20 įrašas. "Susitikimas su Barto šeima."

GRUODŽIO 1 DIENOS TĘSINYS

Prabudau. Žvilgtelėjau į laikrodį kuris rodė lygiai šešioliktą valandą. Šiaip ne taip prasitryniau akis, išlipau iš lovos, išsimaudžiau, gražiai apsirengiau ir lyg kokiai šventei pasipuošiau. Pasipuošiau pokalbiui su Mantu. Bet prieš tai, reikia paskambinti Edgarui, susitarti dėl šio vakaro susitikimo, nes tai bus gan svarbi tema.. Manau.
-Labas Edgarai,-atsidusau,- pameni mane? Na, Editą..
-O, Sveika! Kaip tokia gražuolę pamirši,-nusijuokė.
-Eik jau,-kiek susigėdau ir nutilau,- prisimeni.. Tarėmės šiandien susitikt.

-Ai taip. Visai pamiršau, na bet aš galėsiu. Kokią septintą valandą prie parkelio, o tada gal nueisim į kokią kavinukę?-pasiūlė.
-Žinoma, man tinka,-nusijuokiau,- tai.. Iki pasimatymo,-stengiausi neužmegzti kalbos.
-Tai iki..-lyg ir baigė pokalbį,- Ei, Edita, palauk.
-Na?- su kažkokiu neaiškiu virpesiu širdyje paklausiau.
-Kada grįš tavo sesuo?

-Mama kalbėjo vakar su ja, sakė artimiausiomis dienomis, o ką?

-Ne, nieko.. Turim mes su ja apie kai ką pasikalbėti,-atsikosėjo.
-Aišku. Gerai, nepyk, bet.. Negaliu dabar kalbėti, turiu eit pasikalbėti su mama, tėčiu ir..-nutilau.
-Ir Mantu, taip?

-Taip..
-Gerai, netrukdysiu,-nusijuokė,- iki vakaro.
-Iki,-baigiau pokalbį.

Pasižiūrėjau į veidrodį. Truputį lūpas pasitepiau vazelinu, kadangi pradėjo trūkinėti. Nuėjau prie durų lyg ir ruošiausi eiti kalbėti, bet mane sustabdė SMS žinutė. Perskaičiau ją-

"Edita, man reikia tavęs." 

Taip, tai Bartas. Mintyse pagalvojau "Nepyk, Bartai, bet ne dabar". Visgi nužengiau prie durų, jas atidariau, nulipau iki svetainės ir kaip tik ten sėdėjo visi trys - mama, tėtis ir Mantas. Atsisėdau. Visi į mane susižvalgė. Pasijaučiau kiek nejaukiai, bet pradėjau kalbėti.
-Taigi..-pasitaisiau žiedą,- Mantas jums papasakojo?
-Taip, Edita, papasakojo.
-Na ir ką manot? Fainas žmogus, ar ne?-pasityčiojau.
-Nemaniau, kad jis.. Kad jis toks...-vos prakalbėjo mama.
-Veidmainis,- išrėžiau.
-Panašiai,-susižvalgė mama.
-Kas yra?-nesuprantamai paklausiau.
-Nieko,-nusičiaudėjo mama.

Nutilau. Kažkas man čia nepatiko. Per didelė tyla ir per daug keistas elgesys.
-Mantai, eime į lauką, reikia pasikalbėti.
Nieko neatsakęs ėjo paskui mane.
-Ko?-piktai paklausė.

-Aš tau ne koks nors šuo, kad ant manęs rėktum!-piktai atkirtau.
-Geriau sakyk ko nori, neturiu laiko kalbėt.

-Ir kur skubi? Ai tiesa, pas Adriją skubi.
-Deja, bet. Jei pas ją skubėčiau būtų visai nieko,-nusišaipė,- bet gaila, šį kartą man taip nepasisekė, kad turėčiau susitikimą su ja.

Pavarčiau akis.

-Klausyk, tai visai nejuokinga. Noriu, kad susirinktum daiktus iš mano namų ir dingtum visam laikui tiek iš jų tiek iš mano gyvenimo,-šyptelėjau.

-Tikrai nori, kad dingčiau iš tavo gyvenimo?-vis artėjo arčiau.

-Taip, dar nepastebėjai?

-Edita,-viliojančiai ištarė,- tu nežinai ką prarasi,- toliau kalbėjo.

Bandė pabučiuoti ir gavo "plekšnę".
-Skaudėjo,-trynė veidą.

