, kadangi laikrodis jau rodė trečią valandą. Daniela žiūrėjo televizorių, kai tuo tarpu aš iš vieno kampo į kitą laksčiau ieškodama reikalingų daiktų. Ir galiausiai apsirengiau - juodomis timpomis, odine juoda striuke, bordine palaidine. Bet atrodžiau gan baugiai. Kaip ir makiažas. Galiausiai pasiėmusi rankinę ją sau permečiau per petį, susidėjau atrinktus daikčiukus ir raginau Danielą, kad ji greičiau susiruoštų. Pagaliau laikrodis išmušė pusę penkių.
-Turim judėti. Jei pagal planą - tai ten būsime valanda ankščiau ir viską stebėsim.
-Taip,- įkvėpė oro.- Ten būsim valanda ankščiau.
-Nesinervink, viskas bus gerai,- stengiausi ją nuraminti.
-Tikiuosi.
Greit nulipome laiptais žemyn, užrakinau namus ir įsėdom į mašiną.
-Na tai ką, varom!- užvedžiau variklį.
-Varom!- pritarė.
Po šių žodžių mašina sekundžių tikslumu dingo rūke ir nuvažiavo link garažų kurie garsėja nelaimingais ir nelabai gražiais įvykiais..

Edita