-Pasistengiau juk.

-Gerai aš eisiu,-net nesistengė manęs perkalbėt.

-Eik,-nusijuokiau,-jau seniai turėjai tai padaryt.

Nieko neatsakė, pasiėmė lagaminą ir išvažiavo. Su "taxi" žinoma. Aš taip pat išsikviečiau "taxi" ir nuvažiavau pas Bartą į ligoninę. Užėjau į palatą ir velniškai nustebau. Prie jo sėdėjo.. Moteris, vyras ir maža mergaitė. Visai kaip iš jo pasakojimo apie jo šeima.

-Atsiprašau, turbūt sutrukdžiau,-kiek susigėdau.

-Visai ne,užeik,-paragino mane Bartas.

Užėjau, visai nematyti vyras ir moteris bei mažoji mergaitė, kuri be to buvo labai graži. Visi susižvalgė į mane. Lyg kokį ateivį būtų pamatę. Stengiausi į tai per daug nekreipti dėmesio ir nenervinti savęs.. Kaip sakoma, "nervus į koncervus", bet teko pasijusti lyg būčiau būsima Barto žmona kai ją apžiūrinėja jo tėvai..

-Labas, Edita,-nusišypsojo paslaptingoji moteris,- Bartas mums daug apie tave pasakojo.

-S..Sveiki,-išlemenau.

-Nebijok, mes Barto tėvai. Na, jis tau turbūt pasakojo. O čia jo mažoji sesutė Dagnytė.

-Labas!-pasisveikino mažoji.

-Ne, aš tikrai nebijau,-stengiausi apsimesti drąsia,-tiesiog galbūt kažkiek.. Na nedrąsu.-susijaudinau.- Be to, sveika Dagne!-žvilgtelėjau į ją ir nusišypsojau.

-Na, aš irgi galbūt prisistatysiu..-ištarė nepažįstamasis vyras,- aš Eligijus,-vėl nusišypsojo. O ji mano žmona Diana.

-Malonu,-šyptelėjau,- aš Edita.

-Bartas labai norėjo, kad ateitum.. Laukė,-prasitarė Eligijus.

-Tėti..-susigėdo.

-Nieko baisaus, Bartai,-nusijuokiau,- aš irgi norėjau pas tave ateiti. Tik gaila, ilgai neteks pabūti, kadangi reikės eit pasikalbėti su vienu žmogumi..

-Edgaru,-nusišypsojo.

-Iš kur žinai?

-Jis juk mano geriausias draugas.

-Mhm,-truputį pyktelėjau,-tai dabar tu viską žinosi..

-Jei tik panorėsi, ne,-nusijuokė ir susiėmė už pilvo iš skausmo.

-Ei, Bartai, atsargiai,-krūptelėjau.

-Ne, ne. Man viskas gerai.-nusijuokė.
Žvilgtelėjau į laikrodį ir pridūriau:
-Dar turiu valandą.

Per tą valandą susipažinau daugiau su Barto tėvais, su mažąja mergaite Dagne. Papasakojau jiems apie savo šeimą, kad ją sudaro mama, tėtis ir sesuo. Kad ji vis dar ten. Ir kiek nustebau, kad Barto tėvai laisvi.
-Mes greit ateisim,-ištarė jo mama ir išėjo pro duris kartu su Eligijumi bei Dagne.
-Gerai,-žvilgtelėjau ir nutilau.-Bartai?
-Klausau?
-Kaip suprasti tai, kad jie laisvi?
-Jie išsigando. Nežinau ko, nežinau kaip ir nežinau kodėl. Jie tiesiog visus paleido ir dingo. Skradžiai žemę. Apie juos nežinau nieko. Tik džiaugiuosi, kad pagaliau gyvensiu normalų gyvenimą.
Šyptelėjau.
-Bartai. Džiaugiuosi už tave,-nusišypsojau,- bet jau turiu eiti.. Aš juk nelinkusi vėluoti, manau pastebėjai.
-Žinoma,-nusijuokė,-gali eiti, su manimi kartu šeima. Visada lauksiu tavęs ateinant, žinai, kad man esi svarbi,-lyg nekaltutis kalbėjo.
Nusprendžiau nieko neatsakyti ir pakštelėjau į žandą ir išėjau.

Prie mašinos stovėjo nepažįstamoji kuri keistai į mane žiūrėjo.
-Sveika, Edita,-piktdžiugiškai šyptelėjo.